Sveikinimai šimtametei Stanislavai iš Kaniūkų kaimo

Kaniūkuose gyvenanti Stanislava Voronis vakar šventė 100–ąjį jubiliejų. Su šia gražia sukaktimi ją sveikino Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič.

Vakar keli automobiliai nuo pagrindinio Eišiškės – Šalčininkai kelio pasuko į Kaniūkus ir sustojo prie 16 numeriu pažymėto namo. Čia ilgus metus gyvena 100 metų sukaktį švenčianti ponia Stanislava Voronis. Su gražiu jubiliejumi jos pasveikinti atvyko Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič, Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Regina Sokolovič, Gerviškių seniūnijos seniūnas Valerijus Ivaška.

- Šio nuostabaus jubiliejaus proga dėkoju Jums už visus darbus ir triūsą, už ištvermę. Jūsų gyvenimas - tai įvairios patirties lobynas ir pavyzdys mums visiems. Priimkite nuoširdžius sveikinimus ir linkėjimus. Būkite sveika ir žvali, tegul Jus supa sąžiningi ir nuoširdūs žmonės ir mylintys šeimos nariai, - pasakė meras Zdzislav Palevič.

Per vieną amžių daug vandens nutekėjo, daug istorinių įvykių išgyventa, tačiau vienas reikšmingiausių – Kaniūkų kaimo žudynės, kurių metu poniai Stanislavai ir jos šeimai pavyko išsigelbėti. Išgyvenusi brolių netektų caro laikais, karo nepriteklių, vyro įkalinimą ir tremtį į Jakutiją, sunkų darbą kolūkyje, šiandien ponia Stanislava yra žvali ir linksma, dalinasi prisiminimais, pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę, vyro lankymą kalėjime, jo paieškas ir gražiu žodžiu mini ir yra dėkinga žmonėms, puoselėjantiems 1944 m. sausį žuvusių jos kaimynų ir giminių, atminimą, lankantiems kryžių.

Ponia Stanislava gimusi Kaniūkų kaime ir visą gyvenimą čia gyvenusi, čia lankiusi mokyklą ir baigusi penkias klases. Ji buvo vienturtė tėvų duktė, broliai mirė kūdikystėje. 1936 metais būdama 17 metų ištekėjo už Vladislavo Voroniso, kuris net 10 metų buvo už ją vyresnis.

Atvykusiems svečiams ji pasakojo, jog tuomet Beniakainių klebonas nenorėjo sutuokti poros dėl jos jauno amžiaus, tačiau galiausiai sutiko. 1940 metais porai gimė duktė Leonarda, o prasidėjus karui vyras buvo pašauktas į kariuomenę.

Lemtingą 1944 metų sausio 29 d. naktį, kai sovietų partizanai įvykdė taikių gyventojų žudynes, ponia Stanislava čiupo vos ketverių metų dukrelę Leonardą ir puolė bėgti. Likimas taip lėmė, kad jos sutiktas sovietų partizanas nenuskriaudė, o patarė slėptis upės kryptimi. Grįžęs iš karo vyras 1947 metais vyras buvo įkalintas ir ištremtas į Jakutiją, iš ten grįžo 1954 metais, mirė 1985 metais. Vienturtė duktė padovanojo močiutei du anūkus – Leonardą ir Valentą, jos džiaugsmas - vienintelė proanūkė Andžela.

Šiuo metu šimtametė senolė gyvena kartu su šeimos nesukūrusiu anūku Valentu, yra žvali ir geranoriškai nusiteikusi. Anūko teigimu, ji skaito be akinių, puikiai tvarkosi namie, gamina maistą. Šimtametė senolė spinduliuoja pozityvia energija ir optimizmu. Iš tiesų, močiutė atmintis yra puiki, ji aiškiai viską prisimena.

- Mano gyvenimas nebuvo lengvas, visko buvo, viską prisimenu, tačiau visada buvau darbšti ir sąžiningą. Visą gyvenimą gyvenau čia, Kaniūkuose. O kam man kažkur važiuoti? Liaudies išmintis byloja, jog sąžiningai dirbančiam žmogui visur gyvenimas bus kaip sostinėje. Mano amžinatilsį vyras kariaudamas perėjo visą Lenkiją ir sakė, kad žmonės visur vienodi, tad nėra ko važiuoti iš savo gimtinės, - sako ponia Stanislava.

Išvykdamas iš ponios Stanislavos namų meras Zdzislav Palevič džiaugėsi su ja susipažinęs ir turėjęs galimybę išgirsti Kaniūkų kaimo istoriją iš pirmų lūpų.

Linkime poniai Stanislavai sveikatos ir gražių metų. Laukiame 101 - ojo gimtadienio!