Šventė sukvies ir atgaivins iškiliausias šalies ir krašto asmenybes

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį verta atvykti ar sugrįžti į Jurbarką. Vien dėl tokių kelių momentų kaip šie. Vieną dieną partizanų vado Jono Žemaičio autentišką bunkerį galėsite pamatyti, prie jo, pačiame miške, prasmingos bardų muzikos pasiklausyti, o jau kitą dieną, Jurbarko Dvaro parke patį partizanų vadą pamatyti ir asmenukę su juo pasidaryti, ranką paspausti, pasikalbėti. Joną Žemaitį kelioms valandoms, kaip ir dar daugiau garsių Šimtmečio asmenybių gyvenimui prikels Jurbarko aktoriai mėgėjai. Tai kelios mažos akimirkos iš artėjančios didžiulės Jurbarko krašto šventės „Mus jungiantys tiltai“, kuri prasidės rugpjūčio 23 dieną ir truks keturias dienas, iki 26 dienos. Keturios dienos – keturi skirtingi pavadinimai. „Atminties tiltai“, „Šimtmečio tiltas“, „keturių regionų tiltai“ ir galiausiai „Šeimos tiltai“.

Pradėsime nuo tų šventės renginių, kuriuos pirmiausiai rekomenduoja „Mūsų laikas“. Redakcija pataria keliauti pėsčiomis ar dviračiais iki Lietuvos prezidento, partizanų vado Jono Žemaičio bunkerio Šimkaičių miške. Ne tik dėl to, kad galima įlįsti į pačią žeminę ir pasižiūrėti, kokiomis sąlygomis gyveno partizanai, paskutines dienas leido pats J. Žemaitis. Bet ir tai, kad būtent šią dieną ir šioje vietoje kasmet organizuojami ypatingi koncertai. Susirinkusiuosius, kurių yra nedaug, bet jų kasmet daugėja, traukia čia visada skambanti gyva muzika, prasmingi tekstai ir ypatingi atlikėjai. Miške, prie bunkerio, net ir lietus netrukdo klausytis. Šį kartą prie pat bunkerio dainuos Vytautas V. Landsbergis.

Verta į šį renginį nuvykti ir dėl dar vienos asmenybės. Jei pasiseks, gal pavyks ir šiais metais pamatyti ilgametį šio bunkerio prižiūrėtoją, partizanų ryšininką Antaną Puišį, kuris iki šiol prižiūrėdavo bunkerį. Nors ir garbaus amžiaus, pats paremontuodavo kopėčias, vandenį kibiru išsemdavo. Ir pats dviračiu (apie 10 kilometrų) į renginį atmindavo. Siūlome tą patį padaryti jums - sėsti ant dviračio ir kartu su vaikais, draugais, artimaisiais ketvirtadienio popietę važiuoti prie bunkerio. Jei nepavyks dviračiu, bet automobiliu atvažiuokite. Redakcija garantuoja, kad nepasigailėsite. Bus ypatingas įsimintinas vakaras ir koncertas tarp bendraminčių. Šio renginio ir koncerto organizavimu užsiima aktyvi Vadžgirio bendruomenė.

Nusifotografuok su A. Smetona

Jei jau pabuvote prie J. Žemaičio bunkerio, būtina ateiti šeštadienio vakarą į Dvaro parką ir nusifotografuoti su pačiu Jonu Žemaičiu. Režisierės Danutės Samienės vadovaujami aktoriai atgaivins ir daugiau ypatingų Lietuvos ir Jurbarko krašto asmenybių. K. Glinskio ir Smalininkų teatro aktoriai (per 40 artistų) kviečia visus pasivaikščioti po teatro pievą su Šimtmečio asmenybėmis. Kaip pasakojo režisierė, iš viso bus keturios aikštelės. Pirmoje bus galima pamatyti ir pasiklausyti paties režisieriaus Konstantino Glinskio – ypač apie tuos laikus, kai jis dirbo Jurbarke. Antroje aikštelėje, skirtoje partizanams, skambės partizanų poezija ir muzika. Būtent čia susiraskite Joną Žemaitį. Trečioje aikštelėje įsikurs valstybininkai. Jurbarkiečiai galės pamatyti ir įsiamžinti su pačiu prezidentu Antanu Smetona, kuris atvažiuodavo į Jurbarką ir labai mėgo žiobrius. Po Dvaro parką prezidentas vaikščios ne vienas, o, kaip ir dera, lydimas apsaugos vyrų. Jurbarko aktoriai atgaivins ir prezidentą Aleksandrą Stulginskį, nes įdomi asmenybė. Bus atkurtas ir kunigas rašytojas Vaižgantas, kurį priimdavo į svečius ir Jurbarko parapijos klebonas Juozapas Bikinas, kurį, beje, Dvaro parke irgi bus galima pamatyti. Paskutinėje, ketvirtoje, aikštelėje, įsikurs garsūs lietuvininkai – bus galima pasiklausyti minčių tokių asmenybių, kaip filosofas Vydūnas, rašytoja Ieva Simonaitytė, dailininkė Lida Meškaitytė. „Bus ir tokių, kurie vaidins patys save“, - šypsojosi D. Samienė. Tautodailininkė Laimutė Ašmonaitienė vaidins pati save – bus galima pamatyti, kaip gimsta jos paveikslai.

Anot šio renginio sumanytojos D. Samienės, norėjosi jurbarkiečiams priminti iškilias asmenybes, kurios paliko ryškų pėdsaką ne tik Jurbarko krašto, bet ir šalies istorijoje.

Istoriniai suoleliai

Iškilių asmenybių netrūks ir kitą dieną kitoje vietoje. „Mūsų laikas“ siūlo sekmadienio vidurdienį užsukti į biblioteką ir tapti ypatingų įvykių liudininkais. Bibliotekos parkelyje vyks renginiai kraštiečiams ir lauks atrakcijos šeimoms.

Čia ne tik bus galima pamatyti ir pasiklausyti žymaus šalies kalbininko kraštiečio Arnoldo Piročkino, bet ir pirmiems pavartyti istorinę knygą – tą dieną pats autorius pristatys savo rengtą knygą „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika 1918-1940“. Beje, atkreipkite dėmesį į suolelį, ant kurio sėdės A. Piročkinas. Jis sėdės ant specialiai jam sukurto vardinio suolo. Kad jau užsiminta apie suolus. Tą popietę galėsite pamatyti, pasėdėti ant vardinių, žymiems kraštiečiams skirtų suolų. Tų suolelių bus septyni ir visi jie išsirikiuos palei vidinį parko taką. Pamatysite suolelius, kurie skirti Aldonai Puišytei, Jonui Juškaičiui, Stasiu Santvarui, A. Piročkinui, Antanui Giedraičiui-Giedriui, Violetai Šoblinskaitei ir Gasparui Aleksoms. Dalyvaus ir patys suolus sumeistravę kraštiečiai, tarp kurių ir pripažinti menininkai ir talentingas gimnazistas.

Beje, bibliotekos parkelyje bus galima paragauti ir rajono mero sriubos. Ją greičiausiai tik pilstys, bet nevirs. Mero sriuba, jo paties žodžiais, kaip bendrystės ženklas.

Meras ragina tiesti tiltus, o ne griauti

„Mūsų laikas“ pasidomėjo, kokie renginiai pačiam rajono merui Skirmantui Mockevičiui atrodo įdomiausi, išskirtiniausi. Meras buvo diplomatiškas. Anot jo, norėjosi, kad tos keturios dienos būtų kaip vienas Šimtmečio tiltas. Ir visos svarbios, nes viena kitą papildo. Jo žodžiais, pirmoji diena prie generolo J. Žemaičio žeminės, kuris siekė, kad Lietuva būtų neprikalusoma. Kitą dieną Šimtmečio tilto vardo suteikimas, įprasminant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. „Tiltas yra kaip simbolis, kad žmonės turi tiesti kelius į santarvę, o ne juos griauti. Ne kasti griovius, o tiesti tiltus, kad vienas kitam ranką paduoti“, - šventės esmę ir prasmę dėliojo rajono meras. Merui svarbus ir bendruomenės pasibuvimas kartu, ir tiltui skirta konferencija, ir tradiciniai seniūnijų ir kultūros centrų prisistatymai. Pabrėžė, kad šįkart Jurbarke bus galima pamatyti ir Šakių rajono seniūnijų. Meras pabrėžė ir sekmadienį vyksiančias Ekumeninės mišias, kas, mero žodžiais, labai retas įvykis kitose savivaldybėse (bus bendros katalikų ir liuteronų mišios). Meras pabrėžė ir didžiulę šventę bibliotekoje, kur A. Piročkinas pristatys savo knygą. Rajono vadovas pasidžiaugė, kad pagaliau ją pavyko išleisti. „Tai dovana mūsų miestui. Į ją sudėta visa istorija“, - sakė jis, ragindamas ateiti į šventę, kurią organizuoja didžiulė komanda. Jis tikisi, kad šventėje visi ieškos tiltų, o ne griovių. „Norime parodyti, kad esame bendra viena šeima, ir kad šventė turi parodyti, kad sugebame ne tik kartu dirbti, bet ir švęsti“, - kvietė meras.

Kam priklauso tiltas

Mero pavaduotojas Saulius Lapėnas buvo vienas tų kūrybinės grupės narių, kurie sugalvojo šiai šventei pavadinimą. Jo žodžiais, dar kovo mėnesį, svarstydami, kas galėtų būti ta ašis, apie kurią jungtųsi visi renginiai, vieningai minėjo tiltą. „Buvo ieškoma, kas galėtų jungti, telkti ir per šį pozityvą parodyti išskirtinės Jurbarko krašto galimybes. „Mus jungiantys tiltai“ pavadinimas ir tapo ta ašimi, apie kurią dėliojama visa programa“, - sakė vicemeras, atkreipęs dėmesį, kad Jurbarko rajonas iš 60 savivaldybių unikalus vien tuo, kad jungia tiek skirtingų etninių, kultūrinių darinių, regionų kaip Mažoji Lietuva, Aukštaitija ir Žemaitija. Be to, bene pirmą kartą Jurbarko krašto šventėje save pristatys ir Suvalkija, kaimyninis Šakių rajonas. Kaip save pristato įvairios seniūnijos pamatysite užsukę šeštadienio rytą į Dvaro parką. Pajuokaujant galima pasakyti, kad verta į seniūnijų kiemelius nueiti tiems, kurie nori sužinoti, kokiam regionui save priskiria kad ir Raudonė.

Beje, čia bus galima pamatyti vienoje vietoje visų rajono miestelių vėliavas. S. Lapėnas apmaudauja, kad iš 12 rajono seniūnijų šiai dienai trys neturi savo patvirtintos heraldikos. „Bet tikiuosi, kad tokie renginiai likusias seniūnijas motyvuos paieškoti išskirtinių bruožų ir juos įprasminti heraldiniuose dalykuose“, - sakė jis. Kas dėl klausimo, kurio pastaruoju metu sulaukia, kam priklauso tiltas ties Jurbarku, S. Lapėnas pajuokauja, kad nei Šakiai, nei Jurbarkas tilto nesisavina. „Lai jis lieka Lietuvos“, - šypteli jis.

Šventės organizatoriaus patarimai

Jurbarko visų švenčių veidas ir balsas, vienas pagrindinių ir šios šventės organizatorių Gintaras Zareckas, irgi pabrėžia, kad negalima praleisti nė vieno renginio. Priduria, visi svarbūs, bet ne į visus fiziškai gali nueiti. Bet to ir nereikia. Svarbu, kad yra iš ko rinktis. Rinktis, jo tvirtinimu, tikrai yra iš ko – renginių gausu įvairiausiems skoniams. Vis dėlto kokio renginio jis pats patartų nepraleisti? Pirmuoju numeriu pataria nepraleisti Šimtmečio tilto vardo suteikimo ceremonijos. Vis tik, jo žodžiais, tai vizitinė Jurbarko kortelė. Simbolis. Ir vardas ypatingas. Tiems, kam patinka šurmulys, siūlo apsipirkti mugėje. Jei turėtų laiko – nueitų ramiai pasižiūrėti „Sidabrinės gervės“ atvežamų filmų. Dar norėtų iki žeminės nuvažiuoti. O kam patinka folkloras – siūlo užsukti į festivalį „Ant vandens“.

Užsiminęs apie tilto vardo suteikimo ceremoniją, jis prasitaria, kad nuo pat ryto jurbarkiečiai gali laukti malonių netikėtumų. Ypač pasiseks kai kuriems vairuotojams, kurie važiuos tam tikru metu šiuo tiltu. Taip pat bus ypatingos atidengimo ceremonijos Jurbarko ir Šakių pusėse ir kad abiejų rajonų delegacijos ant tilto susitiks, ir šis susitikimas bus įprasmintas ir įamžintas … ypatingomis spynomis, kurios turėtų likti muziejuje.

G. Zareckas iš anksto kreipiasi į vairuotojus ir prašo supratingumo – apie pusvalandį, penktadienį, nuo 16.30 val. iki 17 val., kuomet ir numatyta iškilminga ceremonija ant tilto, eismas juo bus šiek tiek pristabdytas – gali tekti šiek tiek palaukti.

Vis dėlto, anot G. Zarecko, šventėje svarbu ne tik renginiai, bet ir nuotaika, kuria ateina žiūrovai, klausytojai - nori kartu švęsti ar kad jį linksmintų. Jis kviečia visus ateiti nusiteikus švęsti. Gintarui norėtųsi, kad ir Jurbarko šventėje būtų kaip Vokietijoje, kur vokiečiai šventę supranta kaip pabendravimą, kaip pabuvimą kartu, pasigrožėjimą. To taip pat norėtųsi ir Jurbarko krašto šventėje. „Ateikite pabūti kartu ir pabendrauti. Pasidžiaugti vienas kitu. Savyje susikurti šventę ir ja dalintis su kitais“, - kviečia G. Zareckas, kuriam pati didžiausia šventė kokiame renginyje pamatyti, kaip nuoširdžiai džiaugiasi susitikę seniai nesimatę pažįstami ar draugai.