Svetimo skausmo nebūna: Laura Samulionytė žygiu per Lietuvą jungia miestus ir žmones

Laura Samulionytę dažniausia žinome dėl Lietuvos Tautinio Olimpinio komiteto laureatės vardo, tačiau šį kartą Laura prašė to neminėti, o ir pakalbinti nebuvo lengva. Ne todėl, kad būtų užimta – tiesiog apie save pasakoti ji šįkart nebuvo linkusi, nors atkreipus dėmesį į kitus Lauros interviu galima matyti, kad mergina pilna entuziazmo.

Šiai dienai Laura tarsi tyli stebėtoja, kuri savo tylą perrašo kilometrais – o istorijas pasakoja apie tai edukuodama kitus. Visgi šiemet, lyginant su 2022-ųjų žygiu, sutinkame ją kitokią – brandesnę, labiau pasitikinčią savimi ir kartu dar jautresnę žmonių istorijoms. Kaip teigia Laura “be 5 minučių” magistrantė – teisininkė, profesionalaus sporto patirties turinti jauna mergina šiemet vėl žygiuoja per Lietuvą apie 500 kilometrų. Ne dėl rekordų, o „Už svajonę gyventi 2025“ – taip vadinasi jos šių metų iniciatyva. Ši svajonė priklauso ne tik jai, bet ir vaikams, sergantiems sunkiomis ligomis bei jų šeimoms.

Laura šiais metais į žygį išeina rugpjūčio 18 dieną nuo Zarasų link Klaipėdos, kviečia jungtis dviratininkus, entuziastus ir visus norinčius.

 Komanda, kurią atrado žygiuodama

„Pernai žygyje buvau viena – viskas buvo nauja, nepažįstama. Net avalynės nemokėjau pritaikyti. Nemokėjau paskirstyti jėgų, o po visko buvau tiesiog pervargusi. Šiemet viskas kitaip“, – pasakoja Laura.

Šiemet ji eina ne viena: „Fizinį pasiruošimą kuruoja Ingrida Varnienė, ėjimo planus ruošia Aleksandras Sorokinas, projekto vizualus ir grafiką kuria Adrija Klepackaitė, prisideda rėmėjai, tokie kaip Elmenhorster, o svarbiausia – jaučiu tikrą komandos palaikymą ir iš Rimanto Kaukėno paramos grupės. Net draugai iš užsienio prisideda. Tai jau ne tik mano žygis – tai judėjimas, kuriame telkiasi daugybė širdžių.“

Ji kviečia jungtis visus – senjorus, vaikus, šeimas: „Jaunimą skatinu judėti be blogų įpročių, senjorus kviečiu palydėti dviračiais. Kas neturi jėgų, gali tiesiog pasidalinti arbata ar žodžiu. Mama siuva maišelius, į juos pakuojame džiovintas arbatas – jas dovanosiu kelionėje sutiktiems padėjusiems žmonėms.“

 Lietuva – pažįstama iš šalikelės

Nors Laura apkeliavo nemažai pasaulio, būtent Lietuva – jai gražiausia: „Daug metų gyvenau užsienyje, prie jūros. Mačiau įvairių kraštų, bet gamta Lietuvoje – tikra ir artima. Gal todėl taip norisi ją apeiti, pažinti.“

Praėjusiame žygyje ją stebino ne vaizdai, o žmonės: „Kartą pasiklydau prie Burbiškio, neturėjau maisto, o parduotuvės buvo toli. Radau sodybą „Molinė saulėgrąža“, mane pamaitino, pagirdė, suteikė nakvynę, net dovanų įdavė. Iki šiol palaikome ryšį – tapo savita šeima.“

 Žygis – ne atostogos, bet terapija

Fizinį pasiruošimą Laura apibūdina aiškiai – tiesiog darai, kas pasakyta. O štai emociškai kitaip: „Kai ilgos treniruotės, galvoje sukasi daug gyvenimiškų dalykų. Kartais taip įkrentu į mintis, kad darosi liūdna. Psichologiškai pasiruošti žygiui sunku – arba darai, arba sėdi namie, paprasta.“

Šių metų tikslas yra ne vien išpildyti vaikų svajones, bet ir padėti šeimoms: „Kartais vaikas nori kažko labai paprasto, o tuo metu jo mama neturi už ką apmokėti elektros. Tėvai – kaip kempinės, sugeria viską ir vis tiek turi likti švarūs – pasiruošę naujai dienai.“

 „Niekas nieko neatneš, viską turi užsidirbti“

Laura nesivadina nei žygeive, nei aktyviste – nors taip ją dažnai pristato. Ji teisės magistrantė, dirbanti su žmonėmis ir jų istorijomis. Darbas sunkus, bet prasmingas. Žygis – tai būdas trumpam pabėgti, pabūti su savimi ir priminimas: niekas neateina lengvai.

„Niekada niekas neatneša nieko ant lėkštutės. Bet gėris dažnai grįžta ratu – kai to labiausiai reikia. Jei sunku – tai nereiškia, kad reikia pasitraukti.

 Laura, ko palinkėtumėte paaugliams?

Visada yra dėl ko gyventi, dėl ko kovoti. Noriu labai aiškiai pasakyti, kad jei čia yra jaunimo, kuris skaito tai, atsiminkite - blogos dienos praeis, aš paauglystėje turėjau dviratininkes, kurios man neleido ramiai gyventi, jūs turite savus baubus, bet vieną dieną jie, ir po kelerių metų tai atrodys tik kaip geros pamokos. Kada nors sutiksite savo baubus, kurie nebus tokie baisūs, jei tik kabinsitės į gyvenimą patys. Turite norėti būti geresniais, turite norėti būti kažkuo, nepaisant to, iš kokios šeimos esate, kokiomis sudėtingomis sąlygomis gyvenate dabar, viskas praeis. Jokios patyčios nėra vertos gyvybės atėmimo ar liūdėsio “.

 Prisidėk:

Prisidėti galite čia: [https://gogetfunding.com/uz-svajone-gyventi-2025/]

Sekite žygį čia: [Instagram]