Tamsieji asmenybės bruožai: psichopatija ir makiavelizmas

Tamsioji triada, kurią sudaro narcisizmas, psichopatija ir makiavelizmas, jau kurį laiką domina tiek psichologus, tiek pasauliečius. Tamsieji asmenybės bruožai dažnai siejami su nesąžiningumu, agresija ir empatijos stoka, tačiau jais pasižymintys asmenys kitiems atrodo charizmatiški, pasitikintys savimi ir galingi. Apie narcisizmą rašėme dviejuose paskutiniuose numeriuose, o šįkart psichologas, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos ir Šiaulių valstybinės kolegijos lektorius Arūnas Norkus Šiaurės Lietuvos kolegijos Bendruomeninių šeimos namų organizuotame seminare pasakoja apie psichopatus ir makiavelininkus.

Jei labai nori, tai reikia

„Psichopatija iš principo yra moralinis pamišimas – psichopatai neturi jokios moralės, – sako psichologas. – Jie sau leidžia viską ir mano, kad tai normalu.“ Tai nereiškia, jog nesupranta, ką daro, – dauguma jų yra labai intelektualūs. Psichopatai tiesiog nori taip elgtis.

Pasak lektoriaus, mokslininkams sunku apibrėžti, kas tiksliai yra psichopatija, jie teigia, kad tai – tam tikrų bruožų ir elgsenos pavyzdžių rinkinys. Įrodyta, kad šis sutrikimas visuomet yra įgimtas. „Auklėjimas nepadeda viena ar kita linkme pakreipti to elgesio. Visiškai – nes jie nereaguoja“, – teigia A. Norkus.

Kaip pamatyti, ar jūsų vaikas turi šį sutrikimą? „Visų pirma reikia žiūrėti, kaip jis elgiasi su kitais, ypač su gyvūnais. Pirmieji požymiai yra naminių gyvūnėlių spardymas, mušimas. Gali eksperimentuoti kieme su varlėmis, katėmis: labai įdomu perpjauti varlei pilvą ir pažiūrėti, kaip ji reaguoja, – ironizuoja psichologas. – Po to tą patį galima su kate padaryti.“

Iš kartos į kartą

Psichopatai skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai neturi jausmų, nereaguoja į stresą, viską apskaičiuoja: savo elgesį reguliuoja pagal tai, kas jiems naudingiau. Jie yra intelektualūs. Kaip rodo JAV atlikti tyrimai, 80 proc. pagautų žudikų maniakų yra pirminiai psichopatai. Antriniams labai reikia adrenalino, tačiau jie reaguoja į stresą: gali jaudintis, kad kažkas nepasiseks. Jiems labai patinka eksperimentai su skausmu, tarp jų – nemažai sadistų. Taip pat negeba valdytis, vadovaujasi impulsais – gali būti, pavyzdžiui, kleptomanai.

Psichopatija labai susijusi su narcisizmu – dalis narcizų yra ir psichopatai. Manoma, kad psichopatai sudaro apie 1 proc. populiacijos. Įdomu tai, kad Europoje jų yra mažiau, Amerikoje – daugiau, apie 2,6 proc. A. Norkus tai aiškina tuo, kad labai seniai į Ameriką iš Europos bėgo žmonės, kaltinami įvairiais nusikaltimais, ir per 500 metų tie genai ėjo iš kartos į kartą. Vyrams psichopatija būdinga du kartus labiau nei moterims.

Tyrimai rodo, kad beveik kiekvienos politinės partijos vadovybėje yra psichopatas. Manoma, kad partijų pirmajame dešimtuke – mažiausiai du. „Jeigu esate partiniai, pradėkite galvoti“, – šypsosi psichologas.

Adrenalinas

Kuo pasižymi psichopatai? „Pirmiausia – jie labai labai faini“, – sako lektorius. Nėra arogantiški, moka gražiai elgtis, sužavėti, asistuoti moterims, padovanoti gėlių, pasakyti komplimentą... Bet tai daro tik tada, kai to nori. Jie neturi kuklumo jausmo, nėra drovūs, psichopatams nerūpi, kaip jie atrodo. Jie pasitiki savimi ir žino, kad yra faini.

Iš jų galite išgirsti ir labai negražių dalykų: nors žino, kad kai ką geriau nutylėti, to nedaro: „O kam, jeigu aš noriu pasakyti?“ Pasitikėjimas savo nuomone – vienas iš panašumų su narcizais. „Tik narcizai viduje abejoja, save aukština, kad kompensuotų menkavertiškumo kompleksą, o psichopatai neabejoja: menkavertiškumo kompleksas pas juos neveikia“, – kalba A. Norkus.

Psichopatams nuolat reikia adrenalino, todėl kai kurie užsiima ekstremaliu sportu: buriavimu, šokinėjimu su parašiutu, alpinizmu ir pan. Jie neturi baimės jausmo – nebijo žūti ar susižeisti. „Jeigu socialiniuose tinkluose pamatote nuotrauką, kurioje siauras tiltelis tarp dviejų kalnų, o apačioje didžiulis tarpeklis, ir ant to tiltelio pozuoja kažkas, žinokite – tai psichopatas“, – perspėja psichologas.

Kadangi bando savo emocijas padidinti, tam padeda ir adrenalinas – dažnai būna linkę į asocialų elgesį ir nusikalstamumą. Kai psichopatus pagauna ir pasodina, jie būna izoliuojami. Nors sutrikimas įgimtas, jie yra atsakingi už savo veiksmus, t. y. gali būti patraukti kaltinamaisiais. Tačiau yra psichopatų, kurie niekada nėra pažeidę teisės normų ir užima geras pareigas. Pavyzdžiui, sako psichologas, jie gali būti puikūs gydytojai: jie nebijo operuoti tada, kai kiti gydytojai bijo, ir pasiekia gerų rezultatų.

„Sąžinė negimė kartu su jais“

Pasak jo, psichopatai visus jausmus: laimę, meilę, liūdesį ir t. t., patiria keliskart mažiau. „Miršta jūsų mama. Kiek laiko jūs sielvartaujate? – klausia lektorius. – Na, vidutiniškai 14–15 mėn., po to skausmas nusloptų. Kiek sielvartaus psichopatas? Man yra tekę konsultuoti, sako: „Blemba, visus planus sugriovė.“ Jie labai nemėgsta rutinos, visą laiką nori pokyčių. „Natūralu 14-mečiui pavogti mašiną, pasiimti paną ir važiuoti į Palangą“, – tikina A. Norkus.

Psichopatai yra patologiniai melagiai, jie meluoja visada. Be to, yra gudrūs, klastingi, o tai daryti gali be jokios priežasties – tiesiog imsiu ir pameluosiu. Manipuliuodami pasiekia daug rezultatų – moka pasiekti to, ko nori. „Nueikite su psichopatu į pasimatymą, – ragina psichologas. – Jei norės su jumis pergulėti, sutiksite, jis jus įtikins. Rimtai.“ Jų niekada negraužia sąžinė. „Sąžinė negimė kartu su jais“, – tikina jis. Taigi, kad ir kaip jums būtų skaudu dėl kažko, ką padarė psichopatas, jam tai visiškai nė motais, jis niekada neatgailaus.

A. Norkus primena apie 2015 m. Lietuvoje nuskambėjusią istoriją apie Linkuvos gyventoją, nužudžiusį savo sugyventinę: jis paslėpė kūną ir pasakė, kad moteris paliko jį ir išėjo iš namų. Po to vyras buvo nuteistas ir dėl Linkuvos gimnazijos sargo žmogžudystės. „Man teko su juo bendrauti, – atskleidžia lektorius. – Tuo metu jie su sugyventine turėjo vaiką, berniukui buvo dveji. Spėkite, ar tas žudikas dėl ko nors išgyveno? Didžiausias rūpestis buvo toks: kas bus su jo medine troba, kol jis sėdės, – juk gali visai sugriūti. Negalvojo, kas bus su vaiku: tėvas kalėjime, mama nužudyta.“

Čia ir dabar

Didžioji dalis psichopatų yra parazitai, sako A. Norkus. Jie labai mėgsta gyventi alfonsų gyvenimą, t. y. būti išlaikomi moterų. Besinaudodami kitais, gana gerai gyvena. Dažnai jiems nereikia nuosavo būsto: labai lengvai gali apsigyventi pas kažką kitą. „Jie yra žavingi. Jeigu tai yra vyriškis, kiekviena moteris priims. Jeigu tai yra moteris, ji labai lengvai gali ištekėti – apskaičiuos viską“, – tikina psichologas.

Visgi kartais psichopatai įsidarbina, dažniausiai turėdami kažkokios papildomos naudos, pavyzdžiui, jei reikia sveikatos draudimo ar pan. Tačiau jie nėra geri darbuotojai: jiems normalu vėluoti, anksčiau išeiti, išnaudoti bendradarbius. Labai greitai susierzina, visiškai savęs nekontroliuoja, gali netgi imti jus gąsdinti: „Pamatysi, kas tau bus.“ Greičiausiai psichopatai nenori nieko daryti – didžioji jų agresijos dalis verbalinė.

Kaip ir daugumai žmonių, jiems svarbus seksualinis gyvenimas, tačiau pergulėti gali su bet kuo. „Dabar užsinorėjau sekso, vadinasi, man reikia sekso. Nesvarbu, koks partneris ar partnerė. Ir tada gyvenu toliau, – aiškina A. Norkus. – Gali net imti gatvėje kalbinti nepažįstamą žmogų eiti į krūmelius ar kitur.“

Iš tiesų psichopatai nežino, dėl ko gyvena, neturi jokių tikslų – svarbiausia, kad čia ir dabar būtų gerai: nerūpi nei praeitis, nei ateitis. „Žmogaus, kuris keturis kartus buvo sėdėjęs kalėjime, aš paklausiau, kas jam gyvenime yra atsitikę blogiausia. Jis atsakė: „Kai buvau septynerių metų, tėvas man diržu davė.“ Kalėjimas – ne blogiausia dalis“, – pasakoja lektorius.

Pilkieji kardinolai

Prieš 500 metų vienas italų filosofas parašė knygą, nes karalius jį išmetė iš darbo, pasakoja psichologas. Norėdamas sugrįžti į darbą (o ką daugiau veikti filosofui – karaliaus dvare bus pilnas išlaikymas), jis parašė patarimų rinkinį, kaip jo viršininkas turėtų išlaikyti valdžią. „Esminė mintis – daryk, ką privalai daryti, ir nesirūpink dėl nieko“, – sako A. Norkus. To filosofo vardas buvo Nikolo Makiavelis. Knygoje galima rasti daugybę patarimų. Pavyzdžiui, jei tau naudinga nužudyti savo priešą – imk ir nužudyk, o kad tavęs neapkaltintų, pats apkaltink kokį nors savo artimą žmogų.

Makiavelizmas yra gana retas sutrikimas, kurį sunku nustatyti. Būdingiausias bruožas – sutrikimą turintys asmenys yra labai žiaurūs. Kaip ir psichopatai, jie neturi sąžinės, tačiau psichopatai išvis neatgailauja, o makiavelininkai geba suvaidinti atgailą: „O Dieve, kaip man gaila!“

Makiavelininkai jaučia malonumą, keldami kitiems skausmą – tiek dvasinį, tiek fizinį. Dažnai tai daro, naudodamiesi kitais. „Pavyzdžiui, jeigu reikia kažkam atkeršyti arba kažką pašalinti iš kelio, negi pats eisiu? Geriau sumokėti ir kažką papirkti, – pasakoja psichologas. – Labai dažnai jie būna pilkieji kardinolai, tie, kurie iš tikrųjų valdo.“

Informacinis karas

Makiavelininkams reikia valdžios. „Narcizams reikia garbės, kad jais žavėtųsi, psichopatams reikia jausmų, adrenalino, o makiavelininkams reikia valdžios, o dar geriau – kad niekas nežinotų, jog jie valdo“, – vardija A. Norkus. Jie yra gudrūs, moka manipuliuoti, rezga įspūdingus planus.

„Ukrainoje vyksta karas – kariauja viena kariuomenė su kita. Taip pat vyksta ir informacinis karas: viena pusė savo propagandą varo, kita – savo. Ten dirba makiavelininkai, – tikina psichologas. – Na, sugalvojame, kaip kažkuo apkaltinti.“

Lektorius pateikia dar vieną pavyzdį iš jo skaityto straipsnio: mergina keturis vyrus apkaltino prievartavimu, pardavimu į sekso vergiją, fiziniu smurtu, laisvės atėmimu ir t. t. Kaltinamųjų vos nepasodino, tačiau išaiškėjo, kad nebuvo nieko panašaus. Kad įrodytų savo versiją, mergina prekybos centre nusipirko plaktuką, juo trenkė sau į veidą, nusifotografavo ir nuotrauką paviešino socialiniuose tinkluose. Tačiau prekybos centro kameros užfiksavo, kaip ji pirko plaktuką. „Tai buvo vienintelė klaida, – tvirtina A. Norkus. – Pas juos viskas yra kaip šachmatų partija: makiavelininkai planuoja kelis ėjimus į priekį.“

Trys viename

Valdžia ir pinigai – neatsiejami. „Parodykite man neturtingą valdovą, – ragina psichologas. – Arba neturtingą viršininką.“ Makiavelininkai yra labai klastingi, gali šantažuoti. Pavyzdžiui, nufotografuoja savo draugę nuogą, o tada pradeda ją šantažuoti. Tikslas – priversti paklusti. „Nėra jokios moralės ir jokių stabdžių – visada siekiama tikslo, – teigia A. Norkus. – O jeigu jį kaip nors prigausi, tikrai atsiras žmogus, kuris už jį prisiims kaltę.“

Pavyzdžiui, 24-erių metų vyras kartu su draugu platino narkotikus ir įkliuvo. Pasitaręs su tėvais, priėmė sprendimą: reikia tą draugą papirkti, kad vienas prisiimtų visą kaltę. Draugas paprašė per didelės sumos – po 10 tūkst. už metus kalėjimo, t. y. iš viso 60 tūkst. Eur. „Ką daryti? – klausia lektorius. – Galima suvilioti advokatę, pergulėti su ja, nesvarbu, kad jai 40. Ta moteris dėl jo darys viską. Byla tęsiasi septynerius metus – tereikia ištempti iki senaties termino.“

Šantažuoti, išnaudoti jiems visiškai normalu. Kadangi vengia viešumo, gali viską daryti kitų rankomis. „Žmogus gali net nebūti kažkokioje organizacijoje, bet valdyti ją, būdamas šone, – sako psichologas, – per žmones, kurie ten dirba. Yra buvę skandalėlių, kai buvę politikai ar aukšto rango specialistai, jau nebedirbdami, bando gauti naudos per kitus žmones. Jie yra makiavelininkai.“

Dažniausiai gyvena vieni, nes negeba jausti jokių šiltų jausmų: o kam viskuo dalytis su kitu ir turėti liudytoją? Makiavelininkai retai kuria šeimas, o jeigu visgi sukuria, jos greitai išyra arba sukuria santuoką, bet išnaudoja savo sutuoktinį ar sutuoktinę.

A. Norkus teigia, kad yra žmonių, turinčių visos tamsiosios triados – narcisizmo, psichopatijos ir makiavelizmo – bruožų. Ir tai – ne tik tam tikrų valstybių buvę ir esami vadovai, apie kurių žiaurumą girdime kasdien. „Tamsioji triada amžinatilsį Drąsiui Kedžiui buvo labai būdinga. Iš kur? Paveldėjo iš mamos pusės. Abu vaikai“, – sako psichologas.