„Tapiau, širdies atplėšiau“

Liepos 8 d., penktadienį, 17 val. Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus galerijoje „S_IN“, minint Vitos Žabarauskaitės mirties metines, bus atidaryta menininkės personalinė paroda „Tapiau, širdies atplėšiau... V. Žabarauskaitės tapyba“.

Pakalbinome parodos organizatorius, meno ir kultūros žmones, kurie sutiko pasidalyti įspūdžiais, kaip pažino Vitą ir kokia ji išliks atmintyje: visada drąsiai žingsniuojanti Šiaulių bulvaru, ryški, gyvybinga ir betarpiška.

Bronius Rudys, Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus vadovas

– Kokie pirmieji prisiminimai iškyla, kai kalbame apie Vitą?

– Vita buvo pilna gaivališko prado, kuris veržėsi iš jos ne tik kūrybiniais pliūpsniais, bet ir kasdieniais veiksmais, netgi verslumu. Ji ne tik tapė aliejiniais, akriliniais ar akvareliniais dažais, bet ir piešė tušu, rašė eilėraščius, juos iliustravo. Tuo pat metu organizavo savo kūrinių parodas įvairiose kultūros įstaigose. Su savotišku pasididžiavimu Vita kruopščiai jas registravo – surengė per du šimtus. Beveik kasmet didesnę ar mažesnę savo kūrinių kolekciją atidarydavo ir Šiaulių Lieporių mikrorajono žiūrovams. Vitos tapyba pagyvindavo kasmetes Šiaulių dailininkų parodas, kurioms ji pateikdavo ištisus naujų darbų ciklus, serijas.

– Dabar esate Šiaulių dailininkų organizacijos vadovas, koordinuojate Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus galerijos „S_IN“ veiklą. Kaip skyrius yra suplanavęs paminėti Vitos Žabarauskaitės metines?

– Vitos pasigendame. Prieš metus, liepos mėnesį, ji netikėtai mus paliko. Nusprendėme ją prisiminti savo galerijoje surengdami darbų parodą „Tapiau, širdies atplėšiau... V. Žabarauskaitės tapyba“. Parengtą projektą iš dalies finansavo Šiaulių miesto savivaldybė, dar tikimės paramos iš rėmėjų ar kolekcionierių. Organizaciniai keblumai buvo susiję su teisiniais turtinio paveldėjimo klausimais, kurie buvo išspręsti tik prieš porą mėnesių.

Parodoje stengsimės pateikti labiausiai charakteringus ir Vitos kūrybos dinamiškumą bei įvairovę atliepiančius darbus iš kelių ciklų.

– Kultūros ministerija dailininkei buvo suteikusi meno kūrėjo statusą, ji buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Ką tai reiškia menininkui? Kuo tai svarbu?

– Vita į LDS buvo priimta 1995 m., tais pačiais metais jai buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Statuso įgijimas kiekvienam menininkui svarbus, nes tai suteikia jam tam tikras socialines garantijas. Menininkui išėjus iš samdomo darbo ir užsiimant tik kūrybine veikla, skaičiuojamas darbo stažas pensijai gauti, jis turi teisę vieną kartą metuose gauti kūrybinės prastovos išmoką, jei negauna pajamų iš savo kūrybos. Jam garantuojamos medicininės paslaugos, nemokant už sveikatos draudimą. Vita, pastaraisiais metais turėdama sveikatos problemų, statuso galimybėmis nesinaudojo turbūt todėl, kad pragyventi vien iš kūrybos negalėjo.

– Jums Vitą teko pažinoti ir kaip pedagogę. Kokie prisiminimai apie šią jos profesinę kryptį išliko?

– Su Vita dailės pedagogais teko kartu dirbti dabartinėje Gegužių progimnazijoje, kurioje mokinius ugdėme pagal sustiprintą dailės programą. Jai ypač sekėsi į grafikos ir tapybos pamokose į dalyko plastinius uždavinius, atlikimo technologijas integruoti dailės istoriją. Kūrybinių plenerų metu mokinių būryje Vitą tekdavo išvysti ne tik mokyklos mikrorajone, bet ir netikėčiausiose miesto ar priemiesčio vietose. Kolegė buvo dinamiška, nelinkusi į smulkmenas ar konfliktus. Paklausus buvusių mokyklos mokinių, kuris dailės pedagogas jums buvo įsimintiniausias, daugelis pasakytų – Vita Žabarauskaitė.

Silvija Baranauskienė, Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorė

– Kaip pažinote Vitą Žabarauskaitę?

– Su a. a. Vita susipažinau Gegužių mokykloje 1998 m., kur po studijų atvykau dirbti. Per 23-ejus bendravimo mokykloje ir ne tik metus ją dalinai pažinau – iki galo pažinti Vitos gelmę buvo neįmanoma.

– Kokie jūsų pastebėjimai, mintys apie Vitą, kaip pedagogę?

– Vita buvo labai originali, sunkokai priimanti reikalavimus, normas, taisykles. Ji nuolat išeidavo iš rėmų ir mus, kolegas, iš jų išvesdavo. Negalėjo pakęsti paviršutiniškumo, šablonų, klišių. Vita sugebėjo save išsaugoti kaip dailininkę – ją visų pirma priimdavome kaip menininkę, tik paskui kaip pedagogę. Jei užsimiršdavome, ji gebėdavo netiesiogiai apie tai priminti. Vita, mano akimis, buvo katė, akylai sauganti savo spalvotą ir kitonišką pasaulį.

Vaikams Vita įsimindavo kaip egzotiškiausia ir išskirtiniausia iš visų mokytojų. Ir ne tik dėl savito ugdymo stiliaus, tapybos technikos, darbo metodų, bet ir dėl savo ugninių plaukų, išdidžios neskubios eisenos, bendravimo stiliaus. Iš Vitos buvo galima tikėtis įvairių netikėtų, originalių dalykų.

– Sako, kad menininkas pakeičia aplinką. Kaip Vitos buvimas pakeitė mokyklą?

– Džiugu, kad progimnazijoje liko daug Vitos ženklų: be jos šilumos, kitokio požiūrio į pasaulį, dėmesio žmogaus vidinei būsenai, liko G. Bagdonavičiui skirta paroda, paveikslai lietuvių pasakoms, koliažai iš plenerų. Kadangi Gegužių mokykla gegužės 13-ąją švenčia savo vardadienį (nes anksčiau buvo miesto 13-oji mokykla), Vita sutiko sukurti deivės Mildos, kurios diena taip pat yra gegužės 13-oji, atvaizdą, paveikslų ciklą. Deivę Mildą ji nutapė ir ant mokyklos sienos „Meno sodo“ alėjoje. Paskutinis Vitos paveikslų ciklo ir parodos pavadinimas skamba labai simboliškai – „Šviesos tėkmė“.

– Vienas iš Vitos pomėgių – poezija. Pati esate literatė – ar galite pasidalyti įžvalgomis apie Vitos rašytinę kūrybą?

– Kalbėti apie Vitos poeziją galėčiau mažiausiai. Ji nebuvo išleidusi jokios savo eilių rinktinės, eilėraščius ar jų ištraukas girdėdavom tik jos pačios skaitomus gyvai. Žinau, kad pagal jos eiles yra sukurta dainų (kuo Vita labai didžiavosi). Iš girdėtų gyvai bei po jos mirties pasirodžiusių spaudoje eilėraščių susidarė įspūdis, jog ji rašė labai panašiai, kaip ir tapė, – ryškiai, sodriai ir mistiškai. Mintys eilėse persipynusios, panašios į jos paveikslų potėpius.

Jei ką Vita kūrė (paveikslus, eiles, pamokas, santykius), tai tik su meile ir dar su kažkokiu giluminiu žinojimu, kad jos niekas negebės atkartoti.

Odeta Stripinienė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyr. fondų saugotoja

– Ar teko asmeniškai pažinoti Vitą Žabarauskaitę? Kaip ją prisimenate – kaip kūrėją, žmogų, pedagogę?

– Vitos asmeniškai nepažinojau – tik tiek, kiek susitikdavome parodose, kultūros renginiuose. Vita buvo ryški asmenybė, kūrybinga, energinga, visada turėjo savo nuomonę, daug keliavo.

– Vita buvo įsirengusi dirbtuvę „Šiaulių krašto“ redakcijoje, o po jos išėjimo Šiaulių „Aušros“ muziejaus buvo paprašyta inventorizuoti darbus. Ar galite papasakoti apie procesą? Koks tų darbų likimas?

– Muziejus buvo paprašytas inventorizuoti Vitos kūrinius, esančius „Šiaulių krašto“ redakcijos patalpose, buvusioje dirbtuvėje. Muziejaus darbuotojai sudarė kūrinių sąrašus, juos aprašė (pavadinimas, sukūrimo data, technika, išmatavimai). Kūrinių buvo surašyta apie du šimtus. Sąrašas perduotas „Šiaulių krašto“ darbuotojams. Deja, bet tolesnio kūrinių likimo mes nežinome, su muziejumi daugiau nebuvo susisiekta. Daugiausia buvo tapybos darbų, atliktų akrilu ir aliejine pastele.

– Vitos kūriniuose daug etnokultūros, pasakų motyvų. Muziejaus virtualioje galerijoje prieinami jos pastarųjų metų kūriniai, kuriuose daugiau abstrakcijos. Kaip atsirinkote eksponuoti būtent tuos darbus?

– Galerijos kūrimo mintis buvo pristatyti menininkų pastarųjų metų kūrinius. Mes kreipėmės į kūrėjus, prašydami patiems išrinkti savo darbus ir skaitmeninius jų vaizdus pateikti muziejui. Tai pačios Vitos idėja tuos kūrinius parodyti virtualioje galerijoje.

Virginijus Kinčinaitis, menotyrininkas, Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas

– Vita Žabarauskaitė Šiaulių dailės galerijoje buvo dažna lankytoja. Kokie jūsų prisiminimai apie ją?

– Vita visada į parodų atidarymus ateidavo pirma, įdėmiai peržiūrėdavo naują ekspoziciją ir po to įsikurdavo pirmo aukšto galerijos foje. Tai buvo išskirtinis jos bruožas. Kartais net nutūpdavo kasininkės vietoje! Todėl ji pirmoji pasitikdavo į atidarymą besirenkančius svečius, iš karto su jais rasdavo bendrą kalbą. Jau su vyno taure pirma prieidavo ir prie parodos autorių, drąsiai juos kalbindavo, klausinėdavo ją dominančių detalių. Atidarymo šurmuliui išsisklaidžius, Vitą dar kurį laiką galima buvo matyti pėsčiųjų bulvare, niekur labai neskubančią.

– Vita yra surengusi per šimtą parodų. Ar galėtumėte išskirti pagrindinius jos kūrybos bruožus, temas, jų kismą?

– Vitos kūryba plėtojosi nuo etnografinių, mitologinių, pasakiškų motyvų iki grynos abstrakcijos plokštumų. Ji vienodai puikiai valdė piešinį ir spalvas, nes buvo labai produktyvi, daug valandų praleisdavo studijoje, kur kūrinių daugėjo, o vietos kūrybai vis mažėjo.

– Kaip menotyrininkas – kuo žiūrovams turi būti reikšminga Vitos Žabarauskaitės kūryba? Ką joje galime atrasti savito?

– Savičiausi Vitos abstrakčios tapybos ciklai, kuriuose galima labai aštriai pajusti jos kuriamą beribiškumą. Didelio formato drobės, marginamos geometrinėmis nubėgančių dažų linijomis, kuria muzikalų spalvų, potėpių serijiškumą, kuriame nėra nei pradžios, nei pabaigos. Tokios drobės vėliau jungiamos viena su kita, kuriamos didelės spalvinės plokštumos, tačiau jos nuaustos iš siaurų, smulkių, dažniausiai vertikalių potėpių raštų. Tai dviguba optika: iš arti gali mėgautis potėpių ažūru, iš toli matai didelio užmojo abstrakčią tapybą. Neatsitiktinai per metines Šiaulių miesto menininkų parodas monumentaliems Vitos tapybos ciklams vis pritrūkdavo vietos, todėl būdavo eksponuojama tik dalis jos pateiktų kūrinių.

– Kiekvieno kūrėjo gyvenimas laikui bėgant apauga mitais, pasakojimais. Ar galite pabandyti nuspėti, kaip Vita bus prisimenama ateities kartų? Koks bus pasakojimas apie šią ryškią asmenybę?

– Nė vienas miesto menininkas nebuvo taip matomas kaip Vita. Pirmiausia, ji labai daug laiko praleisdavo pėsčiųjų bulvare – ji buvo skubančių, lekiančių, nuolat užimtų ir stresuojančių žmonių priešingybė, gyvenimo stebėtoja. Antra, Vita buvo labai ryški asmenybė savo išore ir apranga: raudoni palaidi plaukai, įvairūs aksesuarai, dekoruotos palaidinės ir ilgi sijonai, ironiškas žvilgsnis ir skardus juokas, gilūs atodūsiai ir visiškas betarpiškumas – Vitos asmenybės spalvos, tokios pats ryškios kaip jos ryškiaspalviai kūriniai, kurie dažnai bendrose parodose nustelbdavo subalansuotą kolegų kūrybą.

Ernesta Šimkienė, Šiaulių dailės galerijos direktorė

(Tekstas rengtas Šiaulių „Aušros“ muziejaus virtualiai galerijai)

– Vita Žabarauskaitė – ryški, matoma, su niekuo nesupainiojama asmenybė. Tokia ir jos tapyba – ekspresyvi, spalvinga, pulsuojanti ir muzikali. Tai tapyba, kuriai būdingas ir tam tikras grafiškumo ir dekoratyvumo faktorius. Autorė labai produktyvi ir aktyvi, yra surengusi be galo daug parodų. Kaip ir daugeliui menininkų, Vitai būdingas kūrybinis pokytis: ankstesnių etapų tapybą, įsodrintą liaudies pasakų siužetų, etnografinių ir istorinių motyvų, mitų ir jų variacijų, keitė abstrakčios ritmiškos kompozicijos. Literatūriniai, siužetiniai paveikslų pasakojimai peraugo į meditatyvias tapybos drobes. Meditacija jos kūriniuose – kaip pasidavimas spalvos, potėpio procesualumui ir nepabaigiamumui. Kas kelia daugiau malonumo ir pasitenkinimo – ėjimas į tikslą ar pats tikslas? Šiuo atveju akivaizdus mėgavimasis tapybos veiksmu. Rezultatas – tik viso to atspindys. Dažnai autorė kuria darbų ciklus, tarsi nesutalpina savo kūrybinės energijos į vieną drobės plokštumą. Ciklai nesibaigia tik drobės apribotu plotu – nesunkiai gali numanyti jų išsitęsimą tiek vertikaliomis, tiek horizontaliomis kryptimis. Etnopasakiškose Vitos kompozicijose siužetai ateina iš betarpiško santykio su liaudies kūryba, šiltos asmeniškos pajautos ir interpretacijos, kuri, išsiliejusi unikaliais ir drąsiais potėpiais, virsta autentišku meniniu braižu. Ritmiškumas, spalvingumas ir ekspresija autorės darbuose yra esminiai vardikliai, nesvarbu, ar tai būtų figūrinės, ar abstrakčios kompozicijos. Abstrakcijose neretai gali pajusti ir optiškumo motyvų, kai tekantys, kontrastingi, pasikartojantys nubėgimai ir potėpiai, klodamiesi vienas ant kito, ima dirginti vyzdį ir nugramzdina margoje trimatėje spalvų ir tekstūrų visatoje.

Roberta Stonkutė