Svajonių profesiją atradusi Justė Vasiliauskienė: „Kvietimas pirmasis praneša apie artėjančią šventę“

Gyvenime kartais taip atsitinka, jog studijuoji vienus dalykus, tačiau netikėtai susidomi kitokia veikla, kuri įtraukia, sužavi, teikia malonumą ir nustelbia profesiją, kurios diplomą įgijai.

Taip atsitiko ir lazdijietei Justei Vasiliauskienei, kuri studijavo kūrybinių industrijų, viešosios komunikacijos specialybes, kultūros paveldą ir turizmą, dirbo policijoje, tačiau dabar yra panirusi į visai kitokią veiklą. Justė kuria ir gamina kvietimus ir kitokias malonias šventines smulkmenas. Per pusmetį ji taip įsuko savo naująjį verslą, kad neatsigina užsakovų.

Apie savo naująjį užsiėmimą, ilgas valandas, praleistas ieškant paties tobuliausio sprendimo, jaukų bendravimą su užsakovais, ją palaikančius žmones „Dzūkų žinios“ kalbasi su Juste.

– Kaip kilo mintis kurti kvietimus ir kitus su šventėmis susijusius darbus? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Tokį pat klausimą man visai neseniai uždavė ir mama. Vieną sekmadienį aš gaminau kvietimus, mama žaidė su mano sūnumi Simuku ir netikėtai paklausė: „Kaip tu sugalvojai gaminti kvietimus?“. Ir pati nustebau, kai nežinojau, ką atsakyti.

Viskas susidėjo iš mažų detalių, nuo vaikystės mėgau rankdarbius, piešti, kurti, mokykloje organizuoti, vesti renginius, kiek vėliau darbuotis prie kompiuterio, maketuojant, montuojant vaizdo įrašus. Turbūt pagrindinis įvykis, po kurio supratau, kad tokia veikla yra svajonių profesija – mano vestuvės. Jas organizavau visiškai viena ir pati, apgalvojau, derinau, kūriau kiekvieną detalę. Tada pirmą kartą pagaminau kvietimus, stalo-vardų korteles, dovanėles svečiams ir pan. Pasikeitus darbui, sukūrus šeimą, gimus sūnui, ši veikla liko nuošalyje, bet, kai vyro mama paprašė sukurti jos gimtadieniui kvietimus, man buvo gera, puikiai „pabėgau“ nuo kasdienybės, vėl galėjau kurti ir taip staiga kilo mintis: „Kodėl gi nepabandžius?“.

Žinoma, negaliu nepaminėti ir savo nuostabios draugės Virginijos indėlio, su kuria susipažinome studijuodamos, vėliau kartu dirbome Lazdijuose, o dabar abi gyvename Marijampolėje. Ji sukūrė nuostabų savo verslą „Ananas Decor“ ir man nuolat sakydavo, kad bandyčiau ir aš, kad galiu, kad nenustumčiau į šalį savo svajonių kurti. Nuolat stebėjau, kaip ji dirba, stengiasi, investuoja, žavėjausi jos užsispyrimu nesustoti net ir tada, kai ne visada viskas sekasi. Ji man buvo ir yra įkvėpimas.

– Esi komunikacijos specialistė. Ar tai, ką dabar darai su pakvietimais ir kitomis šventinėmis detalėmis, susiję su Tavo profesija? Ar tai irgi yra tam tikra prasme komunikacijos priemonės?

– Norėdama užsiimti kūrybine veikla, baigusi gimnaziją, įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto Kūrybinių industrijų specialybę. Po pirmojo semestro jaučiau, kad galiu daugiau, kad nepakanka to, ką gaunu iš šios specialybės, todėl kartu baigiau gretutines viešosios komunikacijos bakalauro studijas. Po jų turėjau nuostabią galimybę dirbti, įgyti patirties Lazdijų rajono savivaldybės administracijoje (komunikacijos specialistės pareigose). Vėliau įstojau į kultūros paveldo ir turizmo magistrantūros studijas, jų metu didžiausią dėmesį skyriau savo gimtojo Lazdijų krašto paveldo pažinimui ir analizei, tačiau, kai dėl tam tikrų aplinkybių turėjau palikti darbą Lazdijuose, laimėjau konkursą Marijampolės apskrities vyriausiame policijos komisariate, taip pat komunikacijos srityje. Čia darbo specifika ir aplinka visiškai kitokia, kūrybos laisvė apribota, todėl kvietimų kūryba ir maketavimas – kita sritis, tačiau visa įgyta patirtis ir žinios nuolat persipina ir padeda.

O kvietimas tikrai yra komunikacijos priemonė! Juk jis pirmasis praneša apie artėjančią šventę. Labai dažnai stilius, spalvos, dizainas jau išduoda ir pasirinktą tematiką. Kartais net galima pajusti, ar reikės ruoštis elegancijai, prabangai, ar kaip tik priešingai – laisvei ir paprastumui.

– Atrodė, jog žmonės visose gyvenimo srityse perėjo į virtualią erdvę – ranka nerašo laiškų, bendrauja socialiniuose tinkluose. Bet, pasirodo, yra norinčių įteikti bičiuliams ir draugams originalius popierinius kūrinius.

– Kai pabandžiau sukurti pirmuosius kvietimų maketus, įkėliau juos į savo socialinio tinklo „Facebook“ puslapį „Pakviesk mane“ ir pradėjau reklamuoti, pagrindinė idėja ir buvo kurti elektroninius / skaitmeninius kvietimus. Maniau, kad jie dabar itin populiarūs, žmonės skuba, retai susitinka, o išsiųsti elektroninį kvietimą atrodė paprasta ir patogu. Vis dėlto labai greitai supratau, kaip stipriai klydau. Vis parašydavo merginos, kurios tik klausė, ar pagaminčiau tikrus, popierinius kvietimus. O aš ir pabandžiau, prireikė daug laiko, bandymų, priemonių (nuo kaspinėlių, popieriaus, pjaustyklių, peiliukų, lankstymo įrankių, vaško antspaudų, štampų ir t. t.), kantrybės, kai nepavykdavo, kai vaizduotėje atrodydavo kitaip nei realybėje. Vis dėlto esu labai dėkinga pirmiesiems užsakovams, kurie surizikavo, užsisakė, suteikė galimybę man sukurti jų švenčių kvietimus ir taip įgyti praktikos.

– Kaip nusprendi, kokio dizaino pakvietimo ar kito šventės atributo reikia vienam ar kitam užsakovui?

– Dažniausiai yra du variantai: arba dizainas netikėtai gimsta mano galvoje ir patinka užsakovams, arba jie duoda labai tikslius, griežtus nurodymus, ko ir kaip nori, tikisi ir laukia, atsiunčia keletą pavyzdžių ir pasako, kad viename pavyzdyje patinka spalvos, kitame teksto išdėstymas, trečiame vaško štampas su auksiniu siūlu ir norėtų, kad iš jų visų sukurčiau vieną originalų kvietimą.

– Koks būna bendravimas su užsakovu iki tol, kol sukuriamas galutinis variantas?

– Kvietimus pagal užsakymus gaminu tik nuo lapkričio mėnesio, bet jau turėjau įvairiausios patirties su užsakovais. Reikia daug laiko ir kantrybės, kol suderiname visas detales. Kartais nuotaka tik parašo, kur, kada vyks vestuvės, datą, vardus, pasako, kiek vienetų reikia, o visą kūrybinį procesą palieka man. Tačiau dažniausiai kiekvieną etapą deriname, tariamės, susirašome ne vieną ir ne penkis kartus. Sukuriu kompiuterinį maketą, siunčiu peržiūrai, sulaukiu pastabų, koreguoju, spausdinu, fotografuoju, kaip atrodo realybėje, vėliau ieškau popieriaus, jį vėl fotografuoju ir parodau užsakovui, derinu ir ieškau, kur įsigyti juosteles, kaspinėlius, siunčiuosi įvairių spalvų vašką antspaudams. Keletą kartų derinimas užtruko ilgiau nei pati kvietimų gamyba.

– Kokios apimties būna užsakymai? Kiek laiko tai užima?

– Pats mažiausias užsakymas – 5 vienetai, o didžiausias – 46. Sakyčiau, kvietimų vienetų vidurkis būtų apie 25. O suskaičiuoti laiko praktiškai neįmanoma, kvietimų maketai labai skirtingi, tad ir gamybos laikas nevienodas. Pirmasis etapas – darbas maketuojant prie kompiuterio gali trukti nuo pusvalandžio ar kelių valandų vienam maketui. Supjaustyti kvietimo korteles kartais pakanka pusvalandžio, bet, kai darau atverčiamus kvietimus, su trimis teksto kortelėmis ir kišenėle, kaspinėliu arba štampu, kartais prireikia ir viso savaitgalio. Neužmirštant, kad visada šalia manęs beveik 2 metukų mažylis, kuriam nuolat reikia dėmesio, tad dažniausiai darbuojuosi, kai jis miega. O labiausiai gelbėja artimieji, tėvai, brolis, teta, draugės, kurie nuoširdžiai palaiko šią mano veiklą, padrąsina, kai nesiseka ir, kai tik gali, pabūna su Simu, kad aš galėčiau ramiai gaminti kvietimus gražiausioms šventėms.

– Koks buvo sudėtingiausias užsakymas, pareikalavęs daugiausia darbo ir laiko?

– Visai neseniai gaminau tikrai išskirtinius kvietimus, kurie pareikalavo labai daug laiko juos maketuojant prie kompiuterio, spausdinant pavyzdžius, bandant lankstyti, karpyti. Ne viena dešimtis popieriaus lapų buvo sugadinta, kol pavyko pasiekti galutinį rezultatą. Man parašė jaunoji, kuri yra iš Ispanijos, tačiau savo meilę surado Raseiniuose. Ji – stiuardesė ir prašė, kad kvietime atsispindėtų Ispanija, Lietuva, lėktuvai, tad sukūriau „slide invitation“ (angl.) variantą. Jį apibūdinti labai sunku, jei sudomino, vaizdo įrašus ir nuotraukas su šiais kvietimais galima surasti „Pakviesk mane“ puslapyje.

– Kas labiausiai Tavo darbe džiugina, o kas liūdina?

– Labiausiai džiugina vienas dalykas – užsakovų žinutės su padėka ir gražiais atsiliepimais. Išsiunčiu kvietimus ir ramiai atsikvepiu tik tada, kai sulaukiau atsakymo, kad viskas tinka, patinka, saugiai atkeliavo. Man labai svarbu išpildyti visus lūkesčius, nenuvilti, pradžiuginti, gavus tokių svarbių švenčių kvietimus, tada žinau, kad nemiegotos naktys dirbant nenuėjo veltui.

Mano kuriami kvietimai yra labai paprasti, pagaminti namuose (dėl geriausios kokybės ir raiškos naudojuosi tik spausdinimo paslaugomis). Neturiu specialios technikos, įrangos, įrankių, kartais taip norėčiau panaudoti įspaudus, organinį stiklą ar juos folijuoti, tačiau viskas mažais žingsniukais. Lietuvoje tikrai yra ne viena dešimtis šios veiklos atstovų, profesionalų, kurių darbai nuostabūs, išskirtiniai, tačiau tada ir kaina atitinkama. O aš nuolat stengiuosi tobulėti, stebėti tendencijas, kurti naujus maketus ir dizainus, o svarbiausia – įsiklausyti į užsakovų norus, išgirsti ir išpildyti net menkiausius prašymus. Jau pagaminau apie 1000 vnt. įvairiausių kvietimų, tikriausiai kažką darau teisingai.

Mintyse prisiminiau sukurtus kvietimus, sėkmes ir nesėkmės, bet, svarbiausia, supratau, kiek daug palaikymo ir nuostabių žmonių mane supa. Nuolat skubam, lekiam ir nespėjam padėkoti. Tad labai labai ačiū tėvams, artimiesiems už man skirtą laiką, pagalbą, padrąsinančius žodžius, rekomendacijas, dėmesį „Facebook‘e“, kur kiekvienas patiktukas, pasidalinimas, pažymėjimas yra toks svarbus, pradėjus naują veiklą.

– Jei reiktų sukurti pakvietimą į Lazdijų miesto jubiliejų, koks jis galėtų būti?

– Sudėtingas klausimas, kuriam reikia laiko ir gimusios idėjos. Žinau, kad kvietimas būtų neperkrautas pompastiškais blizgučiais, o pasižymėtų natūralumu, paprastumu ir perteiktų mūsų krašto gamtos grožį.