Susitikimas su Šambalos Raiteliu

Marijaus Chrizostomo Tumo monospektaklis „Šambalos raiteliai“ – šamaniška fejerija, kupina ritualų, šokio, kovinio sporto ir ginklų žvangesio, Imeretijoje (Sakartvelas) vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje buvo pripažintas originaliausiu performansu, o pats Marijus – geriausiu vyriško vaidmens atlikėju.

Teatralizuotus monologus iš šio spektaklio bus galima pamatyti sausio 14 d. 17 val. 30 min. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Didžiojoje skaitykloje. Po jų Marijus pažadėjo pokalbį apie Šambalą įvairiais aspektais: nuo Lietuvos ekstrasensų iki Nikolajaus Rericho kūrybos, nuo Kauno, Romo Kalantos ir KGB iki Rytų kovos menų ezoterikos. Į susitikimą Marijus pažadėjo atvežti savo mamos, tapytojos Lilijanos Tumaitės, Rericho spalvinę gamą atkartojančių paveikslų.

„Šambalos raiteliai“ – tai devyni monospektakliai, kuriems mama pagal mano sapnus sukūrė iliustracijas, – pasakoja Marijus. – Aš tik vėliau sužinojau, kad kuriu MANAS žanro spektaklius. MANAS – tai žodinė tradicija, dalies Azijos tautų kultūrinio identiteto forma, įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.“

Marijaus teigimu, jo performansų esmė yra ta, kad jis – ne vaidina, o gyvena personažo gyvenimą. „Tai nėra vaidyba įprastine žodžio reikšme, nemėgstu sąvokų „aktorius“ ir „vaidyba“. Kai spektaklyje esu šamanas, tai ritualas yra tikras. Kai kaunuosi – esu kardo meistras, kaunuosi tikrais ginklais. Jei groju varpeliais – varpeliai iš Tibeto, jei mušu būgną – mušu šamanišką būgną, atvežtą iš Altajaus.“

Į klausimą, kodėl susitikimas su juo vyks būtent Šiauliuose, Marijus atsako, kad kone svarbiausias dalykas, nutikęs praėjusiais metais – jis tapo Lietuvos kariuomenės aktyvaus rezervo nariu. „Siunčiu šilčiausius linkėjimus savo 2-ajai komendantinei kuopai, – sako Marijus. – Mokymuose, kurie vyko Šiauliuose, teko susidurti su puikiais žmonėmis, būtent tai ir paskatino surengti susitikimą Šiaulių mieste.“

– Marijau, prieš dešimtmetį tave galėjome matyti dalyvaujantį pokalbių laidose, vaidinantį serialuose. Dabar tu – monospektaklio, performanso „Šambalos raiteliai“ kūrėjas ir atlikėjas, užsiimi koviniu sportu, kovoji kardais, propaguoji sveiką gyvenimo būdą. Kaip nuėjai kelią iki kitokio savęs?

– Tu gi puikiai žinai, kad žurnalistika ir audringas gyvenimas, alkoholis, yra beveik kaip sinonimai. Kiek daug talentų prasigėrė... Kontaktai su daugybe žmonių, šventės mane privedė iki tokios situacijos, kai pajutau, jog nei fiziškai, nei morališkai nebegaliu taip toliau gyventi. Supratau, kad reikia kardinaliai keistis. Mečiau darbą medijos sferoje ir išvažiavau į Angliją. Atvažiavus į Angliją manęs paklausė, ką moku, pasakiau, kad turiu žurnalisto diplomą ir išgirdau atsakymą, kad, vadinasi, nieko... Tada prisiminiau rusų armijos karinę knygutę. Ji tiko. Anglijoje, kur neturėjau nei vardo, nei pavardės, nei praeities istorijos ir prasidėjo naujo Marijaus lipdymas.

Kilau karjeros laiptais, saugojau įžymybes, sportavau. Sportas man padėjo ištrūkti iš to užburto rato: kūryba, alkoholis, cigaretės, linksmybės. Kovinis sportas, kuriuo užsiėmiau, susijęs su Rytais, tad pradėjau domėtis gilesniais, sakraliais dalykais. Anglija turi labai stiprius ryšius su Indija, gavau galimybę bendrauti su ten gyvenusiais, su Nepale dirbusiais žmonėmis, tad mano žinios gilėjo. Tas sakralinis pažinimas atėjo į mano gyvenimą dėl to, kad buvo grįstas realiais dalykais, ne išsigalvojimais. „Šambalos raiteliai“ ir yra paskutinių metų virsmo pabaiga.

– „Aname gyvenime“ buvai Marijus Bagdonavičius, dabar prisistatai Marijumi Chrizostomu Tumu. Šis pasikeitimas, ko gero, susijęs su tavo paties pokyčiu?

– Mano mama – tapytoja Lilijana Tumaitė. Ji niekada nebuvo pakeitusi savo pavardės. Mano senelis Jonas Tumas buvo knygnešys, o jo brolis – vienas Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas. Taip, Bagdonavičiaus pavardę gavau iš savo tėčio, bet fiziologiškai aš esu Tumas. Mes, Tumai, esame panašūs: karštakošiai, aštrūs. O vardą Chrizostomas prisiėmiau, kai pats pasikeičiau. Chrizostomas lietuviškai – Šv. Jonas Auksaburnis. Chizostomas kovojo dėl tiesos ir savo žodžiais keitė pasaulį.

– Jonas Auksaburnis (Chrizostomas) – krikščioniškojo pasaulio atstovas, o tavo veikla vis sukasi apie rytietišką kultūrą…

– Aš nesu budistas, esu praktikuojantis krikščionis ortodoksas, giedu bažnyčios chore. Taip, domiuosi Rytais. Jokia paslaptis, kad Lietuvoje turime daug sportininkų, kurie iš tikrųjų gyvena Rytais, domisi budizmu. Visi tie dalykai yra be galo įtraukiantys. Be to, bičiuliavausi su keliautoju Pauliumi Normantu, Kęstučiu Marčiulynu (vienuoliu Bo Haeng’u), kurie buvo tarsi mano dvasiniai broliai. Kęstutis man perdavė savo Budos vėliavą, 3 metrų kaligrafinį darbą. Su tokiais dalykais perduodamos ir tam tikros žinios... Taip gimė mano personažai.

Estai turi „Kalevalą“, skandinavai – vikingų sagas, o mes, lietuviai, neturime herojinio epo. Mano performansas „Šambalos raiteliai“ – kaip saga, kaip herojinis epas, kaip storytellingas. Jame yra drakonų, princesių, demonų – tarsi pasaka suaugusiems. Vieni žiūrovai persikelia į vaikystę, kiti – į praėjusius gyvenimus… Šis performansas buvo įtrauktas į 4-ųjų Azijos žaidynių bei Turkijos nacionalinio olimpinio centro Bursoje atidarymo programas.

– Gruodžio pradžioje dalyvavai Pasaulio taurės ALPAGUT varžybose. Kaip sekėsi?

– Kutaisyje (Sakartvelas) vykusiose Pasaulio taurės ALPAGUT varžybose kardų klasėje laimėjau Pasaulio taurę. Esu pirmas lietuvis, pelnęs tokį apdovanojimą. ALPAGUT yra kovos menų sistema, kilusi iš Turkijos, apimanti įvairias kovos disciplinas, jungianti kovinės daugiakovės elementus (kardus, šaudymą lanku, imtynes, kikboksą). Be to, vadovauju istorinių ginklų rekonstrukcijos studijai „Vilko totemas“, esu įkūręs senųjų ginklinių kovų federaciją, taip pat esu aktyvus sveikuolis.

Man šiemet sueis šešiasdešimt metų ir aš esu pavyzdys, kaip galima visiškai pakeisti savo gyvenimą. Labai aktyviai užsiimu koviniu sportu, esu karatė juodojo diržo 3 danas, vedu užsiėmimus sporto grupėms, taip pat kuriu monospektaklius. Žodžiu, savo veikloje derinu sportą ir poeziją. Mano idealas filosofas Platonas buvo ir pankrationo olimpinis čempionas… Ir dar vienas dalykas: nereikėtų dirbti tokio darbo, kurio tu nemyli. Nereikia būti ten, kur dūšia neguli. Nebepamenu, kieno žodžiai „teisus tas, kas laimingas“, jais ir vadovaujuosi. Tas vidinis laimės pripildymas ir yra teisumo rodiklis.

#MarijusTumas #VilkoTotemas #ŠambalosRaiteliai