Šviesiaplaukė tapo jauniausia Joniškio vilkiko vairuotoja

Nors visuomenėje, o ypač tarp vyrų, populiarūs anekdotai apie vairuojančias moteris, neseniai teisę vairuoti vilkiką įgijusi šviesiaplaukė, bene jauniausia Joniškio rajone vilkiko vairuotoja Sandra Kinelytė (30 m.), laužo absoliučiai visus stereotipus ir anekdotus apie blondines prie vairo. Vaikystėje floriste svajojusi tapti jauna moteris ir šiandien yra šalia svajonės – vilkiku vežioja gėles po visą Europą.

Anksti sukurta šeima nesutrukdė sekti paskui svajonę

Jauna moteris nuo mažens svajojo tapti gėlininke. Būdama dar maža, mergaitė dėliojo kompozicijas iš gėlių, tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad svajonių įgyvendinimą ir mokslų baigimą teko atidėti. Anksti sukūrusi šeimą, joniškietė kelerius metus praleido augindama dukreles, tačiau noras įgyvendinti vaikystės svajonę niekur nedingo.

Nors, prabėgus laikui, grįžti į darbo rinką buvo nelengva, S. Kinelytė savo jėgomis nesuabejojo – įsidarbino restorane barmene-padavėja. Neilgam. „Darbo valandos būdavo ilgos, pradėjo trūkti laiko dukrelių priežiūrai. Teko išeiti iš darbo“, – apie pirmąjį bandymą susirasti nuolatinį darbą mena Sandra.

Praėjus kuriam laikui, ji nusprendė užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, kur konsultantė dvi dukreles auginančiai moteriai pasiūlė dalyvauti projekte „Atrask save“. Anot pašnekovės, dalyvaudama projekte, ji įgijo motyvacijos, pasitikėjimo savimi. Būdama projekto dalyve, Sandra vyko į Šiaulių darbo rinkos mokymo centrą.

„Apsilankėme viename iš siūlomų mokymų kabinetų. Man didžiausią įspūdį tada paliko floristų kurtos gėlių kompozicijos“, – tikina S. Kinelytė.

Artimiau susipažinusi su floristo darbu, ji rimtai pradėjo galvoti apie šią specialybę. Netrukus moteris nusprendė mokytis floristo amato, užsiregistravo į kursus ir po kurio laiko džiaugėsi kvalifikaciją patvirtinančiu diplomu. Po mokslų moteris planavo suktis nedideliame savo gėlių pardavimo versle, tačiau didelė konkurencija mažame mieste pakoregavo planus: paskatinta gyvenimo draugo Roberto ir ilgai nedvejojusi, Sandra vieną dieną sėdo prie vilkiko vairo bei pasuko Vakarų Europos keliais.

Po mėnesio – į reisą

Seniau daugelis kelyje retai kada sutikdavo prie vilkiko vairo sėdinčią moterį. Šiandienos situacija šioje darbo rinkoje yra truputį kitokia. Vasario 1-ąją Sandra rankose laikė įgytą CE kategorijos vairuotojo pažymėjimą, o jau po mėnesio išvyko į savo pirmąjį reisą. Pirmasis maršrutas – Lietuva–Danija.

„Nors šį darbą pradėjau dirbti dar visai neseniai, tačiau nebuvo nė dienos, kad suabejočiau savo pasirinkimu. Taip pat galiu patvirtinti – darbas nėra sunkus. Viskas priklauso nuo to, kokius krovinius veži. Aš vežioju pačias įvairiausias gėles, kurios sudėtos į specialias dėžes. Tam tikromis priemonėmis tas dėžes paprasta išstumti iš vilkiko. Man tikrai nesunku“, – tikina pašnekovė.

S. Kinelytė teigia, kad jai nėra jokio skirtumo, kokią mašiną vairuoti. „Kai nesi sėdėjęs dideliame automobilyje, gal kažkiek jauti diskomfortą, tačiau nėra to, ko nebūtų įmanoma išmokti. Aš dabar ir statydama vilkiką nebegalvoju, nebegalvoju, kada sustoti, kokiu kampu važiuoti, viskas vyksta natūraliai. Važiuojant pirmą kartą, yra tos baimės, bet, pradėjus važiuoti, ji išnyksta“, – sako jauniausia Joniškio rajono vilkiko vairuotoja, kuri, beje, prisipažįsta, kad tiek ilgai – net devynias savaites – praleido toli nuo namų. Tai buvo pirmasis kartas, kai moteris tiek laiko praleido be šeimos. Kol ji reise, jos namuose laukia pas močiutę gyvenančios dukrelės – devynmetė Milana ir dvylikametė Ovidija.

Vištienos kepsnelių gamyba – prie vilkiko

S. Kinelytė pasakoja, kad jau ne tik moteris prie vilkiko vairo nebestebina visuomenės. Jos teigimu, šiuo metu vis labiau pastebima, kad prie didelės transporto priemonės vairo ryžtasi sėsti poros ar šeimos.

„Daug porų, kurios pasikeisdamos suka vairą, teko sutikti Danijoje, Nyderlanduose. Tai jau nieko nebestebina. Jei tik galimybės leidžia, tiek vyras, tiek žmona priima sprendimą rinktis geriau apmokamą darbą ir ilgos kelionės bei laikas toli nuo namų dėl šeimos narių gerovės jų negąsdina“, – pasakoja Sandra.

Kadangi darbas naktinis, tai dieną joniškietė ilsisi. Maisto ruoša taip pat dažnai persikelia į naktinį laiką. Pašnekovė šypsosi ir sako, kad yra tekę prie vilkiko virti sriubas ir kepti vištienos kepsnelius. Jei nėra laiko ar noro maisto gamybai, pietaujama tiesiog degalinėse. Jokio nepatogumo ir stebuklo nėra. Viskas, kas reikalinga kasdienėje buityje, galima rasti Sandros vairuojamame vilkike.

Su mylimuoju planuoja atšokti vestuves

S. Kinelytę ne tik prie vilkiko vairo, bet ir gyvenime lydi širdies draugas – ilgametis vilkiko vairuotojas. Būtent jo paskatinta ir padrąsinta Sandra ėmėsi naujos veiklos – šių metų pavasarį kartu išvyko tuo pačiu vilkiku Europos link.

Robertas jau daug metų dirba vilkiko vairuotoju, o toje pačioje įmonėje pavasarį įsidarbino ir Sandra. Pora planuoja greitu metu atšokti vestuves, o po jų – vėl į kelią.

Nuo kovo mėnesio jie aplankė Švediją, Norvegiją, Daniją, Vokietiją, Nyderlandus ir mano, kad ateityje šalių geografija gali plėstis. Sandra atvirauja, kad ilgų gyvenimo metų nenorėtų paskirti būtent tokiam darbui, nes šiuo metu pas močiutę auga jos dukrelės. Anot jos, norisi užsidirbti pinigų ir kurti gyvenimą čia, Lietuvoje, kartu su visa šeima.

Paklausta, ar Joniškio mieste yra bendraamžių arba jaunesnių vilkikų vairuotojų moterų, pašnekovė atsako, kad tokios informacijos neturi: „Žinau, kad už mane vyresnių moterų tikrai yra, bet apie bendraamžes nieko neteko girdėti. Turbūt dabar esu jauniausia.“