Šventės, neturinčios namų (I)

Artėjant šventoms Velykoms, prisiminiau prieškalėdinius pokalbius, kurie aktualūs ir pavasario šventėms, kada ypatingai jaučiamas noras būti reikalingu. Tad, dalinuosi pokalbiais, kurie ir dabar sukels panašių emocijų, kokios buvo ir šarmotą gruodį.

Šiemet mūsų šventės buvo kitokios. Nors ant Kūčių stalo, kaip įprasta, dėjome 12 patiekalų, tačiau jais dalintis negalėjome su niekuo iš artimųjų. Nedingo kasmetinis bruzdėjimas virtuvėje, žvangančių puodų garsas, maisto patiekalų kvapai, kurie, kaip niekada, buvo labai reikalingi. Ne, ne, ne maisto gausa svarbi, o tai, kad turime savo tradicijas, kurios taip tvirtai  įsišaknijusios kiekviename iš mūsų. Kūčių stalo ruošimas šiemet įgavo kiek kitokią prasmę. Tai ryšys su nepasiekiama, neapkabinama šeima. Mintimis buvome su tais, kuriuos mylime, o širdis atvėrėme individualiam švenčių pojūčiui. Tačiau šalia mūsų egzistuoja ir kitokie gyvenimai – be šeimos, be tradicijų, be namų.

Už pokalbį teko susimokėti

Artėjant gražiausioms žiemos šventėms kiekvienas tarsi sustojame, apmąstome savo būtį, prisimename visus mums brangius ir artimus žmones. Kadangi šiemet nepavyko prie bendro stalo susėsti visai šeimai ir pabūti kartu, nejučiomis pagalvojau apie tuos, kurie ne tik švenčių metu, bet kiekvieną dieną yra toli nuo artimųjų ir galbūt net nežino, kur jie yra, kaip gyvena, ar pagalvoja apie juos. Išėjau vieną savaitgalio popietę pasivaikščioti, tikėdamasi sutikti žmogų, kurio namai – gatvė. Teko ilgokai vaikščioti, bet sutikau.

Tiksliau, jis pats priėjo, turėdamas tikslą. Neslėpsiu, pokalbis su Antanu (taip save pristatė) man kainavo. Pagyvenęs vyriškis, vilkintis purvina, suplėšyta striuke, buvo ne vienas. Netoliese, šalia vieno prekybos centro, jo laukė draugas. Akivaizdu, vyrai turėjo tikslą, kuriam įgyvendinti trūko keleto eurų. Antanu prisistatęs vyras iš pradžių nebuvo linkęs atvirauti, pasakoti apie save. Juk jo ir draugo tikslas buvo visai ne pokalbis. Kai pasakiau, kad norėčiau su juo pasikalbėti, o po pokalbio nupirksiu tai, ko jam labai reikia, Antanas nuščiuvo, o jo draugas dingo. Turbūt pritrūko kantrybės laukti. „Buvau lageryje, Urale. Turiu brolį, o sūnus gyvena Rygoje“, – pradėjo dėstyti gatvėje sutiktas pašnekovas. Pasidomėjus, ar jis bendrauja su artimiausiais, vyras papurtė galvą. Suprask, kad ne. „Bandžiau įsidarbinti Rygoje, bet ten su niekuo nesusikalbėjau ir gavosi, vat, taip, va“, – nutyla žagarietis Antanas.

Tačiau tuoj pat priduria, lyg save bandydamas pateisinti, kad yra tikintis ir parodo keletą tatuiruočių. Viena tatuiruotė vaizduoja Mergelės Marijos veidą, kita – cerkvę su dideliais kupolais. „Lageryje“, – apie tatuiruočių atsiradimą pasakoja vyras. Pasidomėjau, kur sutiks šventes. Antanas nedvejodamas atsakė, kad su draugais. Neturėdamas mobiliojo telefono, Antanas suranda draugus. „Kaip mes galime vienas kito nerasti? Surandame. Gatvė užgrūdina. Gatvė yra ištvermė“, –  šypteli vyras, negalėjęs prisiminti, kiek metų gyvena tokį nerūpestingą gyvenimą. Mums bendrauti buvo gana sudėtinga, nes pašnekovo akys vis krypo į parduotuvę. Nusprendžiau jo ,,nebekankinti“ ir užėjau į parduotuvę, kad išpildyčiau pažadą.

Antanas bandė eiti iš paskos, tačiau apsauga prie durų jį sustabdė. Žagarietis neįleidžiamas į prekybos centrą. Pasak parduotuvės darbuotojų, jis nuolat vagia. Paklausiau savo pašnekovo, kodėl jis taip daro. Gavau paprastą atsakymą: „taigi, noriu valgyt“. Prekybos centro darbuotoja šypteli išgirdusi priežastį ir pirštu parodo į vieną prekę: ,,štai, jo maistas“. Pamatęs, kad įvykdžiau pažadą, Antanas nenustygo vietoje ir atsisveikinęs greit dingo. Taip ir nesužinojau Antano gyvenimo istorijos. Tam sutrukdė turbūt jo žūtbūtinis tikslas pasiekti prekybos centrą, o įsigijus to, ko labai reikėjo, gimė noras kuo greičiau sprukti iš pašalinių akiračio.

Sūriu ir saldainiais nesivaišino

Po nesėkmingo pokalbio su Antanu gatvėje, nusprendžiau susitikti su viešosios įstaigos Joniškio socialinių paslaugų ir užimtumo centro krizių centro-nakvynės namų gyventojais. Šiuo metu ten gyvena 13 asmenų. Artėjant šventėms tuščiomis vykti nesinorėjo. Tad, dovanų savo būsimiems pašnekovams nuvežiau naminio sūrio, o įstaigai – seną, bet gerai veikiantį televizorių, kuris iš karto rado vietą Krizių centro-nakvynės namų bibliotekoje. Minėtos įstaigos gyventojai, pamatę televizorių, ėmė prašyti socialinės darbuotojos Jolitos Rudienės, kad jį pastatytų vieno ar kito gyventojo kambaryje.

Tačiau socialinė darbuotoja, kuri yra tų namų gyventojų autoritetas, draugiškai pabrėžė, kad televizorių bus galima žiūrėti bibliotekos patalpose.  Daugiau klausimų iš gyventojų nebuvo. Keturi asmenys sutiko pasidalyti savo gyvenimo istorijomis. Jiems pasiūlėme vaišintis atvežtu sūriu, bet dalis keli vyrai maloniai padėkojo ir atsisakė. Ant stalo buvo padėta šokoladinių saldainių. Jais būsimieji pašnekovai taip pat nesusigundė.

Į Joniškį atviliojo planuota vagystė

Šiaulietis Viktoras (49 m.) Joniškį atrado vedinas neįtikėtino tikslo. „Joniškyje atsidūriau tam, kad pavogčiau televizorių. Vagystė buvo planuota iš anksto. Reikėjo pinigų narkotikams“, - pokalbį pradėjo vyras. Po minutės tylos jis pridūrė, kad norėjo pavogti, tačiau nepavogė. Tuo metu daugelis gyventojų savo soduose augindavo aguonas.

Keliaudamas sodų keliukais, Viktoras užkalbindavo sode besidarbuojančias senyvo amžiaus moteris, kurios mielai, net neįtardamos, kam jaunam vyrui reikalingos aguonos, jų priskynė pilnus glėbius. Tad, aguonų šiaulietis gavo pakankamai ir įgyvendinti planuotą vagystę jau nebuvo jokio tikslo. Pašnekovas neslepia, kad daugelį metų turėjo priklausomybę nuo narkotikų ir ne nuo bet kokių, o nuo stiprių. Pirmą kartą narkotinių medžiagų pabandė minėdamas savo 18-nioliktąjį gimtadienį. Viktoras teigia, kad iki tol labai bijojo adatų, tačiau pirmasis kartas visas baimes nugalėjo. Ir taip septynetą metų.

,,Prisipažinau net tuos nusikaltimus, kurių neįvykdžiau“

Šiaulietis neslepia, kad išbristi iš narkotikų liūno buvo be galo sunku, tačiau niekas jokio gelbėjimo rato jam tuo metu nenumetė. Iš priklausomybės vadavosi vienas pats. Kad atsisakytų priklausomybės nuo stiprių narkotinių medžiagų, vyras ryžosi teisme prisipažinti net tuos nusikaltimus, kurių nepadarė. „Kai buvau teisiamas, prisiėmiau atsakomybę net už tuos nusikaltimus, kurių neįvykdžiau.

Norėjau atsisakyti narkotikų, nuo kurių buvau priklausomas. Galvojau, kad būdamas nelaisvėje, aš jų nenorėsiu. Belangė padėjo dešimčiai mėnesių atsisakyti narkotikų. Buvo be galo sunku save nugalėti. Vėliau, deja, vėl vartojau. Tačiau pamenu tokį atvejį, kai silpnumo akimirkoms nepasiduodavau ir be narkotikų gyvenau 4 metus”, - apie bandymus išsivaduoti iš priklausomybės pasakoja Viktoras.

Sulaukęs 24-erių, gavo pasą

Aukštas, tvirto sudėjimo vyras kartu su jaunesne seseria augo šiauliečių šeimoje. Tėvų jau nebėra tarp gyvųjų. Iki šiol jis bendrauja su užsienyje gyvenančia sese, tačiau kreiptis pagalbos nenori. Kaip sako pats, jei likimas davė išbandymus, kažkaip reikia juos įveikti. Šiauliuose Viktoras baigė 8 klases, vėliau įstojo į Šiaulių profesinio rengimo centrą. „Norėjau būti statybininku, mūrininku.

Tokios profesijos žmonės daugiau uždirbti gali. Iki mokymo įstaigos baigimo liko metai ir tada prisidirbau – mane pasodino už vagystę. Tuo metu buvau 17-niolikos. Prasidėjo mano kelias po teisėsaugos institucijas. Nelaisvėje su pertraukomis praleidau 11-12 metų. Tad, pasą pirmą kartą gavau būdamas 24-erių. Iki to laiko buvau už grotų“, – atvirauja pašnekovas.

Nori gyventi kitaip

Viktoro gyvenimas kupinas išbandymų. Jame daug įvairių kelių ir klystkelių. Be metų, praleistų nelaisvėje, jam teko pusmetį gyventi gatvėje. Vyras neslepia, kad teko miegoti sandėliukuose, laiptinėse, kartais ir draugai, pažįstami suteikdavo pastogę vienai nakčiai. Nors jis savo gyvenimo kelyje sutikdavo daug likimo brolių ir seserų, kurie vis nerado savo vietos po saule, tačiau nemažai atsirado žmonių, kurie nepagailėdavo maisto, rūbų, pinigų, kad Viktoras išgyventų gatvėje. Krizių centrą-nakvynės namus vyras surado per savo pažįstamą ir pats paskambino įstaigos personalui. Dabar vyras domisi krepšiniu, jam patinka gamta. Pokalbio metu prasitarė, kad neseniai gamino šiupininę, kuri, anot jo, pavyko. Šiuo metu Viktoras laukia eilėje ir tikisi gauti socialinį būstą. Kaip pats sako, nori galų gale susitvarkyti savo gyvenimą.

Vienas iš norų – ant palangės auginti vazoninę gėlę

Šalia Viktoro visą vakarą sėdėjo jo draugas Algirdas (31 m.). Vyrai susipažino nakvynės namuose. „Esu iš Jakiškių, gyvenau šalia dvaro. Esu vienturtis sūnus. Tėčio nebeturiu, o mama gyvena Joniškio rajone. Dar būdamas nepilnamečiu turėjau reikalų su policija, tačiau gatvėje niekada negyvenau“, - pokalbį pradėjo vienas jauniausių nakvynės namų gyventojų. Neramus gyvenimo būdas ir nuolatinės muštynės į vaikino biografiją įrašė 8 teistumus. Algirdas turi tris vaikus, su jais susitinka, nors ir negyvena su jų motina.

Pokalbio metu jis parodė negausų savo nuotraukų albumą, kuriame saugomas mylimos močiutės atminimas – kelios močiutės nuotraukos, įvairius diplomus, pelnytus Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sporto varžybų metu, viktorinose ir kitose žaidynėse. Algirdas šalia nuotraukų ir diplomų ant stalo padėjo profesinio mokymo diplomą, kurį įgijo Kaišiadorių technologijų ir verslo mokykloje. Ten jis įgijo želdinių tvarkytojo kvalifikaciją. Pakvietęs apžiūrėti kambarį, kuriame šiuo metu gyvena, turbūt ne veltui jaunas vyras prasitarė, kad palangę norėtų papuošti vazonine gėle. Kaip ir jo draugas Viktoras, Algirdas tikisi gauti socialinį būstą, kuriame galėtų pradėti gyventi kitaip, nei kad gyveno iki šiol.

Baigus pokalbį pagalvojau, kokie paprasti ir žemiški yra žmonių norai – ant palangės auginti gėlę, gyventi kitaip nei iki šiol. Atsisveikinant Algirdas negailėjo gerų žodžių socialinei darbuotojai J. Rudienei ir sakė, kad jei ne ji, šiuo metu neaišku kur jis būtų ir kokius likimo išbandymus tektų įveikti. Anot jo, Jolita yra draugė, patarėja, kuri motyvuoja keisti gyvenimo būdą ir šioje žemiškoje kelionėje surasti dvasios ramybę bei namus.