„Tai, ką aš patyriau tą dieną, visą gyvenimą liks su manimi...": sukrečiantis vaikystės prisiminimas

„1941ųjų vasarą mes su mama dažnai važiuodavome į Vilkaviškio turgų parduoti uogų ir obuolių, – savo prisiminimuose rašo Milda Putnienė-Strimaitytė. – Po turgų vaikščiodavo policija ir vokiečių kareiviai. Jie vaikydavo nuo vežimų geltonomis žvaigždėmis pažymėtuosius žydus, perspėdavo valstiečius, kad neparduotų jiems produktų. Man mamos buvo leista pilstyti žydams uogas ir obuolius, neimant pinigų. Mūsų vežimas buvo aplipęs vaikais ir pagyvenusiais žmonėmis, daugiausiai žydų tautybės. Jie paprastai su savimi neturėjo krepšelių ir tiesdavo, kas ką turėjo: kepurę, suknutės sterblę, nusivilkdavo baltinukus ir laukdavo įpilant. Vaikai labai bijojo policininkų, kad neatimtų maisto, todėl, vos įpylus uogų ar obuolių, sprukdavo tai vienon, tai kiton pusėn. Jų veiduose matėsi didžiulė baimė. Ne vieną kartą mačiau, kaip užklupti policininkų arba kareivių, buvo sumušti, o jų gautas maistas išdrabstytas turgavietėje...“

Netrukus Milda patyrė ir baisiausią savo gyvenimo dieną.

„Aš labai gerai prisimenu tą dieną, kai prie Baltrušių kaimo, Tilčių pušyne, apie 4 km nuo Pilviškių buvo sušaudyti vaikai ir moterys. Diena buvo saulėta, šilta ir be vėjo. Vaikai ir moterys pėsčiomis buvo varomi iš Pilviškių, kelias, kuriiuo jie ėjo link Tilčių pušyno, buvo ne taip toli nuo mūsų namų. Mes girdėjome vis artėjantį vaikų ir moterų verksmą, o prasidėjus egzekucijai tratėjo ginklai, sproginėjo kulkos, klykė vaikai ir moterys. Nieko baisesnio man neteko išgyventi...“

Žydų gelbėjimas mirtino pavojaus akivaizdoje

Nemažai lietuvių stengėsi padėti žydams, slėpė juos kur tik galėjo, nors už tai jiems ir jų šeimoms grėsė mirtis.

Viena jų – mokytoja Marija Savickienė, vokiečių okupacijos metais išgelbėjusi iš Kauno geto aštuonis vaikus, paslėpusi, parūpinusi jiems globėjus.

Paskutinę mergaitę, mažąją Nijolę (taip mokytoja pakrikštijo savo globotinę), ji įsidukrino. Nijolės mamą ir vyresniąją sesutę nužudė vokiečiai. Mergaitės tėvui Hilei Restui pavyko pabėgti, kai jį vežė darbams į Vokietiją.

Pasibaigus karui, jis parsirado į Lietuvą gyvas ir sveikas ir susirado mergaitę ir jį priglaudusią mokytoją. Nors ir skaudu buvo Marijai skirtis su mergaite, tapusia jai tikra dukra – ji atidavė tėvui jo dukrą.

Atsiklaupė tada Hilė Restas ant kelių prieš mokytoją, neatpažįstamai suvargęs po geto kančių ir pabėgėlio klajonių ir nepajėgė nei žodžio ištarti. Tik bučiavo jai rankas...

O šalia stovėjo penkiametė jo dukrelė, nepažįstanti savo tėvo. Juk ją dar mažytę, išbadėjusią, mokytoja parsinešė paslėptą maišelyje. Ji stovėjo ir vis klausė: „Kodėl šitas dėdė klūpo? Kodėl verkia? Pasakyk, kad neverktų...“

Apie žydų gelbėjimą karo metais byloja ir kitų kilnių bebaimių lietuvių pasakojimai.

„Šaudė žydus. Suvarė jų daug – ne dešimt, ne šimtą – daug daugiau, – rašo savo prisiminimuose Elena Karelevičiūtė-Čepanonienė. – Be kaltės kaltų – vyrų, moterų, vaikų iš visų aplinkinių kaimų. Sumušti, vienmarškiniai, jie pasitiko mirtį. Liko gyvi tik keletas sugebėjusių pasislėpti, tarp jų ir Alpertų šeimyna“.

Alpertai rado prieglobstį pas lietuvį stalių Praną Karalevičių.

„Slėpdamiesi nuo žudynių, Alpertai atėjo pas tėvelius į Bijūnų kaimą, prašydami pagalbos, – rašo Elena. – Kiek vėliau atėjo ir kiti. Jiems per naktį kluone buvo iškastas bunkeris.“

Netrukus iš geto atvežė Šmuilovičienę su trimečiu sūnumi Pineriu. Kol motina slėpėsi bunkeryje, berniukas gyveno šeimoje, neva įsūnytas daugiavaikės Stasės Karalevičienės sesers. Karalevičiai nepaprastai pamilo berniuką, prisirišo prie jo.

Sunkiausia jos tėvams, pasak Elenos, buvo aprengti, išmaitinti, apiprausti įnamius. Tačiau Karalevičiai, turėję aštuonis hektarus žemės, sugebėjo pavalgydinti ne tik savo šeimą, bet ir daugiau kaip tuziną svetimų valgytojų.

Išvirus sriubą, motina Elenai ant kaklo pakabindavo katiliuką, apgaubdavo ją stora skara ir liepdavo nešti į kluoną.

„Kartais taip norėdavosi pavalgyti, – atsimena Elena. – Bet mama duonos gabalą liepdavo nešti badaujantiems žmonėms...“

Elena matė ir kaip sunkiai motina virindavo pelenuose žydų drabužius, daugelis jų turėjo utėlių. Pirties taip pat nebuvo, prausėsi slapta visi paeiliui viename kubile. Buvusi gera audėja, Stasė Karalevičienė ne vienam iš slepiamų žydų padovanojo marškinius.

Taip karo metu ji su vyru Pranu išgelbėjo aštuoniolika gyvybių, pasmerktų mirčiai.

Kunigai žydų gelbėtojai

Padėjo žydams ir lietuviai kunigai, rizikuodami savo gyvybe. Vienas iš jų – Kužių klebonas Vladas Požėla, tuo metu buvęs Šiaulių kalėjimo kapelionu.

Rizikuodamas savo laisve ir gyvybe, jis diena dienon ėjo per žmones, rinkdamas aukas ir viską iki paskutinės kruopos nešdavo badaujantiems, mirties kalėjime laukiantiems kaliniams.

Pamatęs kameroje išblyškusią mergaitę, paėmė ją ant rankų ir iš tolo vokiškai šaukdamas: „Atsargiai, šiltinė!“, išnešė iš kalėjimo. Vokiečiai labai bijojo epidemijos ir padarė jam kuo plačiausią taką.

Mergaitė „pasveiko“, ištekėjo ir užaugino dukrelę – Reginą Steponavičiūtę, režisierę.

1944 m. birželio19 d. aviacijos antskrydžio metu ant Šiaulių miesto pasipylė bombos. Kalėjimo sargyba panikavo ir blaškėsi.

O kunigas Vladas Požėla tuo metu atidarinėjo kamerų duris...

„Tuo metu iš mirties fabriko drauge su kitais kameros kaliniais pabėgau ir aš, – rašo savo prisiminimuose Benjaminas Fuksis. – 26 metus ieškojau kunigo, norėdamas jį sutikti ir padėkoti už išgelbėtą gyvybę, už netikėtą laisvę, už galimybę džiaugtis pasauliu. Tik jo dėka išlikau gyvas aš ir daugelis kitų...“

Kai ponas Benjaminas ieškojo kunigo Lietuvoje, Vladas Požėla tuo metu šildė savimi amžiną Sibiro įšalą, kad lengviau būtų kentėti ir tikėti lagerio broliams. Kunigas sovietų buvo nuteistas 25-iems nelaisvės metams...

Kitas lietuvis kunigas ir poetas, Onuškio klebonas Nikodemas Švogžlys-Milžinas 1944 metais katalikišku Verutės vardu pakrikštytą žydaitę slėpė pačioje Onuškio bažnyčioje įtaisytoje slėptuvėje.

„Mes sutarėme čia patalpinti vargšę žydaitę, kuri, kaip ir mes, labai norėjo gyventi, – prisiminė jis. – Išsilaikė visą karą, dabar karas bemaž baigėsi – tai gyvą žmogų reikėjo išlaikyti netolimai laisvei. Mes įrengėme čia žydutei guolį, aš atnešiau indų ir kitų reikmenų... Verutė pasiliko mano žinioje ir tėviškoje globoje.“

Vėliau N. Švogžlys parūpino Verutei pasą.

„Nuotrauką prilipinau svetiman pasan, – rašo jis savo atsiminimuose. – Valsčiuje prie viršaičio stalo pavyko man ir seną antspaudą prispaust. Ir žydaitė Verutė turėjo jau lietuvės Veronikos oficialų pasą. Ji verkė iš džiaugsmo...“

Laurų vaikų prieglaudos stebuklas

Daug žydų vaikų išgelbėjo ir kunigas Jonas Žemaitis. Turine 1934 metų liepos 8 d. įšventintas į kunigus, J. Žemaitis vėliau grįžo iš Italijos ir buvo paskirtas Vytėnų saleziečių įstaigos kapelionu, o 1940 metais tapo Laurų vaikų namų direktoriumi.

Vilniaus kraštą valdant Lenkijai, netoli Vilniaus Sakiškių bei Byrų dvaro centre buvo pastatyta didelė prieglauda našlaičiams. Ši prieglauda buvo pavadinta jos steigėjos italės vienuolės Lauros Meozzi , kurią bažnyčia paskelbė palaimintąja, vardu – Laurow (lietuviškai buvo pavadinta daugiskaita – Laurų).

Lietuvai 1939 metais atgavus Vilniaus kraštą, daugeliui įstaigų reikėjo lietuvių vadovų. Kadangi Laura Meozzi ir dar 64 vienuolės buvo Saleziečių kongregacijos narės, todėl ir Laurų vaikų namų, kuriose buvo apie trys šimtai vaikų, direktoriumi 1940 metais buvo paskirtas saleziečių kunigas J. Žemaitis.

Hitlerininkams okupavus Lietuvą, kunigas J. Žemaitis ėmėsi organizuoti žydų vaikų iš Vilniaus geto gelbėjimą. Iš Vilniaus geto žydukus paimdavo vienuolės, apsitaisiusios paprastomis moterėlėmis. Įsisodinusios į arkliu kinkytą ilgą vežimą po tris keturis vaikus, vienuolės važiuodavo į Vilnių neva tikrinti vaikų sveikatos. Važiuojant pro Vilniaus getą, vežime atsidurdavo dar trys keturi žydų vaikai, kurie buvo atvežami į Laurų vaikų namus.

Kunigas J. Žemaitis iš pradžių skaičiavo tuos vaikus, kad žinotų kiek burnelių reikės aprūpinti maistu virš nuolatinių prieglaudos našlaičių. Taip suskaičiavo iki 47. Vėliau šią apskaitą vedė vienuolė Zofija Sowinska. Tokiu būdu kunigas J. Žemaitis iš Vilniaus geto išgelbėjo apie šimtą žydų vaikų. Jiems buvo nuo keturių iki dvylikos metų.

Maltiečių projektas Pasaulio Tautų Teisuoliams

Maltiečiai jau porą metų vykdo projektą, skirtą Antrojo pasaulinio karo metu mūsų šalyje žydus gelbėjusiems žmonėms, vadinamais Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Dauguma jų gyvena skurdžiai, jiems reikia pagalbos. Paskutiniais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyvena 87 Pasaulio Tautų Teisuoliai.

Projekto globėja yra LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Projektas vykdomas drauge su Lietuvos žydų bendruomene. „Pasaulio Tautų Teisuoliams“ išduotos debeto kortelės, skirtos vaistams įsigyti, į kurias kas mėnesį pervedama nustatyta suma.

Papildomai įvertinti kiekvieno „Lietuvos Tautų Teisuolio“ individualūs socialiniai poreikiai ir skiriama lėšų jiems finansuoti. Artimiausiu metu numatoma surengti fotografijų parodą apie šiuos išgelbėjusius Lietuvos garbę kilnius žmones, papasakoti jų istorijas ir likimus.

Jeigu galite. prisidėkite prie maltiečių veiklos ir šio kilnaus projekto vykdymo savo 2% nuo GPM.

Daugiau informacijos: http://2proc.maltieciai.lt/