Šydą praskleidus: istorinė popiežiaus kelionė žurnalisto akimis

Liepos 5 dieną BNS redakcija sulaukė kvietimo lydėti popiežių Pranciškų per jo vizitą Baltijos šalyse. Ši galimybė atiteko man.

Iškart buvome įspėti, kad vizito metu popiežius kalbės italų kalba.

Kiek nuramino žinia, kad organizatoriai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje žadėjo užtikrinti renginių vertimą, o pagrindinis iššūkis bus susijęs su spaudos konferencija lėktuve, nes ji nėra verčiama.

Ką daryti, jeigu redakcijoje nėra žurnalistų, mokančių itališkai? Bandyti pramokti tiek, kad sugebėčiau suprasti, apie ką kalba popiežius ir prireikus galėčiau užduoti jam klausimą.

Italų kalbos kursus lankiau maždaug mėnesį iki vizito. Jis tapo baimės, jaudulio, kad viskas pasisektų, ir pojūčio apie neeilinę laukiančią galimybę laikotarpiu.

Į popiežiaus lėktuvą akredituotiems žurnalistams kelionę reikėjo pradėti nuo pat Romos.

Taigi, į Italijos sostinę iš viso išvyko keturi žurnalistai iš Lietuvos, dar trys kolegos atvyko iš Latvijos, du – iš Estijos.

Minučių tikslumo darbotvarkė

Romoje atsiradau rugsėjo 20 dienos vakarą, nes kitądien reikėjo atvykti į Šventojo Sosto spaudos centrą. Už kelių šimtų metrų nuo Vatikano muziejų esantis pastatas iš šono visiškai neprimena institucijos ir įsilieja į kremine spalva dažytų pastatų gatvę.

Netoli jo įėjimo būrėsi preikeiviai popiežiaus simbolika ar nuo saulės besislepiantys gidai, o vienas pardavėjas man nesėkmingai bandė įsiūlyti asmenukių lazdą.

Taigi, rugsėjo 21 dieną spaudos centre pasiėmėme akreditacijas ir lėktuvų bilietus, o dar 30 eurų teko susimokėti „už sekretoriato išlaidas“ organizuojant popiežiaus kelionę.

Kitądien pajudėjome į Vilnių užsakytu popiežiaus lėktuvu, vadinamuoju „Ganytoju“.

Šventasis Tėvas lėktuve asmeniškai pasisveikino su kiekvienu žurnalistu. Kai atėjo mano eilė, prisistačiau, pasakiau, kad žmonės Lietuvoje jo laukia, o aš labai jaudinuosi, nes tikiuosi suprasti jo italų kalbą. Popiežius pamerkė akį ir, paspaudęs ranką šalia manęs buvusiam žurnalistui, grįžo į verslo klasę.

Milžiniškas tempas prasidėjo vos nusileidus Vilniaus oro uoste. Pirmi pro užpakalines lėktuvo duris išbėgo fotografai ir televizijos operatoriai, kad spėtų nufilmuoti iš orlaivio išlipantį popiežių. Paskutiniai išlipo spaudos žurnalistai, kurie nespėję pamatyti visos ceremonijos sėdo į autobusą ir išvažiavo arba į renginį prie Prezidentūros, arba į viešbutyje „Artis“ įkurtą spaudos centrą.

Beje, šiame viešbutyje kambariai buvo privalomai rezervuoti ne tik užsienio, bet ir Lietuvos žurnalistams. Grįžti namo nakčiai niekas nedraudė, bet susimokėti vis tiek teko.

Apskritai, norint spėti į visus popiežiaus renginius, žurnalistai dažnai neišbuvo dalyje jų iki pabaigos. Pavyzdžiui, Latvijos prezidentūroje reporteriai spėjo išgirsti tik šalies vadovo Raimondo Vėjuonio ir pusę popiežiaus kalbos, o tada išvažiavo į ceremoniją prieš Laisvės paminklo, kur taip pat praleido ne daugiau 15-os minučių. Latvijoje ir Estijoje vykusiose šv. Mišiose žurnalistai buvo susodinti į autobusus vos popiežiui perskaičius homilijos tekstą.

Darbotvarkė vizito metu minučių tikslumu buvo suplanuota ne tik popiežiui, bet ir jį lydintiems žurnalistams, o už sklandų jų keliavimą, patekimą į žiniasklaidos erdves renginiuose ir išvykimą po ceremonijų buvo atsakingi du Vatikano pareigūnai.

Dėl įtemptos darbotvarkės greitai keitėsi ir darbo sąlygos. Rašyti tekstus, tvarkyti nuotraukas ar vaizdo medžiagas teko ir autobuse, ir renginiuose, ir stovint lauke, o siekiant nenukrypti nuo žurnalistų darbotvarkės policijos eskortas lydėjo net ir jų autobusą.

Vienas didžiausių iššūkių buvo teisingai cituoti popiežius kalbas tais atvejais, kai jų klausytis nebuvo galimybių. Pranciškaus planuojamas pasakyti kalbas gaudavome iš anksto, tačiau šis pontifikas dažnai improvizuoja ir publikuoti iš anksto paruoštus tekstus būtų nesaugu. Ir išties – popiežius nukrypo nuo parengtų kalbų renginyje Kauno katedroje bei susitikimuose su jaunimu Vilniuje ir Taline.

Šiuo atveju padėjo spaudos centruose liekantys užsienio žurnalistai, pranešdavę, ar visi popiežaus žodžiai atitiko reporteriams iš anksto platintas kalbas.

Visa tai labiau teko patirti dirbant Latvijoje ir Estijoje, nes Lietuvoje popiežiaus vizitą nušvietė daugelis BNS kolegų. Iš viso tą savaitgalį BNS dirbo 16 žurnalistų ir vertėjų.

Vatikane akredituoti žurnalistai taip pat tarpusavyje dalijosi renginių metu užfiksuotomis nuotraukomis, vaizdo medžiaga, žmonių citatomis, nes vietų reporteriams skaičius ceremonijose būdavo ribotas.

Žurnalistai daug bendradarbiavo ir skrydžio atgal į Romą vykusios spaudos konferencijos metu, padėdami vieni kitiems versti itališkas popiežiaus citatas ar teisingai interpretuoti jo pasisakymus.

Nors lėktuvas nusileido kiek po 21 valandos Lietuvos laiku ir žurnalistai galėjo pradėti siųsti redaktoriams savo tekstus ar vaizdo siužetus, reporteriai tradiciškai susitarė jokių naujienų iš spaudos konferencijos nepublikuoti iki vidurnakčio. Taip, užuot lenktyniavę, žurnalistai turėjo pakankamai laiko rasti reikalingas citatas ir patikrinti faktus.

Antraštės ir kuriozai

Popiežiaus vizitas tarptautinėje žiniasklaidoje buvo nušviestas įvairiais rakursais, tačiau reporterių dėmesio sulaukė ne tik Baltijos šalių reikalai.

Tai didele dalimi susiję ir su pontifiko apsilankymą nušvietusių žurnalistų įvairove. Pranešti apie vizitą į Lietuvą buvo atvykęs 241 užsienio žurnalistas iš tokių žiniasklaidos priemonių, kaip BBC, CNN, „Euronews“, „Deutsche Welle“, „Reuters“, AFP ar AP.

Popiežiaus vizitas Lietuvoje tapo daugiausiai užsienio žurnalistų dėmesio sulaukęs renginys šalyje nuo 2013 metų, kai apie 750 reporterių lankėsi Vilniuje vykusiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime.

Pontifiko apsilankymą Baltijos šalyse nušvietė tiek pasaulietinės, tiek religinės žiniasklaidos grandai. Buvo galima matyti gana aiškius skirtumus tarp to, kas šiems kanalams svarbu, bet kai kurios žinios buvo įdomios visiems.

Pavyzdžiui, pirmąją popiežiaus vizito Lietuvoje dieną visiškai nustelbė Vatikano pranešimas apie susitarimą su Kinija dėl šios šalies vyskupų skyrimo.

Estijoje daugiausiai dėmesio sulaukė popiežiaus pasisakymas, kad kunigų seksualinio išnaudojimo skandalai atgraso jaunus žmones nuo Bažnyčios.

Daugelis pontifiko veiklą nušviečiančių žurnalistų spėjo, kad šiam pasisakymui specialiai pasirinkta paskutinė vizito diena. Taip siekta, jog apsilankymo Baltijos šalyse metu reporterių dėmesys nebūtų skirtas tik šiems žodžiams interpretuoti.

Per vizitą Lietuvoje daug užsienio kolegų dėmesio taip pat sulaukė popiežiaus apsilankymas prie Vilniaus geto paminklo ir buvusiame KGB kalėjime, kur šiuo metu yra įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus.

Apskritai, kiekvienai šaliai popiežius turėjo po aiškiai atskirtą žinutę. Lietuvius jis ragino neužmiršti krikščioniškų šaknų kuriant valstybę, Latvijoje džiaugėsi skirtingų atšakų krikščionių vienybe, o Estijoje pasiuntė gana griežtą žinią netikintiesiems.

Vizito metu pasitaikė ir kurioziškų situacijų. Estijos prezidentei Kersti Kaljulaid padovanojus popiežiui skaitmeninę šalies gyventojo kortelę, po pusvalandžio šis „skaitmeninis gyventojas“ perspėjo Estiją pernelyg nepasitikėti technologine pažanga.

Buvo itin įdomu stebėti katalikiškos žiniasklaidos atstovų darbą. Nemažai Šventąjį Tėvą lydėjusių žurnalistų yra praktikuojantys katalikai, specialiai jiems šeštadienio vakarą šv. Ignoto bažnyčioje jiems surengtos šv. Mišios.

Tačiau žurnalistinio profesionalumo standartai reikalauja nesusitapatinti su savo šaltiniais, nes būtent tai leidžia juos vertinti kritiškai. Kaip tai dera su Katalikų bažnyčios dogma, kad popiežius neklysta? Su kuo tokiu atveju žurnalistai privalo daryti kompromisus – su profesionalumu, ar su religiniais įsitikinimais? Net apmaudu, kad nepavyko apie tai giliau pasikalbėti su jais pačiais.

Nuo liepos 5 dienos iki rugsėjo 23 dienos vidurnakčio, kai BNS publikavo paskutinius tekstus iš popiežiaus spaudos konferencijos lėktuve į Romą, praėjo 84 dienos.

Šis popiežius tikriausiai daugiau niekada neapsilankys Baltijos šalyse, bet ir per tas keturias vizito dienas jis sukūrė šventę šimtams tūkstančių lietuvių, latvių ir estų. Nors nesu katalikas, šventę Pranciškus sukūrė ir man – tai buvo daugiausiai įspūdžių suteikęs darbas per mano neilgą žurnalistinę karjerą. Ir, be abejonės, didžiausias profesinių sugebėjimų išbandymas.

BNS