Susitikimas su rašytoja G. Viliūne pradėjo Nacionalinę bibliotekų savaitę Ignalinoje

Balandžio 23 d. Ignalinos bibliotekoje gražiai pradėta 25-oji Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, lankytojus kviečianti daugiau skaityti, lankyti renginius, edukacijas, prisijungti prie įvairių iniciatyvų, o bibliotekas – atsigręžti į vietos bendruomenėms, šiuolaikiniam vartotojui aktualias paslaugas, teikiamas ir po darbo valandų.

Šia proga bibliotekoje viešėjo populiarių istorinių romanų kūrėja, rašytoja, publicistė, psichologė, gidė ir žavi moteris Gina Viliūnė. Buvo malonu šią mėgstamą kūrėją pristatyti, kalbinti ir kartu su dideliu būriu ignaliniečių skaitytojų klausytis įdomių rašytojos pasakojimų. Šiltą ir jaukų susitikimą muzikine įžanga pradėjo gimnazistė Rimantė Basytė, dovanojusi jautrią dainą.

Gina Viliūnė gimė, užaugo, mokėsi bei dabar gyvena Vilniuje. Senasis ir dabartinis Vilnius dominuoja ir rašytojos knygose, kurios žavi paprastu, bet neprastu stiliumi, įtraukiu pasakojimu, kuris prikausto nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Rašytojos kūrybos kraitėje – 9 puikūs istoriniai romanai, 1 knyga, pristatanti Vilniaus bažnyčias ir 3 smagios, spalvingos knygelės vaikams. Ji minėjo, kad jau greitai pasirodys naujas romanas, kuris bus labai aktualus Joniškio miestui.

Romanuose senasis Vilnius vaizduojamas kaip gyvas, margaspalvis ir kontrastingas miestas, kupinas tiek didingos istorijos, tiek kasdienių rūpesčių. G. Vilūnė meistriškai atkuria kasdienio gyvenimo detales – turgus, amatininkų dirbtuves, miestiečių buitį, aprangą, papročius. Ji parodo ir miesto socialinį sluoksniavimą – nuo didikų iki paprastų gyventojų, leidžia skaitytojui tarsi pasivaikščioti po to meto Vilniaus gatveles, pajusti jo kvapus, garsus ir gyvenimo ritmą.

O jau tas žavingas renesansinis XVI amžius su žinomiausio vaito Augustino Rotundo valdymu, turtingomis amatininkų gildijomis ir jų griežtomis taisyklėmis, peckeliais ir juoduoju vaistininku, su visus bauginusiu miesto budeliu Ignotu, teismais ir baisiomis bausmėmis, maru ir kitomis ligomis. Rašytoja sakė, kad jai šis laikmetis patraukliausias ir, jei norėtų nusikelti į senąjį Vilnių, tai rinktųsi būtent šį amžių, tik ilgai ten būti nenorėtų – baisoka.

Ginos Viliūnės knygos dažniausiai turi detektyvinę siužeto liniją. Romanuose „Budelio mokinio bylos“, „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“, „Spąstai pirklio žudikui“, „Mirtinas Arkebuzos šūvis“ bylas tiria budelio mokinys Adas, kitose knygose „Karūna be karaliaus“, „Vilniaus madona“, „Anos lobis“ šalia istorinio siužeto detektyvinis vyksmas rutuliojasi jau mūsų laikais, čia sutinkame drąsią ir protingą moterį Algę Gustaitę ir kitus jai padedančius personažus. Visi jie sukurti, bet puikiai atspindi šiuolaikinio žmogaus pastangas atrasti, sužinoti, išsiaiškinti. O senosios paslaptys apie paslėptas karūnas, deimantus, valdovų meiles išties įtraukia. Kriminaliniam pasauliui tai irgi įdomu.

Skaitant G. Vilūnės knygas, ypač sužavi moterų paveikslai. Pagalvoji, kad mes išties mažai žinome apie stiprias, drąsias, kūrybingas praeities moteris, kurioms vyrų pasaulyje tiek buvo užginta, apribota, neleista. Kiek pažeminimo ir neteisybės turėjo iškęsti paprastos tarnaitės, kaip knygoje „Magdalė, smuklės merga“. Turtingai grafaitei, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukrai Sofijai Tyzenhauzaitei, iš knygos „Imperatoriaus meilužė“, žinoma, gyvenimas ėjosi lengviau. Sofija buvo švelni, bet itin tvirto charakterio, labai stipri moteris, peržengusi savo laiko ribas. Ją galima vadinti pirmąja istorinės Lietuvos romaniste. Yra žinoma bent 10 grafienės išleistų knygų. Moteris bendravo su garsiausiais to meto rašytojais, labai mylėjo Paryžių, po vestuvių daug laiko ten praleisdavo. Ji visą gyvenimą išsaugojo meilę Rusijos imperatoriui Aleksandrui I. Ir jis Sofijos neužmiršo iki mirties. Gražuolė sužavėjo ir Prancūzijos imperatorių Napoleoną, nors į pokylį ir susitikimą atėjo segėdama priešo, Rusijos imperatoriaus freilinos ženklą. Tai buvo neįsivaizduojamas įžūlumas, bet grožis nugalėjo.

Kita meilės istorija – labai trumpa 1863 metų sukilimo vado Zigmanto Sierakausko ir jo žmonos Apolonijos. Likimas Zigmantui ir Apolonijai skyrė vos devynis bendro gyvenimo mėnesius. Tai buvo labai tikra ir visą gyvenimą moters širdyje saugota meilė. „Apolonija“ – devintasis romanas ir tryliktoji G. Viliūnės knyga. Rašytoja ją plačiau pristatė, rodė išlikusias nuotraukas, pasakojo apie Apolonijos prisiminimus. Ji minėjo, kad šią istoriją atrado rašydama straipsnį, paskui patyrė ženklų, paskatinusių imtis knygos. 1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas. Generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu jis buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje, o besilaukianti ir serganti Apolonija ištremta į Rusiją, kur prasidėjo jos netekčių, skausmo ir dvasinės tvirtybės kelias. Šviesos moteriai suteikė slaptos mokyklos įkūrimas ir švietėjiška veikla bei atsiminimų rašymas.

Renginyje dalyvavę skaitytojai taip pat įsitraukė į pokalbį su rašytoja, uždavė jai klausimų, paskui visi nusifotografavo atminimui. Viešniai bibliotekos dovanėlę įteikusi direktorė Loreta Aleknienė dėkojo už gražų ir prasmingą laiką bei siūlė rašytojai pasidomėti ir Ignalinos istorija. Ką gali žinoti, gal ir čia slypi įdomios medžiagos knygai.