Šv. Ignaco dieną – žinia Šiaulių jėzuitų bendruomenei

Liepos 31 d. pasaulio jėzuitai švenčia šv. Ignaco dieną. Šią Bažnyčios liturginio kalendoriaus šventę Roma kasmet pamini šv. Mišiomis prie šv. Ignaco relikvijų, Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje. Iškilmingas šv. Ignaco minėjimas vyko ir Šiauliuose. Čionai susirinko bene pusė Lietuvos jėzuitų kunigų, atvyko Lietuvos ir Latvijos provincijolas, o šventės dalyvių ausis pasiekė žinia apie pokyčius, laukiančius Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios vadovybėje.

Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje – naujas rektorius

Jėzaus draugijos įkūrėjas šv. Ignacas kasmet minimas paskutinę liepos dieną. Šiemet šios liturginės šventės Mišioms Romoje vadovavo ispanas tėvas Juanas Antonio Guerrero Alvesas SJ – generalinio vyresniojo delegatas, atsakingas už Romos mieste esančius jėzuitų namus ir institucijas. Svarbi šventė Lietuvos jėzuitų bendruomenę subūrė ir Saulės mieste. Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios, į kurias atvyko Lietuvos jėzuitų bendruomenės nariai ir bičiuliai – bažnyčia prisirinko pilnutėlė.

Šventinio vakaro metu susirinkusiesiems oficialiai buvo paskelbta apie pokyčius bažnyčios vadovybėje. Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriaus pareigos, priklausiusios tėvui Stasiui Kazėnui SJ pastaruosius penkerius metus, atitenka naujajam rektoriui – Artūrui Sederevičiui SJ. Tiesa, tėvas Stasys iš bažnyčios vadovybės nesitrauks – jam paskirta vicerektoriaus vieta.

Šv. Ignaco iškilmės po šv. Mišių tęsėsi bažnyčios sodelyje. Jame vyko agapė – šventės svečiai mėgavosi suneštinėmis vaišėmis ir maloniu tarpusavio bendravimu.

Iš mūšio lauko į Dievo glėbį

Šv. Ignaco diena pasaulyje minima jo mirties dieną. Amžinybėn jėzuitas I. Lojola SJ iškeliavo1556-ųjų liepos 31-ąją, tačiau jo gyvenimas buvo kupinas netikėtumų ir atradimų. Gimė jis kilmingoje baskų šeimoje Ispanijoje. Pagal tų laikų papročius jaunesnieji sūnūs, gimę po pirmagimio, kad neišsidalytų (kad palikimas būtų vienose rankose) giminės palikimo, turėjo siekti bažnytinės karjeros. Tik Ignacas turėjo visai kitokių svajonių. Jo mintyse kirbėjo noras patekti į Navaros vicekaraliaus kariuomenę.

Jauno ir bebaimio kareivio, troškusio garbės mūšio lauke, tikslus greitai sunaikino mūšis prie Pomplonos. Jame Ignacui nuo šūvio buvo sutrupinta koja. Neštuvais iš mūšio lauko išneštas karys ilgą gijimo procesą išgyveno savo pilyje. Tiesa, nuobodžiaudamas Ignacas pasinėrė į skaitymą. Į būsimojo jėzuito rankas pateko išganingi skaitiniai: tai dvi religinio pobūdžio knygos, į kurias anksčiau pats, ko gero, nė nebūtų atkreipęs dėmesio.

„Jėzaus gyvenimas“ ir Jakobo de Voragano „Aukso legenda“ tapo didžiausio Ignaco gyvenimo perversmo priežastimi. Pergalės ir garbės troškimą staiga pakeitė noras pažinti Viešpatį ir atsiduoti į jo rankas. Sekti juo bei kviesti tai daryti kitus. Pasveikęs Ignacas išsiruošė į piligriminę kelionę, o vėliau, supratęs, kad tarnystei reikia tam tikro išsimokslinimo, krimto studijas Barselonoje, Alkaloje, Salamankoje ir Paryžiuje.

Jėzaus draugijos užuomazgos vystėsi Paryžiuje

Paryžiuje jis susidraugavo su būreliu studentų, užsidegusių tuo pačiu misionierišku pašaukimu, ir su jais 1534 metais išreiškė valią savo šventėjimu, pavyzdžiu artimui ir neturto bei skaistumo laikymusi pasišvęsti tarnauti Dievui. Tai buvo pirmosios Jėzaus draugijos užuomazgos. I. Lojola SJ siekė, kad Bažnyčia ir jos mokymas būtų apsaugoti nuo erezijos, o tolimesni kraštai nebūtų atskirti nuo tikėjimo – tam į misijas įvairiuose pasaulio kampeliuose buvo išsiųsti gausiai draugiją pildę ir už Dievo garbę kovoję „kariai“.

Visus savo bendražygius I. Loloja SJ globojo ir ugdė. Jo parašyta knygelė „Dvasinės pratybos“ tapo nepakeičiamu vadovu kiekvienam jėzuitui. Ignaco dvasingumo paslaptis labai paprasta, kaip paprastas ir nuolankus buvo visas jo gyvenimas: mylėti ir tarnauti Dievui visa širdimi, visa siela ir visa valia. Būtent ši meilė įkvėpdavo šilumos bet kokiam užmojui ir suteikdavo prasmę bet kokiam paklusnumui bei pasiaukojimui.

Jėzuitai iš kitų vienuolių išsiskyrė labai aukšto lygio intelektiniu pasirengimu, savo misiją vykdė su pavyzdingu pasišventimu ir drausme, nuo pat pradžių išskirtinį dėmesį skyrė švietimui ir akademiniam darbui. Netgi dabar, prabėgus tiek metų, visame pasaulyje jėzuitai vadovauja daugiau negu tūkstančiui mokyklų ir kelioms dešimtims universitetų.

1540 m. oficialiai patvirtinta Jėzaus draugija greitai tapo viena gausiausių ir aktyviausių Katalikų bažnyčios vienuolijų. Misionieriai buvo pasiskirstę po Ameriką, Indiją, Kiniją. Visgi graži draugystė su kai kurių šalių valdovais ėmė trūkinėti: po dviejų šimtų metų jėzuitai buvo išvaryti iš Ispanijos ir Neapolio karalystės, o galiausiai pareikalauta, kad popiežius apskritai uždraustų šią vienuoliją.

Popiežius Klemensas XIV spaudimui pasidavė, todėl 1773 m. Jėzaus draugija buvo panaikinta. Apie 20 tūkst. kunigų vienuolių tapo dieceziniais kunigais, tačiau rankų nenuleido. Tuo metu pagarsėjo tarp Romos varguomenės apaštalavęs, bet kartu ryšius su aukštais prelatais ir pačiu popiežiumi palaikęs t. Juozapas Pignatellis SJ. Jo pastangos nebuvo bevaisės – jėzuitai buvo atkurti pirmiausia popiežiaus valstybėje ir Neapolyje, o jau 1814 m. Jėzaus draugija buvo atkurta visoje Bažnyčioje. Juozapas Pignatellis SJ vėliau buvo paskelbtas šventuoju.

Jėzaus draugijos narys – ir popiežius Pranciškus

Popiežius Pranciškus, pirmasis jėzuitas šv. Petro soste, tradiciškai taip pat mini šv. Ignaco liturginę šventę. Pats popiežius amžinuosius įžadus Jėzaus draugijoje davė 1973 m. balandžio 22 d. Šiųmetės šventės proga popiežius savo paskyroje tviteryje priminė apie šv. Ignaco apsisprendimą sekti Dievo keliu: „Šv. Ignacas Lojola, kurį šiandien minime, būdamas jaunas karys, svajojo apie savo garbę, tačiau jį sužavėjo Dievo garbė ir ji suteikė prasmę jo gyvenimui.“

Šią liepos 31 dieną popiežiaus programoje buvo ir susitikimas su dešimtimis tūkstančių ministrantų, tačiau popiežius paskelbė dar vieną žinutę, kurioje galima atpažinti šv. Ignaco figūrą. „Prieš norint padėti kitiems, mums reikia asmeniškai susitikti su Dievu: mums reikia laiko maldai ir jo Žodžio klausymui“, – rašė Pranciškus.

Be to, savo pontifikato pradžioje 2013 metais popiežius pats galėjo vadovauti šv. Mišioms Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje, homilijoje pasidalydamas mintimis apie jėzuitų dvasingumą. Praėjusiais metais Šventasis Tėvas aplankė Jėzuitų generalinę kuriją ir papietavo su čia gyvenančiais jėzuitais.