Švietimą su žemėmis sumaišiusi klaipėdietė mato ir šviesiąją pusę

Po pasaulį keliaujanti, neseniai muzikos klipą pristačiusi klaipėdietė aktorė Ieva Delininkaitytė (27m.) įsitikinusi – Lietuvos mokyklose moksleiviai yra gniuždomi.

Šiuo metu mergina apsistojusi Prancūzijoje. Didžiojoje Britanijoje gyvenanti klaipėdietė išmaišė bene 30 pasaulio šalių. Atrasti naujas vietas ir potyrius ją skatina meninė prigimtis - I. Delininkaitytė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaidybą. Ji turi ir atlikėjos talentą.

Mergina teigė, kad nors pasirinko vaidybos, o ne muzikos studijas, šio sprendimo nesigaili. Anot jos, aktoriaus įgūdžiai atlikėjams itin naudingi.

Švietimas supuvęs, bet...

Prieš įstodama į akademiją, klaipėdietė mokėsi tuomet Klaipėdos Vydūno vidurinėje mokykloje, dabar - gimnazijoje. Tačiau nors mergina jau pasiekė aukštumų, pažįsta ne vieną garsų Lietuvos menininką, režisierių ir dainų kūrėją, pasak jos, kai mokėsi mokykloje, niekada nesijautė pernelyg gerai.

Anot klaipėdietės, situaciją gelbėjo tik mokytojai. Jie - šviesioji švietimo pusė.

Pokalbio metu I. Delininkaitytė prabilo apie lemtingą klaidą. Jei ne ji, mergina būtų studijavusi tarpautinį verslą, o ne vaidybą.

Ar galite papasakoti apie savo patirtį mokykloje?

Aš mokyklą atsimenu kaip tokią vietą, į kurią nelabai norėčiau grįžti. Labai džiaugiuosi, kad ją baigiau. Nors joje sekėsi neblogai: buvau prezidentė, organizuodavau renginius, gaudavau gana gerus pažymius. Tačiau pati švietimo sistema, kurioje ir pažymiai, ir tas datų kalimas, ir visų dalykų nesujungimas į vieną (pavyzdžiui, jei mokaisi renesanso, tai vienu metu turėtum mokytis jo ir istorijoje, ir muzikoje, ir dailėje, bet taip nėra) man labai trukdė. Viskas itin išmėtyta. Kiekvienas mokytojas galvoja sau ir nėra bendros visumos.

Tai man buvo itin sunku. Be to, negerai vertinti visus mokinius pažymiais. Tai nėra tobuliausia sistema. Kažkada mačiau karikatūrą, kurioje matyti prieš mokytoją sėdintys paukščiukas, žuvytė, žirafa, drambliukas. Mokytojas sako: „Šiandien bus egzaminas, kaip gerai įlipate į medį.“ Taigi jei vertinsi žuvį, lipančią į medį, žuvis labai savimi nusivils. Mes visi unikalūs ir turime stiprias puses. Todėl toks vertinimas gniuždo daug jaunų žmonių, jie pradeda galvoti, kad yra nieko verti, nors tai netiesa.

Ar pati mokykloje jautėtės gniuždoma?

Mano charakterio savybės neleidžia papulti į tokią situaciją, kurioje jausčiausi gniuždoma. Nesijaučiau žeminama. Aš ėjau į išties gerą mokyklą - Klaipėdos Vydūno gimnaziją. Tai buvo meno mokykla. Manau, dauguma mokytojų suprato, kad vaikams menas - labai svarbu. Tai mus gelbėjo. Gerų mokytojų buvo tikrai labai daug - man pasisekė.

„Nestresuokite dėl menkaverčių dalykų“

Ką patartumėte tiems moksleiviams, kurie į mokyklą eina nenoromis ir laiką joje vertina kaip nesibaigiančią kančią?

Tai labai sunkus klausimas. Manau, kad tiems vaikams, kuriems nepatinka eiti į mokyklą, reikėtų joje atrasti kažką, kas yra artima. Tokiam mokiniui reikėtų užduoti sau klausimą, kad, galbūt, kuri nors mokytoja yra šviesos spindulys, nes kai ją pamatai, pasidaro geriau. Kitas svarbus dalykas - tai nėra amžina, metai bėga greitai.

Be to, toks mokinys į dalykus, kurie jam nepatinka, turėtų žvelgti kaip į iššūkį. Jis gali pagalvoti: „Gerai, man tai nepatinka, tačiau pamėginsiu tai išmokti.“

Jei galėčiau sau jaunesnei, kai dar mokiausi mokykloje, ką nors patarti, pasakyčiau, jog tie egzaminai ir visa kita - dar ne pasaulio pabaiga. Nepasiseks? Nieko tokio.

Baikime stresuoti dėl menkaverčių dalykų ir viskas bus gerai.

Dalis mokinių, baigę mokyklą, renkasi, kur stoti. Kyla baimė dėl ateities. Kokie būna pokyčiai? Kuo mokymąsis mokykloje skiriasi nuo studijų universitete, akademijoje ar kolegijoje?

Manau, kad pagrindinis skirtumas yra toks: mokykloje yra kratinys žmonių, kurie sumesti į vieną katilą, su visiškai skirtingais norais ir svajonėmis, o universitete atsirandi vietoje, kur yra daugybė tą patį tikslą turinčių žmonių. Manau, tada daug paprasčiau susirasti draugų. Žmonės pasijaučia geriau.

Tačiau tavęs niekas neprižiūri ir tai, kaip mokaisi, paaiškėja egzaminų metu. Viskas pačių studentų rankose. Tad reikia kontroliuoti savo laiką - tai itin svarbu. Ypač, jei pats moki už mokslą.

Studentai mokosi to, su kuo sieja savo ateitį, todėl tampa itin motyvuoti ir neša už save atsakomybę.

Tad tiems, kuriems prastai sekasi mokykloje ir galvoja, kad tai nesibaigs, galiu pasakyti štai ką - tai tikrai pasibaigs. Tik išlaukit meto, kai mokysitės universitete, nes jame bus labai smagu.

Dainuoti pradėjo nuo 6-erių

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote vaidybą, tačiau esate pasakojusi, kad buvote susidomėjusi tarptautiniu verslu. Kodėl?

Būdama maždaug 8-erių dainavau vienoje merginų grupėje. Deja, bet taip susiklostė, kad ji iširo. Man tai buvo skaudu. Nusprendžiau pasukti šiek tiek kitu keliu ir dėl to pradėjau svarstyti apie tarpautinį verslą arba teisės studijas, nes man tai įdomios sritys.

Paskutiniais metais mokykoje išties sukau šia linkme.

Ar galite plačiau papasakoti apie šią merginų grupę? Kaip susikūrėte?

Pradėjau dainuoti, kai man buvo 6-eri. Mūsų grupė vadinosi „Runos“. Mano dainavimo mokytojas buvo Marius Kantautas, su kuriuo mes dirbome kartu daugiau nei 10 metų. Grupėje atlikome džiazo, popmuzikos kūrinius ir koncertuodavome festivaliuose. Turėjome kelias savo dainas.

Šis muzikinis kelias buvo labai gražus, bet, deja, nesusiklostė.

Pritrūko laiko?

Manau, kad pritrūko laiko. Be to, buvo paauglystės metas. Merginų grupėje mums pasidarė šiek tiek sudėtinga būti vienai su kita. Pradėjome ir pyktis, tad nusprendėme sukti skirtingais keliais. Būtent dėl to kuriam laikui muziką „padėjau“ į šoną. Tačiau vėliau ji mane pati atrado.

Kas lėmė vaidybos pasirinkimą?

12-oje klasėje viskas pasikeitė - pradėjau lankyti teatrą. Kai svarsčiau dėl studijų, stojimo sistemoje pasirinkau ir verslą, ir teatrą. Matyt, likimas nusprendė, jog turiu būti aktore. Patekau į teatrą per kompiuterinę sistemos klaidą - jei ne ji, būčiau studijavusi verslą. Turbūt taip turėjo būti.

Man buvo netikėta ši mintis stoti į akademiją. Be to, buvo daug skeptikų, kurie sakė, kad neįstosiu, nes juk tam reikia labai pasiruošti, kiti stoja keletą metų ir jiems nepavyksta. Teatras man buvo naujas. Bet šie komentarai tik dar labiau paskatino pamėginti.

Galbūt man padėjo tai, kad aš nebijojau neįstoti, nes tai nebuvo mano gyvenimo svajonė, tad nesijaudinau. Pirmo turo metu puikiai bendravau su komisija ir tiesiog smagiai praleidau laiką. Tiesa, buvo keturi turai ir jų metu susirgau. Reikėjo laukti labai daug valandų. Temperatūra pakilo iki 39 laipsnių. Tačiau viskas susiklostė tikrai puikiai.

Ar ketinate grįžti į Klaipėdą?

Man Klaipėda yra labai artima. Kai grįžtu, gera matyti, kaip keičiasi šis miestas, atsidaro naujos kavinės. Norėčiau grįžti, tik neįsivaizduoju, kada. Šiandien Didžiojoje Britanijoje man labai palankios karjeros galimybės. Žinoma, ilgiuosi Lietuvos, prisimenu uostamiestį. Tačiau kol kas ketinu pabūti svetur. Tačiau tikrai grįšiu ir panaudosiu savo patirtį ir įspūdžius čia.

Sukūrė muzikos klipą

Jaunoji menininkė paskutinį kartą lankydamasi Islandijoje nufilmavo muzikos klipą.

„Tai tokia magiška šalis, kurioje galima pamatyti gamtą, kokios nepamatysi niekur kitur“, - Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje esančia šalimi žavėjosi mergina.

Anot jos, būtent gamta ir įkvėpė sukurti šį klipą. „Mačiau šiaurės pašvaistes. 2012 metais sutikau begalę įdomių žmonių, tarp jų - ir dainininkų. Pasakiau sau, kad grįšiu čia ir ką nors padarysiu. Praėjusiais metais sukūriau savo dainą ir jau žinojau, kad klipui tobula vieta - Islandija“, - kalbėjo I. Delininkaitytė.

Meniškos prigimties klaipėdietė tikino, kad mintis sukurti dainą kilo spontaniškai. „Niekada nebandžiau pati kurti dainų. Neįsivaizdavau savęs šiame vaidmenyje. Tai atrodė taip sudėtinga. Štai Andrius Mamontovas kuria. O man atrodė, kad negaliu nieko panašaus. Tačiau lankiausi Švedijoje, tuo metu joje buvo žiema, temperatūra siekė 19 laipsnių šalčio, gyvenome šalia didelio ežero, jis buvo sušalęs, todėl galėjome juo vaikščioti.

Pamenu, buvo naktis ir švietė pilnatis. Aš stovėjau ant ežero ir girdžiu - tiksi laikrodis. O prieš akis - tik ši naktis ir ledas. Grįžusi iš Švedijos parašiau tekstą. Mane įkvėpė. Paverčiau tai daina“, - sakė dainos kūrėja.

Tačiau, žinia, sukurti klipui įkvėpimo neužtenka. Štai garsi Lietuvos atlikėja Jazzu šių metų pradžioje pristatė vaizdo klipą „Wild“, atsiėjusį apie 100 tūkst. eurų, ir vis tiek sulaukė gausybės prastų atsiliepimų.

„Man tai daug nekainavo. Išties pasisekė - rupgjūčio 3 d. švenčiau gimtadienį. Prieš tai sukūriau projektą, kuriame buvo galima prašyti žmonių pinigų savo idėjai. Užsibrėžiau surinkti 1 tūkst. svarų, tad ir draugų prašiau, kad vietoje gimtadienio dovanos prisidėtų prie mano idėjos įgyvendinimo.

Aišku, bijojau, kad gali nepavykti. Tad labai nustebau, nes prie mano svajonės prisidėjo daug žmonių“, - džiaugėsi I. Delininkaitytė.

Klipą filmuoti sutiko operatorius iš Berlyno, su juo mergina susipažino Portugalijoje vykusiame kino festivalyje.

„Suderinau su juo itin gerą kainą. Jis ima daug daugiau pinigų, tačiau kadangi ir jam tai buvo nuotykis, mes esame draugai, jis nusprendė manęs labai neskriausti. Be to, radome lietuvių, pas kuriuos galėjome kelias dienas apsistoti, todėl nereikėjo leisti pinigų viešbutyje“, - pasakojo I. Delininkaitytė.

Klipą atlikėja montavo pati, tad mokėti už tai nereikėjo.

Po to, kai pasirodė muzikos klipas, mergina sulaukė ir klipui aukojusių žmonių atsiliepimų. „Jie teigė, kad visiškai nesigaili ir yra susižavėję, tad galvoju kurti kitą projektą“, - šypsojosi klaipėdietė.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.