Sužeistą gandriuką pasiūlė palikti pamiškėje

Vyras, bandęs padėti sužeistam gandriukui, iš gyvūnų globos tarnybos darbuotojo išgirdo du pasiūlymus: nuvežti paukštį pas veterinarą ir užmigdyti arba palikti miško palaukėje, kur gamta pati pasirūpins nelaimėliu. Kaip nubrėžti ribą tarp gamtos dėsnių paisymo ir abejingumo?

Kaip atsirado, taip ir pradingo

Prieš savaitę į kuršėniškio Andriaus sklypą pro vartelius užėjo gandriukas. Vyras pasakoja girdėjęs, kad prieš tai paukštis „svečiavosi“ pas kaimynus. Svarsto, gal ten nepatiko, o gal valgyti negavo, tad patraukė kitur.

Maždaug pusės metro ūgio gandriukas, pasak Andriaus, elgėsi vos ne kaip šuo: sekiojo iš paskos, leidosi paglostomas. Labiausiai tokiu netikėtu svečiu apsidžiaugė kuršėniškio vaikai. Paukštis neskraidė, tik vaikščiojo – buvo akivaizdžiai matyti, kad sužeistas jo sparnas. Taigi kuršėniškis nedelsiant ėmėsi ieškoti gandriukui pagalbos.

Paukščio apsilankymo diena buvusi sekmadienis – Andrius sako, jog su nė viena gyvūnų globos tarnyba, kuriai skambino, susisiekti tądien nepavyko. Pirmadienį atsiliepusiųjų buvo, tačiau sužeisto gandriuko priimti niekas nenorėjo ir siuntinėjo vieni pas kitus.

Galų gale paukštį sutiko paimti gyvūnų globos tarnybos „Nuaras“ darbuotojas. Andrius sutarė gandriuką antradienį atvežti į Kryžkalnį – ten turėjo susitikti su minėtu darbuotoju, važiuojančiu iš Kauno į Klaipėdą, ir perduoti „siuntą“. Kuršėniškis pasakoja, kad vyras dar liepęs surasti dėžę paukščiui transportuoti, pradurti joje skyles ir, prieš išvažiuojant, paskambinti antradienio rytą.

Andrius taip ir padarė. „Skambinu antradienį pusę dešimt, prisistatau, kad dėl gandriuko. Su žmona jau susiradome dėžę, jau pasiruošę. O jis man sako – yra dvi išeitys: arba pas artimiausią veterinarą, kad užmigdytų, arba į pamiškę. Sako: gamta pati pasirūpins, laukiniams gyvūnams irgi valgyti reikia“, – stebisi kuršėniškis.

Tą patį antradienį Andrius su šeima porai valandų išvyko iš namų. Grįžę gandriuko neberado, nors vartelius uždarė, o paukštis nė karto nepakilo nuo žemės. „Gal kas ėjo pro šalį ir išleido?“ – pečiais gūžčioja kuršėniškis. Paklaustas, ar būtų vežęs gandriuką į palaukę arba užmigdyti pas veterinarą, Andrius purto galvą. „Būtume ieškoję kokios nors kitos išeities“, – sako.

Skrydžio džiaugsmą gali sugrąžinti implantas

Ir ieškojo. Iki pradingstant gandriukui, Andrius buvo susisiekęs su žinomu Šiaulių rajono gamtininku Vytautu Uosiu. Jo kuršėniškio pasakojimas nenustebino.

„Ne pirmą kartą girdžiu, kad gandrų nepriima. Šeštadieniais, sekmadieniais žmonės man skambina su keiksmais – sako, nerandame nė vienos įstaigos, kuri galėtų priglausti. Jeigu koks nors retesnis paukštis – gulbė, erelis – kitas reikalas. Gulbę, kad ir be sparno, vėliau atiduoda į kaimo turizmo sodybas – plaukioja iškastuose tvenkiniuose, gražu. Erelis, kurio nebegalima išgydyti, „nutupia“ ant židinio iškamšos pavidalu. Irgi gražu. O gandrai – kur juos kišti? Neįdomu ir nereikalinga. Tai ir pasako žmonėms – neškite į pamiškę, dar kur nors, – piktinasi V. Uosis ir priduria – gandrus reikėtų saugoti. – Bent pagal sąžinę – juk mūsų nacionalinis paukštis. Be to, visi matėme, kokia sunki jų kelionė iš Afrikos ir atgal – su šūviais!“

V. Uosio sodyboje čiulba ne vienas sužeistas ir niekuomet nebeskraidysiantis paukštelis – būta čia ir gandrų. O kiek jų išgelbėjo ir užaugino, kai Kuršėnuose vadovavo Gamtininkų centrui. Ten, prie radiatoriaus įrengtame voljere, žiemodavo ir naminiais augintiniais tapę besparniai gandrai. Gamtininkas apgailestauja, kad sodyboje tokių sąlygų nebeturi.

„Dabar priglausti galiu tik tą gandriuką, kuris yra iškritęs arba išmestas iš lizdo, bet visiškai sveikas. Užauginu jį ir rudenį, gandrams pradėjus būriuotis, jis prie jų prisitaiso ir kartu išskrenda. Dar įdomu tai, kad jeigu gandriukas iškrito iš lizdo, būrys jį priims. O jeigu iš lizdo buvo išmestas, į kompaniją tą rudenį nepateks. Tik kitą. Kaip gandrai atskiria, kuris iškritęs, o kuris išmestas, neįsivaizduoju. Bet atranka pas juos griežta. Kai gandriukus maitina, jie palesę sukalena. Porą kartų nesukaleno ir viskas – keliauja „per bortą“, – pasakoja V. Uosis.

Gandrų, kaip ir kitų paukščių, kaulai yra vamzdiniai. Pasak V. Uosio, dėl tokios kaulų struktūros sugydyti lūžusį sparną labai sunku, tačiau įmanoma. Gamtininkas didžiuojasi savo buvusiu auklėtiniu, Vilniuje gyvenančiu veterinaru Mindaugu Rimkevičiumi. Jis atlieka sudėtingas operacijas, kuomet lūžęs gandro sparno kaulas pakeičiamas implantu.

Susisiekus su M. Rimkevičiumi, šis patvirtina, kad gandrams gali suteikti antrą šansą skraidyti. Jeigu operacija sėkminga, paukštis netgi gali išskristi į tolimąją Afriką. Žinoma, jo kelionė tampa šiek tiek sudėtingesnė nei visiškai sveikų bendražygių. Tiesa, šios operacijos – unikalūs vienetiniai atvejai.

Gyvūnų globos tarnybos „Nuaras“ vadovė Jurgita Gustaitienė į šią istoriją reaguoja emocingai.

„Neskleiskime dezinformacijos, nekelkime audrų – duokime žmonėms teisingą informaciją, aiškinkime, ką galime padaryti ir ko ne. Gandro sparno niekas nesutaisys. 15 metų dirbu šį darbą, esame išauginę ne vieną gandriuką, išlydėję, sužiedavę, kitais metais stebėję jų sugrįžimą – žinau, ką kalbu. Tiems, kurie dėl šios istorijos bus labai susijautrinę, galiu pasakyti, kad gandras per parą sulesa tiek pat, kiek sveria. Sulesa ne batono, o mėsos. Kitaip tariant, visi vabaliukai, driežiukai, saugotini žalčiukai, mažiukai paukščiukai ir zuikučiai patenka į gandro skrandį. Tad jeigu žiūrėtume taip jautriai – kiekviena gyvybė svarbi. Tiek to zuikučio, tiek to žalčiuko, mūsų visų mylimo pasakų personažo“ , – sako J. Gustaitienė.

Vis tik vadovė stebisi, kodėl gandriukas nebuvo paimtas, kaip sutarta. „Keičiasi pamainos, keičiasi žmonės – galbūt pirmadienį ir antradienį buvo bendraujama su skirtingais savanoriais? Nes iš pradžių sutarė paimti, po to atsisakė – nelogiška. Žmonės klaidžioja tais telefonais ir kartais papuola net ne į mūsų organizaciją“, – aiškina J. Gustaitienė.

Siūlymas palikti sužeistą gandrą pamiškėje pribloškė kuršėniškį, tačiau J. Gustaitienei jis suprantamas. Tiesa, ji pripažįsta, kad pasakyta buvo per daug šiurkščiai, be paaiškinimų ir, jei taip pasielgė jos savanoris, už tai atsiprašo.

„Pati esu Gyvūnų globėjų asociacijos savanorė, nuolat konsultuoju žmones ir tiems, kurie mane girdi, išaiškinu tris galimybes. Pirmoji: nuneškite gandrą į artimiausią veterinarijos gydyklą, paprašykite, kad amputuotų sužeistą sparną, ir tą gandrą visą gyvenimą auginkite kaip naminį augintinį. Gandrai – prieraišūs paukščiai, jie kaip šuniukai, ir yra žmonių, kurie šiuo patarimu pasinaudoja. Antroji: atvežkite gandrą iki „Nuaro“ padalinių Kaune, Klaipėdoje arba Alytuje – galbūt aš jums padėsiu, nes jie vis tiek pateks pas mane į Kauną. Trečioji: palikite gandrą gamtoje, nes gamta turi savo atranką. Pavyzdžiui, Kupiškyje yra labai daug lūšių – šie gyvūnai įtraukti į Raudonąją knygą. Tam tikru laiku mes pradedame rinkti išliesėjusius lūšiukus, nes jiems trūksta maisto, nėra medžiojamų plotų. Tai gal vietoje eutanazijos atiduokime sužeistus gandrus gamtai, tegul juos sumedžioja tas, kas labai labai alkanas. Kaip gamtininkai Vaidas Karpavičius ir Selemonas Paltanavičius yra sakę: geriausia, ką žmogus gali padaryti gamtai, tai nesikišti ir nedaryti nieko. Kada nereikia kištis, o kada vis tik reikia, galime pakonsultuoti mes“, – sako J. Gustaitienė.

Gelbėjame kačiukus ir šuniukus. O gandrus?

Ornitologas Gediminas Petkus teigia, kad klausimas jautrus, keliantis diskusijų ne tik visuomenėje, bet ir tarp specialistų. „Iš dalies požiūris, kad gamta susitvarkys pati, yra teisingas. Bet jei paukštis sužalojamas dėl žmogaus sudarytų aplinkybių, tuomet žmogus turėtų kiek galima jam padėti. Tada tikrai nėra etiška pasakyti – nuvežkite į mišką ir palikite plėšriems žvėrims. Apskritai, taip tiesmukiškai kalbėti nereikėtų“, – mano jis.

Ornitologas apgailestauja, kad suteikti pagalbą laukiniams paukščiams Lietuvoje gali vos keletas įstaigų – kitos jų baidosi. „Kaune yra Gyvūnų globėjų asociacija, kuri, kiek žinau, tikrai stengiasi padėti. Taip pat Vilniuje yra besikurianti pagalbos laukiniams gyvūnams organizacija „Atgal į gamtą“. Visos kitos daugiausia orientuojasi į naminius gyvūnėlius. Iš tiesų dažnai viešumoje girdime, kad renkami pinigai ar ėdalai šuneliams, kačiukams, o laukiniams paukščiams pagalbos nei ieškoma, nei siūloma. Valstybės parama sužeistų laukinių gyvūnų priežiūrai irgi labai maža. Ypač – laukinių paukščių. Liūdna ir gaila, nes ne tik naminiams gyvūnėliams, bet ir laukinei gamtai reikia pagalbos“, – sako G. Petkus.

Skambinkite 112

Komentuoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Laimutis Budrys:

– Tai yra gamtiniai dėsniai, kuriuos turbūt supranta visi. Tad šiuo atveju įžvelgiu tik bendravimo stygių arba nelabai gražų bendravimą.

Gamtoje didesnis suvalgo mažesnį ir kiekvieną dieną taip įvyksta tūkstančius kartų. Yra buvęs ne vienas atvejis, kada vilkas prie medžiotojo bokštelio pasiveja jauniklį, tarkime, stirniuką. Jeigu tuo metu neleidžiama medžioti vilkų, medžiotojas neturi teisės nušauti vadinamojo skriaudėjo – kad ir kaip graudu ir baisu būtų, kai vilkas drasko tą verkiantį stirniuką.

Lietuvoje egzistuoja įstaigos, globojančius laukinius gyvūnus. Tik jų yra gerokai mažiau nei globojančių naminius. Nežinau, kas tai lemia. Galbūt tradicijos, kurios pas mus nėra senos. Laukinės gyvūnijos globos užuomazgų mūsų šalyje atsirado prieš 20 metų, kuomet Anglijos Karališkoji gyvūnų globos draugija mūsų įsteigtai panašiai draugijai padovanojo visureigį. Tai buvo pirmoji parama.

Laukinė gyvūnija yra valstybinė nuosavybė ir valstybė privalo ja tinkamai rūpintis. Ši funkcija kol kas pavesta Aplinkos ministerijai ir ji kiekvienais metais iš Aplinkos apsaugos rėmimo fondo skiria lėšų laukinės gyvūnijos globai. Taip, lėšų skiriama nedaug. Metams – 80 tūkst. Eur. Kadangi sutartys sudaromos keturiems regionams, išskirstoma po 20 tūkst. Jeigu dalytume iš 12 mėnesių, kas mėnesį neišeina nė 1 tūkst. Eur. Ir tai – pinigų suma visam regionui, kuriuos sudaro daugybė savivaldybių.

Bet gal neverkšlenkime – visi mėgsta skųstis dėl pinigų stygiaus. Pasinaudojant Europos Sąjungos parama, šįmet Kaune prasideda statybos – čia bus įkurtas laukinės gyvūnijos (o gal ir visos gyvūnijos) reabilitacijos centras. Reikia tikėtis, kad jeigu mes geriau ir turtingiau gyvensime, rūpinimasis laukine gamta taip pat bus aukštesnio lygmens.

Na, o radus sužeistą laukinį gyvūną, nebūtina rinkti visų telefono numerių iš eilės. Galima tiesiog paskambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 – jus nusiųs pas kompetentingus specialistus.