Su­teik­ti vai­kys­tę, o jei neį­ma­no­ma – nu­pieš­ti

„Gy­ve­ni­mas pa­si­kei­tė kar­di­na­liai“, „Jos – ma­no mo­ky­to­jos“, „Gy­ve­na­me čia ir da­bar ir tuo džiau­gia­mės“, – apie po­ky­čius per pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus sa­ko Bri­duo­se (Šiau­lių r.) gy­ve­nan­ti glo­bė­ja Gi­ta­na Mi­ka­laus­kie­nė. Mo­te­ris, tu­rin­ti tris sū­nus, pa­sie­ku­si kar­je­rą ir su­kū­ru­si vers­lą, vis­ko at­si­sa­kė, pa­siė­mu­si glo­bon dvi mer­gai­tes. Mo­te­ris ry­žo­si kal­bė­ti vien tam, kad bent kiek iš­sklai­dy­tų nei­gia­mus vi­suo­me­nės ste­reo­ti­pus apie glo­bą ir įvai­ki­ni­mą, nu­plėš­tų išanks­ti­nes eti­ke­tes nuo vai­kų, ku­rių pa­grin­di­nis no­ras – tu­rė­ti na­mus ir šei­mą.
 

Jei yra mintis – tai būtinai ir įvyks

Briduose gyvenančių Mikalauskų šeima prieš dvejus metus gerokai padidėjo – per vieną mėnesį namuose atsirado dar du vaikai: ketverių ir šešerių sesutės. Jas pasiėmusi globoti šeimos mama Gitana sako jau seniai galvojusi apie tai. Gal ne nuo pat vaikystės, bet dabar, trims sūnums beveik užaugus (jiems 30, 21 ir 12 metų), tai atsitiko labai natūraliai.

„Dar mokykloje eidavome su klasioke į Šiaulių kūdikių globos namus pas mažus vaikiukus. Padėdavome auklėtojoms juos maitinti, ant puodukų sodinti, žaisdavome su tais vaikais. Ir visada su drauge kalbėdavome, kad kai mes užaugsime, būtinai pasiimsime iš vaikų namų vaiką ir užauginsime. Kodėl dabar? Tiesiog. Natūraliai taip“, – ramiu balsu, šypsodamasi ir lėtais judesiais virdama kavą, pokalbį pradeda Gitana.

Nuo moters dvelkianti ramybė, švelnumas, o kartu ir stiprybė, rodos, užpildžiusi visus namus. Vaikai mokykloje, po kambarius sukiojasi dulkių siurblys, septynetas dėl dėmesio konkuruojančių šunų, o papūga atkartoja šeimininkės žodžius.

Šeima pagal savo galimybes ir pasiruošimą buvo pasirengusi pasiimti globai vieną mergaitę. Bet taip nutiko, kad, atvykus daugiavaikės šeimos vaikams, nenorėta išskirti labai viena prie kitos prisirišusių sesių, tad namuose apsigyveno abi mažylės.

„Auklėtoja pasakoja, ką vaikai kalbėjo, laukdami manęs: jiems rūpėjo, kokia aš būsiu – jauna ar sena, gera ar pikta. Ir jie jau žinojo, kad galėsiu pasiimti tik seses. Bet kaip berniukams skaudėjo širdį, kodėl išsirinko ne mus. Visų pasiimti aš neturiu sąlygų, nors iš tiesų būtų tai idealu, tobula visiems broliams ir sesėms augti kartu vienuose namuose“, – apie skausmingą pasirinkimą sako moteris.

Aš jų nepagimdžiau, bet išnešiojau

Nuo to momento jau praėjo dveji metai. Tai ir ilgai, nes šeimos gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Ir labai trumpai, nes, pasak Gitanos, adaptacija pasibaigė ką tik. Dabar mergaitės – jau jos dukros.

„Aš tų vaikų nepagimdžiau. Taip. Bet aš jas išnešiojau. Ir išnešiojau kaip dramblys – 24 mėnesius. Ir su skausmais, su komplikacijomis. Turėjome praeiti krūvą emocijų: nuo pykčio iki meilės, nuo skausmo iki džiaugsmo. Labai daug visko, net buityje: nusiprausti, išmokti dantukus išsivalyti, neverkti, kai mama galvą plauna, – juk aš nieko blogo nedarau, o toks žviegimas mažosios būdavo... Jos turi daugybę baimių. Jos nepažinojo kai kurių produktų. Kai vyriausias sūnus sugalvojo jas palepinti ir atvežė visų vaikų mėgstamą picą, tai jos nežinojo, kaip ją valgyti, supjausčiau, bet niekaip neįkalbinau, kad bent paragautų, želė joms buvo baisu“, – atsargiai rinkdama prisiminimus, sako Gitana.

Adaptacija sunki buvo dar ir dėl to, kad mergaitės iki tol augo beveik be jokio dėmesio, todėl mažoji vaikščioti pradėjo tik dvejų metukų, iki tol būdavo tiesiog pasodinama, o vyresnioji nemokėjo naudotis stalo įrankiais.

„Mažoji naktimis pabudusi klykdavo nežinia dėl ko, rankomis ir kojomis mane kaip varliukas apsikabindavo, o aš ją nešiodavau, kad nusiramintų“, – kalba Gitana.

Vaikystę kuria, o kūdikystę… nupiešė

Kai mergaitės, vartydamos Gitanos šeimos nuotraukų albumus, pamatė įbrolių vaikystės nuotraukas, jos skundėsi, kad jos nieko iš kūdikystės neturi.

„Bet aš sakau, kad žinau, kaip tu atrodei. „Iš kur tu gali žinoti – tu manęs tai nematei?“ – „Bet aš mama esu.“ Ir aš joms… nupiešiau, kaip jos atrodė, kai buvo lėliukai, kaip jos turėjo lovytes, vežimėlius. „Ir aš buteliuką turėjau?“ – „Žinoma, ir tiūtę turėjai, viską.“ – „Iš kur tu žinai?“ – „Žinau.“ Sakau, nors jos gal ir neturėjo, aš nežinau. Reikėjo matyti, kiek vaikams laimės buvo“, – jautraus graudulio sukilusios ašaros užspaudžia balsą mamai.

Gitana tiesiog sukūrė tą vaikystę, kurios jos neturėjo, ir dabar lipdo toliau, bet jau tikrus atsiminimus, tikras istorijas. Tai, kas daugelyje šeimų įprasta, pavyzdžiui, nuotraukos iš atostogų prie jūros, yra žiūrimos ir vėl žiūrimos, anot globėjos, milijoną kartų kaip labai brangus dalykas.

Augo ir išore, ir vidumi

Tuomet, kai namuose atsirado mergaitės, Gitana buvo sėkminga rajono ūkininkė, įsteigusi ožkų ūkį, ištobulinusi sūrių receptus, įvertinta apdovanojimais. Tad namuose buvo ne tik daug žmonių, bet ir gyvūnų: dekoratyviniai paukščiai, šeši šunys, iš kurių du – irgi iš globos namų. Mergaičių raidai tai labai pravertė.

„Kai parsivežiau mergaites, aš dar turėjau ožkų ir sėmiau joms vandenį iš šulinio, o aplink laksto kalytė Kruopa. Girdžiu, vyresnioji sako: „O kas būtų, jei ją įmestumėm į šulinį?“ Parodžiau, kiek daug vandens. Klausė, kas liptų gelbėti, atsakiau, kad aš, tik net neįsivaizduoju, kaip. Ir tada ji juokėsi. O dabar ji skaitė knygą apie pasiklydusį mergaitės šuniuką: mergaitė verkė, šuniukas neturėjo ko valgyti. Ir ji skaitydama verkė. Va, kaip atsipalaidavo emocijos, atsirado empatija“, – akivaizdžius emocinės brandos pokyčius nuolat stebi Gitana.

Čia ir dabar

Kai Gitanos kas klausia, ar ji nebijo tokios atsakomybės ar susidurti su tuo, kas bus ateityje, moteris sako visiškai dėl to nesijaudinanti. Ji jau seniai atpažino save gyvenant pagal principą čia ir dabar: „Kas bus –
tu nežinai, tai kam save be reikalo apkrauti blogomis mintimis? O rytoj atsikelsi ir vėl gyvensi čia ir dabar. O jei kas atsitiks – tai tada ir galvosime. Aš šiandien dieną atgyvenau ir mes džiaugiamės: jos mane apsikabina, pabučiuoja, vadina mane mama, mane myli, aš jas myliu, jos man jau dukros yra ir mes džiaugiamės.“

Aišku, dar ilgas kelias laukia, bet mama prisiima atsakomybę tik už tai, kas vyksta dabar, praeities ji pakeisti negali.

„Kai jos užaugs ir norės bei mokės save pažinti, manau, kad galės atsikratyti tų košmarų. Aš jau už tai nesu atsakinga ir kaltės nejaučiu. Tai jau buvo padaryta ir jos su tuo bagažu atėjo pas mane, o aš stengiuosi kiek įmanoma suteikti tai, ko jos neturėjo vaikystėje“, – adekvačiai situaciją vertina globėja Gitana.

Skaudina stereotipai

Labiausiai šioje situacijoje Gitaną skaudina visuomenėje gajūs stereotipai, žmonių iš anksto tokiems vaikams klijuojamos etiketės, elgesys ar žodžiai, net suaugusių žmonių, kartais net ir pedagogų, kuris traumuoja pažeidžiamus ir saugumo jausmą bandančius susikurti vaikus.

„Aišku, aš visų neišauklėsiu ir visiems nepaaiškinsiu. Kodėl visuomenė į tuos vaikus žiūri kitaip, kodėl jiems užklijuotos etiketės ir niekaip neįmanoma jų nuplėšti“, – su didžiuliu apmaudu Gitana papasakojo keletą atvejų, kai užgauliai, kartais net žiauriai su vaikais pasielgia ar pasako aplinkiniai.

Laimė, ją labai palaikė artimieji: mama, brolis ir vyresnieji vaikai, taip pat draugai. Bet tam tikra dalis šiaip pažįstamų jos nesu-prato ir užvertė klausimais: „Ar proto neturi? Kam tau reikia? Kiek gauni?“

„Dažnai, net nelabai turėdama ką atsakyti, tiesiog patylėdavau. Iš pradžių tai net pikta būdavo. Galvodavau – kaip nesuprantate? Bet paskui galvoju: juk ir neturi to suprasti, juk visa tai reikia išgyventi“, – vis dar negalinti su tuo susitaikyti, sako Gitana.

Gyvenimas pasikeitė kardinaliai

Pasibaigus globėjų kursams, reikėjo pildyti anketą, kurios vieną klausimą atsimena labai gerai: „Kaip manote, ar, atsiradus šeimoje globojamam vaikui, kas nors pasikeis?“ „Turbūt lengva atspėti, kokį atsakymą aš parašiau: „Ne.“ Na, kas gali pasikeisti? O pasikeitė kardinaliai. Praktiškai viskas“, – iš savo tuometinio naivumo dabar juokiasi Gitana.

Beje, tai ne pirmi kardinalūs pokyčiai jos gyvenime. Daug metų dirbusi administracinį darbą savivaldos įstaigose, miestietė prieš gerą dešimtmetį įsigijo seną rąstinį namą Briduose. Ir čia įsikūrusi įsteigė sėkmingą ožkų ūkį.

„Jei pasakyčiau, kad taip aplinkybės susidėliojo, tai meluočiau. Aš pati viską taip sudėliojau: gimus antram vaikui, miesto bute pasirodė labai mažai vietos. Vyras, kuris visiškas miestietis, mano norui keltis į kaimą neprieštaravo ir kol jis buvo išvykęs į reisą, radau mums seną trobą“, – sako Gitana.

Taip ir dabar buvo gaila atsisveikinti su ožkininkyste, jau tapusia jos gyvenimo būdu, bet, pasak Gitanos, tik iki to momento, kol apsisprendė.

„Aš matau, kad manęs labai reikia tiems vaikams. Aš nebespėju. O ožkoms manęs irgi reikia. Jaučiausi tiek apsikrovusi, kad nebegalėjau nei ten, nei ten persiplėšti. Esu iš tokių žmonių, kad turi būti gerai padaryta, kad visko po truputį – na, neišeina man taip. O vaikams neužtenka trupučio. Čia nepalyginami dalykai. Net nebuvo ko svarstyti, ką rinktis, nes jau mano žingsnis buvo padarytas“, – ramiai sako ji.

Jos – mano mokytojos

Keitėsi ir santykiai šeimoje. Reikėjo daugiau kantrybės, empatijos, visi dar labiau pradėjo vertinti vienas kitą.

„Pati aš pasikeičiau. Vidumi. Besistengdama jas kuo geriau pažinti, nes jos atėjo su savo bagažu, nesvarbu, koks jis – geras blogas, man reikėjo jas pažinti ir priimti. Aš mokiausi. Ir dar dabar mokausi to. Jos – mano mokytojos. Jos mane moko ir mokys visą likusį gyvenimą, kiek mes gyvensime kartu. Visko: kantrybės, supratingumo, sąmoningumo, empatijos“, – filosofiškai ir su dėkingumu kalba moteris.

Svarbiausia, pasak Gitanos, nebuvo nė vienos minutės, kad ji būtų pasigailėjusi ar panorusi pasiduoti.

„Man nesunku. Nesu iš tų, kurie pasiduoda. Dar kiti klausia, ar gailėjausi. Gailėtis, kad turi vaiką? Kaip gali gailėtis? Tai dovana Dievo, dovana reikia džiaugtis. Džiaugiamės visais pasiekimais, nors kažkam jie atrodo maži, bet mums be galo svarbūs: kai su didžiąja pradėjome skaityti, su mažąja groti pianinu – ir jai puikiai sekasi. Neaišku, ar bus kokių pasiekimų. Nesvarbu. Mums smagu čia ir dabar: sėdime ir grojame abi, ji groja ir aš – keturiomis rankomis. Kai grįžta jie visi iš mokyklos ir darželio, išbučiuoja mane sakydami: „Mama, pasiilgau, myliu.“ Kaip būna nuostabu, kai jie visi čia susirenka į vieną krūvą. Tai ir yra tas atlygis mamos širdžiai“, – apie džiaugsmingą atpildą sako Gitana.

Viltingos akys

Nors sesučių broliai ir liko gyventi Kuršėnų vaikų globos namuose, sesės juos reguliariai lanko – kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį jos vyksta ten kartu su globėjais.

„Kodėl mes važiuojame kiekvieną mėnesį lankyti brolių? Tam, kad būtų ryšys dėl savo šaknų žinojimo. Gyvenk ir nežinok, kas tu, iš kur tu. Aš manau, kad tai svarbu žinoti. O jie joms – vieninteliai giminės“, – įsitikinusi mergaičių globėja, tvirtai pasiryžusi suteikti joms ir dabartį, išsaugoti, o jei reikės – tai ir sukurti praeitį.

Kaskart tie vizitai būna tokie pat, bet kartu vis nauji – viltingos akys už užuolaidų.

„Žiūri visi pro tuos langus ir šypsosi pro užuolaidas: „Gal mane pasiims.“ Vaikai gyvena tuo, kad laukia, kas juos pasiimtų. Ir kiekvieną dieną. Nejaugi 4 metų vaikui reikia galvoti: ar mane kas nors išsirinks? Ar patiksiu?“ – kalba Gitana.

Dalydamasi savo patirtimi, moteris siekia parodyti realybę – ir iššūkius, ir pokyčius, bet svarbiausia – augimą ir džiaugsmą. Todėl kitiems, galvojantiems apie globą ar įvaikinimą, Gitana sako paprastai: „Jei kirba ta mintis – tai ir įvyks anksčiau ar vėliau. Aš taip manau, o bijoti tai čia nėra ko. Susimąsčiau, ar išvis ko nors bijau. Na, gal bijočiau dėl savo vaikų sveikatos ir gerovės bei saugumo: kad jie būtų saugūs, kad jų nenuskriaustų. Reikia paruošti vaikus gerai, kad jie mokėtų išeiti į gyvenimą kuo mažiau pažeidžiami. Kaip ir kiekvienos mamos širdis – išleidi vaiką pro duris ir palaimini, kad viskas jam būtų gerai.“