Šventės ir kiti malonumai

Žmonės nuo seno švenčia šventes. Pirmosios šventės susijusios su dievų garbinimu. Mūsų protėviai pavasarį garbino derliaus deivę Žemyną, kad derlius derėtų, Perkūną, kad nelaimės neužgriūtų, ir t. t. Graikai derliaus metu garbino vyno ir malonumų dievą Dionizą, romėnai – Bakchą. Šventės buvo švenčiamos labai linksmai, neretai lėbaujant ir net ištvirkaujant. Manyta, kad žmogaus lytinis aktas paskatina derlingumą, o keliamas triukšmas pažadina miegančią augmeniją.

Galiausiai, kai visame pasaulyje paplito vieno Dievo garbinimas, lietuviai pradėjo švęsti krikščioniškas šventes. Tiesa, mūsų protėviai ilgai nenorėjo įsileisti naujos religijos. Kaimynai lenkai štai jau atšventę savo krikščioniškojo krikšto tūkstantmetį, o lietuviai – tik šešių šimtų metų sukaktį. Jogailai krikštijant Lietuvą, kiekvienam pasikrikštijusiajam teko dovanoti net vilnonius marškinius, kad sparčiau viskas vyktų (it stojant į ES – alų už vieną centą).

Kiekviena valstybė, be tikėjimo švenčių, švenčia ir svarbias savo tautos istorijos datas. Tokių švenčių apibūdinimuose parašyta, jog jos ugdo valstybės gyventojų pilietiškumą ir vienybę. Yra dar asmeninės šventės – tai gimtadieniai, vestuvių ar kitokie jubiliejai bei vardadieniai.

Iš metų laikų mažiausiai šventėmis gali pasipuikuoti ruduo ir, keista, pavasarinis balandis, nebent jį papuošia Velykos – kaip šiemet. Bet balandis jau baigiasi, o artėja šventėmis gausūs gegužė ir birželis.

Lietuva pokyliais garsėjo jau XVII amžiuje

Anot 1660 m. Krokuvoje išleisto Stanislovo Hercijaus vadovo „Bankiet narodovi“ („Tautos pokylis“), jau XVII a. LDK diduomenės dvaro gyvenimas neapsieidavo be pokylių. Ypač svarbios buvo etiketo taisyklės, šeimininkai ir svečiai stengdavosi nepatirti gėdos. Anuometiniai pokyliai reikalavo milžiniškų išlaidų, tad kai kurie jų rengėjai net bankrutuodavo. Štai 1970 m. Mykolo Kaributo vestuvėse dalyvavo per 7 000 svečių. O Jurgio Liubomirskio dukters vestuvėse, kurios truko visą savaitę ir jas ruošė 75 virėjai, patiekalams buvo sunaudota 60 jaučių, 500 gaidžių, 8 000 vištų, 18 000 kiaušinių, 13 000 žuvų...

Svečius, atvykstančius karietomis, pasitikdavo patrankų šūviai. Tik susirinkus, buvo šokami menuetas ir kontredansas. Ypač svarbus buvo svečių susodinimas. Štai Zigmo Vazos pokylyje salės centre ant pakylos būdavo pastatytas stalas, prie kurio sėdėdavo pats šeimininkas, jo teta Ona Jogailaitė, sesuo Ana, kardinolas Radvila, nuncijus ir du imperatoriaus pasiuntiniai. Prie kito stalo sėdėdavo senatoriai ir jų žmonos, dar toliau – bajorai ir jų pasiuntiniai.

Pagrindiniai patiekalai būdavo keptos mėsos, bet daug ir paukštienos, būtinai fazanų, taip pat žuvies, įvairiausių egzotinių vaisių. Vyriausiojo virėjo atlyginimas buvo milžiniškas. Tiesa, ilgainiui svečių skaičius ėmė mažėti ir net bebūdavo 50–100 kviestinių.

Čia norėčiau įterpti vienos šventės priminimą, kuri artėja ir anuomet Lietuvoje buvo didingai pažymima. Gegužės 3-ioji – Konstitucijos diena. Nežinojote? Tą dieną 1791 m. priimtas šis pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos tautų įstatymas. Gegužės 3-ioji Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė. Ši Konstitucija laikoma pirmąja Europoje (net Prancūzija dar savo Konstitucijos neturėjo) ir antrąja pasaulyje rašytine Konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų. O juk Konstitucija – aukščiausias įstatymas – kalba apie tautos išsivystymo lygį. Gaila, kad mūsų šalyje ši Konstitucija (nors ji drauge ir lenkų, ir mūsų) mažai prisimenama. Sakoma, jog Liublino unija, kuri nulėmė, kad buvo priimta ši Konstitucija, nebuvo palanki Lietuvai. Kai iš Lietuvos pusės unijos sudarymo derybose dalyvaudavo Mikalojus Radvila Rudasis, niekas į priekį nesistūmėjo. Tai būta užsispyrėlio, bet, derybas reguliuoti paskyrus Žemaitijos seniūną Joną Chodkevičių, unija buvo pasirašyta. Lietuvai ji buvo reikalinga, kad galėtų apsisaugoti nuo savo amžinojo agresoriaus Rusijos.

Dvylika

Prisipažinsiu, jog nemėgstu šventinių pobūvių, ypač sveikinimų ir linkėjimų jų metu. Linkima laimės, sveikatos, pinigų... Niekas neišsipildo. Vienas kvailiausių palinkėjimų, kokį esu girdėjęs: „Draugų, kaip tu pats!“ Sunku būtų su būriu tokių, kaip aš pats. O dar prisigerti, linkint sveikatos...

Bet šventinių pobūvių vis dėlto būna. Nejau be jų apsieis vestuvės, gimtadieniai, vardadieniai ir kitos šventės? Gimtadieniai ir vardadieniai, kurie šiek tiek primiršti, bet vertėtų juos atgaivinti, būna kasmet, vestuvės jau irgi ne kartą gyvenime. Šventės yra gerai, bet tik nepatariama moterims švęsti 50-mečio. Tai data, kuri moteriai nelabai... Atšventus 40-metį (o gal net geriau 39-ąjį gimtadienį), vertėtų padaryti ilgą pertrauką. Ir dar – šventinės vakarienės ar šventinių pietų metu, ypač jei tai gimtadienis, nedekite juodų žvakių. Visokie ekstrasensai teigia, jog nėra gerai kviesti 9 ar 13 svečių. Jei didesnis svečių skaičius, tai netiktų 18, 21, 50, 99, 100. Todėl bent man mieliausi šventiniai susibūrimai, tarp jų ir vestuvių, kai nėra didžiulio būrio svečių, tik keli žmonės, pavyzdžiui, per vestuves – santuokos liudininkų pora, tėvai ir dar keli patys artimiausieji.

Mano galva, jau esu tai rašęs, kad žmonės galėtų normaliai bendrauti, prie stalo turi sėdėti ne daugiau kaip 12 asmenų. Paskutinė vakarienė – etalonas. Jėzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas. Didelės kompanijos nepatinka todėl, kad jei vaišės vyksta ne prie švediško tipo stalo, nežinai, kas šalia tavęs sėdės, kokie bus tie tavo stalo kaimynai visą ilgą vakarą ir net dalį nakties. Gerai, jei su jais galėsi padiskutuoti apie kultūrą, o jei tik jie be perstojo kilnos taurelę ir tegirdėsi: „Nu.“

Jei dėl dovanų, tai nedera dovanoti peilių rinkinių ir nosinaičių. Jei kviečiate fotografą, venkite tokio, kuris siūlosi ir fotografuoti, ir filmuoti. Neturėsite nei vieno, nei kito. Prieš vaišes negerkime saldikliais saldintų gėrimų (reikės dažnai bėgioti į tualetą), o vaišių metu blogas derinys – grybai ir alkoholis.

„Tik todėl, kad laiptai liko, mes ir vėlei susitikom“

Negausiuose restoranuose pokylius sovietmečiu keldavo vienetai – spekuliantų, parduotuvių vedėjų vaikai, valdžios veikėjų, kai kurių įžymesnių menininkų ar „prie meno“ esančių, pavyzdžiui, teatrų direktorių, garsesnių aktorių, šiaip direktorių atžalos. O kiti švęsdavo bendrabučiuose ir blokinių namų butuose. Aišku, šventėjai tokiu būdu smarkiai sutaupydavo. Vestuvės būdavo laikomos turtingomis, jei jaunuosius ir visą svitą į metrikacijos skyrių veždavo „Volgos“. Kažkodėl labiau buvo mėgstami juodos spalvos automobiliai, nors, mano galva, turėjo būti balti. Čia kaip su minėtomis juodomis žvakėmis.

Gaila, kad per lietuviškas šventes vis dar išvysti ilgus šventinius stalus. Visi susėda, o kviestinis muzikantas užtraukia: „Tik todėl, kad laiptai liko, mes ir vėlei susitikom.“ Seniai bebuvau vestuvėse, tad nežinau, ar ten jau apsieiname be piršlio, ar dar vis ne. Manau, makabriško šio pagrindinio (po jaunavedžių) vestuvių dalyvio korimo lietuviai nelinkę atsisakyti. Tai, regis, iš laikų prieš tūkstantmetį, kai nužudėme šventą Brunoną. Tuo, žinia, Lietuvos vardas buvo įrašytas pasaulio istorijon. Jei vyksta piršlio korimas, manau, derėtų ir svočios iš vestuvių išgabenimas ir paskandinimas. Girdi, jei bus pakartas piršlys, nereikalinga ir svočia. Šios vestuvių apeigos nevertėtų atsisakyti, nes juk patrauklus vaizdelis – svočios įmetimas į kokią nors kūdrą. Rečiau vyksta ir jaunosios pagrobimas. Valinskas bandė tai atgaivinti, bet jam nesėkmingai baigėsi.

Pabaigai ir šiek tiek liūdna, ir šiek tiek linksma istorija. Firmos jubiliejus. Į vaišes pakviesti ir visi anksčiau dirbusieji. Tik du pamiršti. Vienas jų buvo labai mielas, visiems stengdavosi padėti, kitas – visus skųsdavo. Susėdo jie abu ir kalbasi. Pirmasis sako: „Nepakvietė, pamiršo.“ Antrasis pritaria: „Nepakvietė, nepamiršo.“

Nors pačiai pabaigos pabaigai pasakysiu, kad į tai, ką čia prirašiau apie vaišių etiketą, nekreipkite dėmesio – švęskite ir nesukite sau galvos.