Svajonių uogynuose – derliaus ėmimo metas

Šilauogių plotai Lietuvoje nuolat plečiasi. Šių uogų auginimą daug kas apibūdina kaip svajonių verslą – uogos brangios, jų paklausa nuolat didėja, Lietuvos klimato sąlygos joms augti palankios, o darbo prie jų, atrodo, nedaug. Tačiau Vidgirių kaime, Vilkaviškio rajone, 4 hektarų plote šilauoges auginantis Andrius EIDUKAITIS pataria neapsirikti. Kad šilauogės duotų pelną, kelių krūmų nepakaks. Norint uždirbti, pradžiai reikėtų apsodinti bent jau hektarą – investicijos į tokį plotą nemažos, o grąžą jis duos tik po 4–5 metų.

Pirmiausia sodino savo reikmėms

Marijampolietis Andrius Eidukaitis ruošėsi tapti elektronikos inžinieriumi, tačiau situacija susiklostė taip, kad šiandien vaikinas save vadina ūkininku. Ir viskas todėl, kad jo kelyje pasipainiojo šilauogės.

– Prieš 10 metų tėvai senelių sodyboje pasisodino 300 šilauogių krūmų. Nors tuomet apie šilauoges Lietuvoje buvo žinoma mažai, tėvai suprato, jog šios uogos nepaprastos ir kad iš jų galima neblogai užsidirbti. Jau tada, sodindami pirmuosius krūmus uogyną planavome nuolat didinti – tiesiog įžvelgėme nemažai perspektyvų, – apie šilauogių atsiradimą ūkyje pasakojo Andrius.

Po poros metų Eidukaičių uogyną papildė dar 300 šilauogių krūmų. Ankstesniais metais sodintos jau pradėjo duoti derlių – pirmiausia uogomis šeima apsirūpino pati, o likusias parduoti vežė į turgų. Andriaus teigimu, šilauogės Lietuvoje atsirado apie 2000-uosius – tuomet apie jas tautiečiai žinojo nedaug. 2007 metais, kai jo tėvai pasisodino pirmuosius krūmus, uogos buvo žinomos kiek geriau, tačiau lietuviai jas į savo pirkinių krepšelius vis dar dėdavosi atsargiai. Mat uogos, palyginti su kitomis Lietuvoje auginamomis, buvo brangios, kai kuriems ir jų skonis buvo neįprastas. Nepaisant to, didelių bėdų parduoti pirmąsias uogas šeima neturėjo.

Vienas didžiausių Suvalkijoje

Baigęs mokyklą Andrius ėmė studijuoti elektronikos inžineriją. Šilauogių auginimas jam tuomet rūpėjo mažiausiai – vaikinas koncentravosi į studijas ir ateityje planavo būti perspektyviu inžinieriumi. Bėgant metams tėvų sodintų šilauogių derlius gausėjo, o ir žmonės uogas ėmė labiau vertinti, jų paklausa sparčiai augo. Šeima nusprendė, kad uogyną reikia plėsti toliau. Iniciatyvą parodė Andrius – nuo tada padedamas tėvų šilauogių plantacija daugiausia ėmė rūpintis jis. Bet vien gerų norų nepakako. Uogyno didinimui reikėjo nemažai pinigų – jų užsidirbti vaikinas vasaromis vyko į užsienį. Uždarbį nuolat investavo į uogyną – per keletą metų ūkis išsiplėtė iki 4 ha. Andriaus žiniomis, šiandien jo šilauogynas – vienas didžiausių Suvalkijoje.

Žavėtis pataria atsargiai

Nors įgijo inžinieriaus specialybę, Andrius šiandien su tuo susijusio darbo nedirba. Visą savo laiką jis skiria šilauogių ūkiui. Sako tokį sprendimą priėmęs todėl, kad uogynas atneša visiškai pakankamas pajamas, leidžiančias normaliai išgyventi.

– Didžiausias tokio darbo privalumas – dirbti sau. Pats sau esu šeimininkas, man niekas nenurodinėja, darbus planuoju ir organizuoju taip, kaip man patinka. Žinoma, svarus argumentas buvo ir pinigai. Pajamų, gaunamų iš šilauogių, visiškai pakanka pragyvenimui, – sakė vaikinas.

Tačiau kartu jis perspėja tuos, kurie pasisodinę keletą krūmų įsivaizduoja, kad taps perspektyviais verslininkais, uždirbs daug ir greitai. Andriaus teigimu, šilauogių auginimas nėra labai paprastas. Pirmiausia, brangiai atsieina šilauogių sodinukai, speciali durpė jiems sodinti. Vėliau uogakrūmius reikia genėti, tręšti, mulčiuoti. Negana to, investicijų grąžos tenka laukti ilgai – krūmas tampa produktyvus ir pelną pradeda duoti tik po 5 metų. Taigi visus besižavinčius šilauogėmis, prieš įsileidžiant jas į savo laukus, ūkininkas pataria gerai pagalvoti ir skaičiuoti.

Pardavinėja turguose

Šiandien Andriaus šilauogių ūkyje – darbymetis, mat uogos jau beveik pasiekusios nokimo piką. Jas nuskinti ūkininkui padeda samdomi darbuotojai, o parduoda jas turguose Kalvarijoje ir Vilkaviškyje. Andriaus teigimu, kai uogas pirkėjai gauna iš paties ūkininko rankų, be tarpininkų, augintoju labiau pasitikima ir uogos yra vertinamos kaip kokybiškesnės.

– Kai uogas parduodu pats, pirkėjams galiu papasakoti, kokį kelią jos nuėjo, kol nuo krūmo atkeliavo iki prekystalio. Pirkėjams būna įdomu, kaip ir kokioje vietoje uogos augo, kuo ir kaip dažnai jos buvo tręšiamos. Užaugtų jos ir be trąšų, tačiau būtų mažos ir ne tokios produktyvios. Nuo vieno krūmo per sezoną vidutiniškai priskiname 4–5 kg uogų. Tuo tarpu lenkai teigia, kad per sezoną vienas krūmas jiems užaugina 10 kg šilauogių. Tokius kiekius galėtume pasiekti ir mes,bet tuomet nukentėtų kokybė, o ji mums yra prioritetas. Taigi trąšų šilauogės gauna minimaliai, – paaiškino ūkininkas.

Baigęs prekybą turguje Andrius tikrai neskuba ilsėtis. Darbo dienomis uogomis jis aprūpina Marijampolės ūkininkų turgelio, esančio šalia PC „Norfa“, ir Degučių turgavietės prekeivius. Jo užaugintų uogų galima įsigyti ir prie PC „Gulbė“. Surinkęs didesnį užsakymą ūkininkas uogas gabena į Vilnių, Kauną. Pirkėjai iš šių miestų apie Andriaus šilauoges sužino naršydami socialiniuose tinkluose.

Už kilogramą šviežių uogų Andrius prašo 5 eurų. Norinčius uogų įsigyti pigiau vaikinas kviečia atvykti į ūkį ir prisiskinti patiems. Tokiu atveju už kilogramą sumokėti teks 50 ct mažiau.

Vertina kaip ilgalaikę investiciją

Nors laiko, pastangų ir žinių prižiūrint, koordinuojant darbą šilauogių ūkyje reikia nemažai, ūkininkas nesigaili nusprendęs senelių žemėje įkurdinti šilauogyną.

– Investicijų sudėta nemažai, tačiau tikiuosi, kad šilauogės man tarnaus dar ilgai. Teigiama, kad šilauogių krūmai produktyvūs gali būti iki 25–30 metų, priklausomai nuo jų priežiūros. Vyriausiems krūmams dabar 10 metų, vadinasi, derlių jie duos dar 15–20 metų – todėl visi taip ir žavisi šiomis uogomis, tikisi iš jų ilgalaikės naudos. Iš tiesų šilauogyną vertinu kaip ilgalaikę investiciją, tikiuosi, kad jis ir toliau bus pagrindinis pajamų šaltinis. Tik kad viskas būtų taip, kaip planuoju, reikia ir toliau dirbti – uogyną didinti, atnaujinti, ieškoti tobulesnių veislių, naujų produkcijos realizavimo galimybių, galbūt plėsti asortimentą, – planais dalijosi Andrius Eidukaitis.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos