Tankų apsupty krauju aplaistyta laisvė

Prasidėjus 1991-iesiems, visa Lietuva plaukė į Vilnių ginti savo laisvės. Be ginklų, vien tik krūtinėmis buvo iškovota nepriklausomybė. Drąsuolių minios priešaky stovėjo ir vos 21-erių Saulius Sirvydis.

Patikėjo garbės žodžiu

Nasvaitiškis S. Sirvydis 1988 m. baigė Užpalių vidurinę mokyklą (Utenos rajonas) ir įstojo į Vilniaus politechnikumą, tačiau tų pačių metų rudenį buvo paimtas į Sovietinę armiją. Pagrindinė šauktinio bazė buvo Baltarusijoje, nors, įgijęs seržanto laipsnį, važinėjo plačiai po Tarybų Sąjungą. Kai 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, sovietų karinė vadovybė sunerimo: jaunam leitenantui zampolito (vado pavaduotojo politinei veiklai) buvo įsakyta lietuvį, kad nepabėgtų, parsivesti namo nakvoti. S. Sirvydis juokėsi, kad vargšas leitenantas buvo ką tik vedęs, glaudėsi vieno kambario bute, o dar turėjo vestis jį namo. Tačiau pašnekovas leitenantą užtikrino, kad tikrai nebėgs, ir šis norom nenorom patikėjo seržanto garbės žodžiu. O lietuviai, anot S. Sirvydžio, iš tikrųjų bėgo ir pabėgti nebuvo sunku – kažkodėl tautiečiai traukė link Krymo (Ukraina), tereikėjo susistabdyti automobilį lietuviškais numeriais ir būtų nuvežę.

Už rankų laikęs mirtį

Atlikęs tarnybą Sovietinės armijos kareivis į Lietuvą grįžo 1990 m. Lapkričio 27 d. buvo Vilniuje ir mokslus tęsė (teisingiau, tik pradėjo) tame pačiame politechnikume, kuris jau buvo pakeitęs savo vardą ir vadinosi Aukštesniąja technikos mokykla.

Sausio 11 d. S. Sirvydis iš Antakalnio važiavo į Lazdynus pas seserį. „Važiuojant prieš Spaudos rūmų kalną (T. Narbuto gatvė – aut. past.) sustojo troleibusai. Žiūrim – tankai prieky. Dar spėjau sudalyvauti prie Spaudos rūmų, kai juos ėmė. Bet ten – greitai, nedaug žmonių buvo, niekas nežinojo, nebudėjo. Biškį pastovėjom, išstumdė. Vieną peršovė. Pašaudė, viršuj sienoje skyles padarė, pagąsdino, nors tada nelabai dar bijojom“, – pasakojo S. Sirvydis, pripažinęs, kad 13-ą buvo kur kas baisiau.

Sausio 11-ą studentę seserį išleidęs į namus, pašnekovas liko pas pusbrolį, su kuriuo šeštadienį, sausio 12-ą, nuvažiavo į Katedrą išklausyti mišių, paskui pasivaikščiojo po miestą, o vakare nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. „Paskui pusbrolis išvažiavo namo, o aš likau saugoti Aukščiausiosios Tarybos. Prieš dvyliktą pradėjo šaudyti, kažkur lyg prie bokšto, pagalvojom, kad bokštą ima, todėl nubėgom Žvėrynan. Troleibusan – ir važiuojam. Ir vėl prie Spaudos rūmų kalno tankai (anot pašnekovo, po tanką važiavo kolonos priekyje ir gale, o viduryje BMD – desanto kovos mašinos – aut. past.) važiuoja, o troleibusai nevažiuoja. Išlipau, bėgom aplenkėm tankus, o mašinos lėtai priekyje važiavo – pristabdė tankus. Aš dar ir ant tanko tolokai pavažiavau, užlipęs ant jo galo, bet išlindo karininkas su automatu – teko nulipti“, – pasakojo vyras.

S. Sirvydis matė žmones būriais bėgant link bokšto. Net bobutė, pasiramsčiuodama dviem lazdom, skubėjo. Drąsus studentas pirmas atsistojo prie dabartinės Sausio 13-osios progimnazijos (ten, kur dabar guli geležinis kryžius), į šonus įrėmė rankas, jam iš šalies atsistojo dar po vyrą, o už jų moteriškės. „Nesitraukim – sako, jie nevažiuos ant žmonių. Mes sustojom, ir tankai sustojo, bet po biškį pradėjo mus stumti, o gale žmonėms nėra kur dedas, tad, žiūriu, vieną po tanko vikšru pagavo, kitą... Tada aš užlipau ant tanko – priekis žemas – prasisegiau striukę – žinau, kur sėdi mechanikas vairuotojas – ir uždengiau jam langelį, kad nematytų, kur važiuot. Bet žiūriu, kad per mašinas, per tvorą važiuoja... O priekyje zilai su smėliu stovėjo, kad nepravažiuotų, lipo ir ant zilo, tai šonu nušliaužiau, nes matau, kad nukratys ir mane. Po tanko ėjo BMD“, – kalbėjo Televizijos bokšto gynėjas.

Anot pašnekovo, išblaškyti žmonės ėmė bėgti link bokšto. Juos lydėjo šarvuotasis transporteris, BTR’as, Juozo Jarmalavičiaus ar Mykolo Burokevičiaus balsu plyšojęs: „Broliai ir seserys, Landsbergis jus suklaidino! Eikit namo!..“ Tačiau žmonės okupacinės valdžios parankiniu nepatikėjo, apmėtė šarvuotį akmenimis, šakomis, purvu (buvo atlydys). Kai S. Sirvydis pasiekė bokštą, jį jau juosė dešimt žmonių eilių. Studentui, kaip vienam paskutiniųjų, teko atsistoti priekinėje eilėje.

Atbėgę kareiviai ėmė šaudyti tikromis trasuojančiomis kulkomis. S. Sirvydis pamatė, kaip kareivis automato buože trenkė senai moteriškei į galvą, tuomet studentas pastūmė azijietiškų veido bruožų kareivą, pavadinęs jį įžeidžiančiu Vidurinėje Azijoje vartojamu žodžiu, reiškiančiu avino pauodegę. Įžeistasis nukreipė ginklą į studentą, šis užsimerkė ir pagalvojo, kad jau viskas. Ir iš tiesų būtų buvę viskas, jei automatas būtų buvęs užtaisytas tikrais šaudmenimis, tačiau, kaip spėjo pašnekovas, tik karininkų ginklai buvo mirtini. Kai atsimerkė, pamatė, kad tankai tuščiais užtaisais šaudo į vieną vietą, prastūmė žmones, kareiviai pasiekę bokštą jį apjuosė ir ėmė žmones stumti tolyn nuo pastato. „Vien tanko smūgiai žmones atstūmė, – teigė bokšto gynėjas. – Pradėjo stumt stumt, ir man tada tankas pumpt iššovė, ir vsio – tamsa! Atsibundu – neša mane, dar nesupratau, kas čia vyksta. O visas kruvinas, sudraskytas! Striukė sudraskyta, veidas sudraskytas, kraujas eina... Paskui striukėje radau užtaiso kartono gabaliukų. Gerai, kad išnešė, nes ir mane būtų suvažinėję, jei būčiau ten likęs. Atsibudau, pradėjau judėti, ir paleido. Dar atsimenu, tokie jauni vaikinukai norėjo sutvarstyti, bet kur ten sutvarstysi – visas veidas kruvinas, nėra ką tvarsto!“ Vis dėlto didelių ir skausmingų sužalojimų nebuvo, jautėsi lyg būtų įsipjovęs, tik paskui perštėti pradėjo. Kruvinas vaikinas, iš kelio traukiantis išsigandusiems žmonėms, nuėjo tiesiai pas ne mažiau išsigandusį pusbrolį, gyvenusį netoliese, Architektų gatvėje. Šis namie buvo vienas – tėvai taip pat budėjo prie bokšto.

S. Sirvydis spėjo, kad vyrai, su kuriais buvo susikibęs rankomis, galėjo būti žuvusieji Algimantas Petras Kavoliukas (beje, kilęs iš Utenos rajono, Daugailių) ir Rolandas Jankauskas. Pašnekovui pasisekė, kad stovėjo viduryje, nes bendražygius pasiglemžė tanko vikšrai... Vėliau jis matė, kaip nešė kūnus, tačiau arti nėjo – buvo per baisu.

Vyras teigė, kad gynėjų ryžtas buvo tvirtas, net matydami žūstant žmones, jie bėgo prie bokšto. O važiuojant prie bokšto troleibuso durys neužsidarė – visi lipo vidun ir niekas lauk. Prie Aukščiausiosios Tarybos Vytautas Landsbergis kas valandą išeidavo ir ragindavo žmones skirstytis, nes gali šaudyti, bet žmonės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderį pasitikdavo šaukimu, švilpimu ir niekur nėjo.

S. Sirvydis prie Televizijos bokšto buvo nuėjęs kitą dieną. Žinoma, tik iki tvoros, nukaišytos gėlėmis...

Prie Aukščiausiosios Tarybos

Po Sausio 13-osios S. Sirvydis su bendramoksliais visą savaitę budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Savaitei buvo atšaukti mokslai, studentai dieną miegojo, naktį budėjo.

Prie parlamento stovėjo barikados, degė laužai, žmonės gėrė arbatą, valgė sumuštinius, laimei, žiema nebuvo šalta. Po savaitės, kai viskas aprimo, žmonės išsiskirstė.

Pašnekovas žino, kad vienas kiek vyresnis už jį užpalėnas buvo tarp gynėjų pačiame pastate, taip pat šiuose įvykiuose dalyvavo iš Ukmergės atvažiavęs jo kaimynės brolis, su kuriuo vėliau susipažino.