Taip plaka sveika šeimos širdis

Praėjusį šeštadienį Kelmėje, netoli S. Dariaus ir S. Girėno g. 95-ojo namo, atidarytas unikalus muziejus. Kelmę puošianti keturių asmenų Seselskų šeima šalia pačių įkurtos AJJU (Andrius, Jurgita Jonas ir Urtė) lauko galerijos atidarė muziejų autobuse. Ir šis muziejus ne tiek apie meną, kiek apie šeimą. Andrius ir Jurgita muziejų aplankiusiems svečiams mieliau pasakoja apie vienas kito palaikymą šeimoje, kūrybą, bendrystę ir gerumą.

Apie meilę, šeimą, meną ir gerumą

S. Dariaus ir S. Girėno gatvės gale, netoli namo, kuriame gyvena Seselskų šeima, jau prieš kelerius metus buvo įkurta AJJU lauko galerija. O autobusas pievoje, pastatytas šalia šios šeimos lauko galerijos, – visas išdabintas žaismingomis įvairiaspalvėmis gėlėmis. Tačiau, norint į jį įlipti, teks atstumti zigzaginį užkardą, kuris – širdies kardiogramos formos.

„Taip plaka sveika žmogaus širdis“, – nusišypso Jurgita ir kartu su Andriumi pakviečia prisėsti. O tada pasipila labai atviras, džiaugsmingas ir žaismingas pasakojimas, kaip, kodėl ir kam atsirado muziejus autobuse, suteikęs nenusakomo džiaugsmo tiek pačiai Seselskų šeimai, tiek galeriją jau spėjusiems aplankyti svečiams.

„Kai kurie lankytojai, patekę į mūsų šeimos muziejų, net apsiverkia. Susigraudinu ir aš, matydama, kaip jie graudinasi“, – atvirauja Jurgita, lipdama į autobusą, kurio durų staktoje parašyta: „Apie meilę. Apie šeimą. Apie meną. Apie gerumą.“

„Tai buvo mūsų eksperimentas, ar įmanoma keturiese įkurti muziejų ir sukurti eksponatus jam. Išsikėlėme sau sudėtingą tikslą, o dabar džiaugiamės nerealiai“, – paaiškina Andrius.

„Ir mūsų vaikai, kai viską čia išsišlavėme, išsivalėme, pasakė, kad netikėjo, kad viskas taip puikiai pavyks. Neturėjome galutinio vaizdo, nuolat vyko kūrybinis procesas. O pavyko taip, kaip pavyko“, – šypsosi ir Jurgita.

Sutuoktiniai kone greitakalbe, papildydami vienas kitą, pasakoja, kad nebevažiuojantį autobusą pirko aukcione, kaip jį atsigabeno, kiek mėgstamos kavos puodelių išgėrė, begeneruodami idėjas, juokiasi, kad yra labai šnekūs ir vienas ant kito tikrai nesupyksta, jei nutraukia, papildo vienas kito kalbą.

Porcelianiniai

Idėjos, kad norėtų turėti gal savo meno parką, gal kitokios formos muziejų, kur galėtų žmones sutikti, parodyti meno kūrinių, vaišinti arbata, sukosi jųdviejų galvose jau gal prieš penkerius metus. Abu audė mintį, audė, o galiausiai nutarė, kad būtų labai simboliška įkurti muziejų nevažiuojančiame autobuse. Juk tai tokia savotiška kelionė, tik – mintyse, vaizduotėje.

„Čia, muziejuje, dabar labai daug temų, kurios mums artimos, skaudžios, aktualios. Kas mus skaudino, lydėjo, stiprino, palaikė, dėl ko išgyvenome“, – sako Andrius.

„Taip. Šiemet atšventėme santuokos 20-metį. Porcelianinės tai vestuvės. Supratome, kad mums šeima tikrai yra svarbu. Labai svarbu. Svarbiausia vertybė. Dabar viešumoje labai mažai kalbama apie šeimą ir jos narių veiklą kartu. Gal tai nepopuliaru? Mes nusprendėme, kad norime nešti šią žinią. Mes norime, kad visi šeimos nariai, būdami visi skirtingi, gebėtų rasti kažką bendro ir įgyvendinti mūsų visų sumanymą“, – kalba Jurgita, o Andrius išsyk ją papildo: „Pamatytumėte, kaip mūsų vaikai dabar jaučiasi. Jie jaučia, kad čia ir jų. Muziejus ne mūsų – tėvų, o MŪSŲ – visų.“

Profesionalus rezultatas

Sutuoktiniai neslepia – nors juokaujama, kad kai namuose prasideda remontas, poros dažnai susipyksta iki skyrybų, jiems taip nenutiko. Net kai namą statėsi, nesipyko. Taip, buvo nuovargio, rutinos, skubėjimo, širšėjimo, bet jokių rimtų konfliktų tikrai nebuvo.

Muziejaus autobuse kūrybinis procesas nė metų netruko. Šių metų sausį į pievą buvo atgabentas autobusas, žiemą namuose visi keturi šeimos nariai gamino meno kūrinius – paveikslus, mozaikas, skulptūras ir kt. „Šie paveikslai ne šiaip sukurti. Mes jais pasakojame savo požiūrį į gyvenimą, tam tikrus dalykus, vertybes ir viskas eina per šeimą“, – sako Jurgita.

Gal jie niekur nedirba, kad taip greitai viską suspėjo nuveikti? „Mes labai daug dirbame. Tik teliko niekada nežiūrime“, – juokiasi Andrius ir Jurgita, patikslindami, kad jie ir labai daug ilsisi. Todėl labai daug ir padaro.

Bet surimtėjęs Andrius negaili komplimentų Jurgitai. Ji – kūrybiškoji namų siela, kuriai vyras leidžia skleistis, ją palaiko.

„Tai mes apie tai ir kalbame. Dažnai šeimose būna, kad jei žmona ko nors nori, tai vyras sako: „Eik pati ir daryk, jei nori.“ Arba atšauna: „Ko čia nesąmonių prisigalvoji?“ O mes sugalvojome, kad kuriame ne dviese, o visi keturi. Vaikai juk nebe maži. Nuo mažens jie buvo prie meno, kūrybiški. Sujungėme visų kūrybiškumą ir išėjo rezultatas. Profesionalus rezultatas“, – vienas kitą papildo Seselskai.

Rezultatas tikrai yra toks, kad muziejaus lankytojai, atvykę iš įvairių šalies miestų, nesumeluoja, – galvojo, kad jų niekas nustebinti nebegalės. O AJJU muziejuje-autobuse jie tikrai nustemba: „Eina sau. Čia kone Luvro mini variantas.“

Į kokius klausimus sutuoktiniai neatsakinėja?

Įėjus į muziejaus autobuse vidų, gali sutikti ir Vincentą Van Gogą, ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, ir Fridą Kahlo, ir Salvadorą Dali, ir Janą Vermejerį, ir kitus kūrėjus. „Čia viskas nuo meilės iki profesinių dalykų, iki neapykantos, priklausomybių. Šie menininkai savo laiku niekam nebuvo įdomūs, tik po mirties jie pradėti vertinti, pripažinti. Pasirinkome dailininkus, kurie kažkada palietė mus. Net Edvardo Munho šauksmas čia yra. Juk išorė dažnai rodo viena, o giliai viduje rėki“, – pasakoja Jurgita.

Be dekoruotų sienų, lubų ir grindų, autobuse taip pat įkurdinti keturi simboliniai stalai. Kiekvienas šeimos narys savo stalą kūrė pats, įprasmino, kokia veikla jį labiausiai atskleidžia. „Čia jau nebe bendrai tarėmės, o kiekvienas stalą susikūrė nuo A iki Ž“, – sako Jurgita.

Ir žinote, kas įdomu? Seselskams paaiškėjo, kad svečiams kalbėti apie šeimą, kalbėti, kad šeima gali kartu kažką kurti, sukurti, yra netikėta, neįprasta.

„Kartais mūsų klausia, kuris čia labesnis, kurio čia idėja realizuota. Mūsų šeimoje labesnio nėra. Čia AJJU. Mūsų šeimoje – lygiareikšmiškumo principas. Vyras ir moteris su savo skirtingais gebėjimais, su savo vyriškumu ir moteriškumu realizuoja savo gebėjimus bendram tikslui. Todėl kartais net griežtai atsakome, kad neklaustų, kuris šeimoje ir kūryboje svarbesnis, kieno idėjos ir gebėjimai ryškesni, kuris ką daugiau darė, padarė. Mes į tokius klausimus neatsakinėjame“, – sako sutuoktiniai.

Andrius sako pajaučiantis iš žmonių reakcijų, replikų, kad savo muziejumi ir pasakojimais jie tikrai kažką labai vertingo palietė, užkabino: „Dar nežinome, ką, bet jaučiame, kad tikrai kažką labai svarbaus pajunta žmonės, čia apsilankę, išgirdę mūsų minčių pasidalijimų apie šeimą.“

Ir Jurgita nenutyli: „Nuoširdžiai norime nepopuliarią šeimos idėją nešti ir pasakyti, kad įmanoma neskirstyti šeimoje žmonių, kuris labesnis. Šeimą laimingą daro visi šeimos nariai. Žmonės kažkodėl šeimoje apie tai nekalba. Laimingus žmones šeimoje daro lygiavertiškumas, pagarba vienas kitam, vienas kito talentams, įgūdžiams. Jei tu pjauni, o aš gaminu valgyti, mes abu esame vertingi ir vienodai lygūs. Kai vyrui ateina supratimas, kad žmona namuose daro labai daug, ir jis ima tai vertinti, tada žmona pražysta. Ir labai myli savo vyrą. Tada ir atsiranda bendri projektai visai šeimai.“

– O jei kas panorėtų jūsų muziejų nupirkti, parduotumėte?

– Kodėl gi ne. Kaina tik turi nustebinti, – juokiasi sutuoktiniai.