Susisiekimui automobilių transportu Šiauliuose – 115 metų!

XIX a. antrojoje pusėje Rusijos carinė administracija suformavo geležinkelių ir sausumos kelių transporto mazgą ir ties Šiauliais. Susisiekimas ir krovinių gabenimas vyko geležinkeliu ir automobilių transportu sausumos keliais.

Tarpmiestiniai keleiviniai autobusai į Šiaulius ir iš Šiaulių pradėjo važiuoti XX a. pradžioje. Pirmasis tarpmiestinis susisiekimas keleiviniu automobiliu iš Mintaujos į Šiaulius ir atgal prasidėjo 1908 m. liepos 14 d. Tai buvo vokiškas „Gaggenau“ autobusas, „Tružillo“ tipo, su 4 cilindrų 30 AG benzininiu varikliu. Autobuse buvo 16 vietų. Pirmos klasės vietose bilietas iš Mintaujos iki Šiaulių kainavo 3,9 rublio, o antros klasės vietose – 2,6 rublio.

1908 m. liepos mėnesį savaitinis laikraštis „Vienybė“ apie pirmąjį tarpmiestinį autobusą, atvykusį į Šiaulius iš Mintaujos, rašė: „Mintauja–Šiauliai. Nuo liepos vidurio tarp Mintaujos ir Šiaulių eina kasdien automobilis su pakeleiviais. Tiems, kurie jo nėra dar matę, turiu paaiškinti, jog yra tai vežimas su gumos ratais, kurį traukia ne arkliai, bet mašina, įtaisyta po sėdyne. Mintaujos automobilis yra didokas ir turi vagono išvaizdą; įtaisytas labai puikiai; sutelpa jame 20 žmonių be konduktoriaus ir vežėjo. Važiavimas labai malonus ir greitas. Automobilis eina 3 mylias per valandą ir atlieka kelią nuo Mintaujos iki Šiaulių – 12 mylių – per 4 valandas.“

Automobiliai iš Mintaujos išvažiuodavo 6 val. po pietų ir atvykdavo į Šiaulius 10 val. vakare; iš Šiaulių išvykdavo 3 val. naktį ir atvykdavo į Mintaują 7 val. ryto. Ši susisiekimo bendrovė priklausė Mintaujos gildijos pirkliams J. A. Zelmanui, V. J. Ošenkai ir ūkininkui I. J. Glizdiniui.

1908 m. liepos mėnesį tarp Šiaulių ir Kelmės kursavo dengtas tarpmiestinis automobilis, kuriuo galėjo važiuoti 12 keleivių. Mokestis – pirma klasė 2 rubliai, antra klase – 1,50 rublio.

1910 m. rugsėjo 28 d. pradėjo kursuoti autobusas maršrutu Šiauliai–Tauragė. 1910 m. lapkričio 6 d. laikraštis „Kurjer Wilenski“ rašė: „Nuo rugsėjo 28 d. miestas ir apylinkės sulaukė didelio pagerėjimo būtent: greito ir patogaus susisiekimo automobiliu į Prūsijos pusę plentu iki Tauragės. Seniau diližanu, ar taip vadinama balagula, krovininių žydų vežimu, panašiu į Nojaus laivą, iki Tauragės reikėjo važiuoti 13 ar net 15 valandų, patiriant įvairiausių nepatogumų ir praleidžiant daug laiko, dabar kaunietiškos automobilių bendrovės pagalba 90 varstų kelias įveikiamas vos per keletą valandų, sėdint prabangiame automobilyje, apsaugotas nuo žiemos, vėjo, lietaus ir mokant 4 rublius ir 50 kapeikų už žmogų. Kaunietiškos bendrovės automobiliai paprastai išvyksta 7 val. iš Šiaulių į Tauragę ir tos pačios dienos vakare grįžta. Važiuojantiems pirmyn ir atgal, iš anksto pranešus, daromos nuolaidos.“

1912 m. Giršovičiaus, S. G. Fanstiliaus ir Chodeckio pastangomis pradėjo kursuoti autobusai maršrutu Šiauliai–Kelmė. Firmos „Daimler“ 20–22 vietų autobusai buvo pirkti Rygoje. Jų maksimalus greitis apie 25 km/val. Nuo Šiaulių iki Kelmės autobusas važiuodavo 2,5–3 val.; bilieto kaina 2 rubliai.

1913 ir 1914 metais du autobusai 23 ir 18 vietų važinėjo tarp Šiaulių ir Kelmės, vienas 20 vietų vežiojo iš Šiaulių į Joniškį ir atgal.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje pradėjo kursuoti lengvieji „Ford“ markės automobiliai, kurie palaipsniui išstūmė susisiekimą tarp miestų diližanais ir karietomis. Šis susisiekimas buvo žymiai greitesnis, patogesnis, tiesa, ne visiems prieinamas, nes, pavyzdžiui, nuo Šiaulių iki Kelmės (43 km) keleivio bilietas kainavo 10 litų. Petras Sruogis, 1921 m. įsigijęs didelį keleivinį autobusą, suorganizavo keleivių pervežimą maršrutu Šiauliai–Tauragė ir žymiai atpigino bilietų kainas.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Šiauliuose išaugo automobilių transporto ir eismo maršrutų skaičius. 1928 m. Šiaulių savivaldybėje buvo įregistruoti 22 motociklai, 51 automobilis, 813 dviračių. Be to, tarp Šiaulių, Joniškio, Žagarės, Linkuvos, Kuršėnų, Kelmės, Pakruojo kursavo autobusai vieną kartą per dieną. Autobusai į Šiaulius atvykdavo 8 val., išvykdavo 15–16 val. Taip pat, tik nereguliariai autobusai vykdavo iš Šiaulių į Užventį ir Gruzdžius.

1928 m. rugsėjį vietos spauda pranešė, jog Šiauliuose numatoma statyti automobiliams stotį ir ieškoma koncesininkų tokiai stočiai įrengti.

1929 m. Šiauliuose buvo užregistruoti 47 lengvieji ir 8 krovininiai automobiliai, 29 motociklai. Pirmasis maršrutinis automobilis į Šiaulius (autobusų stotį) atvyko 1929 m. liepos 28 d.

1929 m. rugsėjo 8 d. pradėjo veikti Šiaulių automobilių stotis Varpo g. 5. Ji buvo išnuomota privatiems asmenims koncesijos teisėmis 3 metams. Ją valdė Mejeras Bermanas ir Stasys Chlebinskis. Čia keleiviams buvo skirti du kambariai „Tilžės“ valgykloje, kieme buvo veranda su suolais, o antrajame pastato aukšte – atskiras kambarys autobusų stoties tarnautojams. Kieme buvo įrengta remonto dirbtuvė, bagažinė, vasaros kasa.

1929 m. į Šiaulių miesto autobusų stotį kasdien atvykdavo nuo 10 iki 25 autobusų ir nuo 10 iki 15 lengvųjų automobilių, ir jais atvažiuodavo ir išvažiuodavo apie 230–300 žmonių. Nuo 1935 m. pradėjo kursuoti tarpmiestiniai keleiviniai autobusai 4 ruožais: Šiauliai–Kaunas, Šiauliai–Joniškis, Šiauliai–Žeimelis ir Šiauliai–Tauragė.

Tarpukariu autovežimų (automobilių) registracijos numerių ženkluose Šiaulių miestas buvo žymimas raide „Š“, Šiaulių apskritis – „ŠA“. 1936 m. autovežimų savininkai, norintys savo ar verslo reikalais važiuoti, privalėjo automobilį įregistruoti Šiaulių miesto savivaldybėje ir sumokėti registracijos ir vežiojimo rinkliavą.

1936 m. liepos 24 d. Šiaulių autobusų stotis buvo perkelta į naują vietą – Tilžės ir Stoties gatvių kampe, vadinamajame S. Chlebinskio kieme. Tarpmiestiniai autobusai važiavo į 12 apskrities miestų ir miestelių bei tolimesnius miestus – Pakruojį, Linkuvą, Raseinius, Tauragę ir kt.

Lietuvos susisiekimo ministro įsakymu nuo 1937 m. liepos 1 d. buvo nustatyti kelių ruožai, kuriuose autobusams verstis keleivių vežiojimu buvo reikalingas leidimas. Šiaulių apskrities keliai: Šiauliai–Kelmė, Šiauliai–Bubiai–Kurtuvėnai–Šaukėnai, Šiauliai–Joniškis, į šį ruožą įėjo šie keliai: Šiauliai–Joniškis–Kalviai ir Joniškis–Žagarė, Šiauliai–Žagarė–Žeimelis, į šį ruožą įėjo šie keliai: Šiauliai–Gruzdžiai–Juodeikiai–Žagarė, Gedvydžiai–Šakyna–Kruopiai, Kužiai–Kuršėnai ir Šiauliai–Pašvitinys–Žeimelis ir kt.

1938 m. kovo 30 d. Šiaulių miesto taryboje buvo svarstytas koncesijos atidavimas įvesti Šiaulių mieste susisiekimą autobusais. Pagal projektą buvo nutarta su autobusų koncesininkų įgaliotiniu Geimanu sudaryti sutartį penkeriems metams dėl susisiekimo autobusais mieste. Pagal sutartį miesto autobusai Šiauliuose pradėjo kursuoti 1938 m. gegužės 15 d. dviem maršrutais. Pirmasis: Ch. Frenkelio fabrikas–Kareivinės (Vilniaus g. ir J. Basanavičiaus g.), antrasis maršrutas: Geležinkelio stotis–Nurokų fabrikas. Taip pat buvo numatytas susisiekimas su Bubiais ir Pageluviu.

Bilieto kaina už važiavimą miesto autobusu buvo nustatyta 40 ct ir 20 ct. Dvidešimt centų reikėjo mokėti už važiavimą ne visu maršrutu. Taip pat buvo nuolatiniai bei pigesni bilietai moksleiviams. Darbo dienomis autobusai Šiauliuose važiuodavo kas pusvalandį, kas valandą – šventinėmis dienomis.

1938 m. pradėtas šiauliečių susisiekimas autobusais sezono metu su vasarvietėmis – Bubiais, Pageluviu, Rėkyva. 1939 m. Šiauliuose buvo įregistruoti 153 lengvieji automobiliai, iš jų 136 asmeniniams reikalams, 9 verslo ir 8 tarnybiniai. Tais pačiais metais miestas turėjo 11 autobusų keleivių ekskursijoms vežioti ar kitiems tikslams, 40 sunkvežimių, 86 motociklus, iš jų 1 tarnybiniams, 85 asmeniniams reikalams.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje susisiekimą palengvino Šiaulių gatvėse atsiradę taksi. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje nuomojamų lengvųjų automobilių stovėjimo vieta iš Šiaulių autobusų stoties buvo perkelta į Tilžės ir Pakluonių g. kampą. Taksistai važiavo „Chevrolet“ markės automobiliais.

Tarpukariu vairuotojas buvo vadinamas „šoferiu“, taksi – „taksomotoru“. Norintieji vairuoti automobilius turėjo lankyti vairavimo kursus. 1929 m. rugsėjo 15 d. Amerikos lietuvių akcinės bendrovės „Ford ir Fordson“ atstovybė Šiauliuose surengė šoferių kurus, į kuriuos buvo priimami asmenys, ne jaunesni kaip 18 metų. Asmenims, lankiusiems vairavimo kursus ir sėkmingai išlaikiusiems egzaminus, buvo išduodama šoferio knygutė ir leidžiama vairuoti automobilius. Šoferio darbo valandos mieste negalėjo viršyti 8, o užmiestyje 12 valandų, tačiau viršvalandžiai buvo vairuotojų kasdienybė.

Verslo liudijimai eksploatuoti transporto priemones Šiauliuose buvo išduoti Jonui Anyžiui Stoties g. 13 (lengvųjų automobilių nuoma), lengvųjų automobilių (taksi) savininkams Alfredui Baliniui ir E. Stankevičiui (Vilniaus ir Tilžės g. kampas), Alfredui Baliniui, lengvojo automobilio (taksi) iškvietimas ir stovėjimo vieta Tilžės g. 119, A. Baliniui Tilžės g. 119 (lengvasis automobilis), Abromui Braninui (keleivinis autobusas), Icikui Blokui Vilniaus g. 215A (sunkvežimis), Rivai Blochienei Vilniaus g. 215 (sunkvežimis), Jodeliui Bojarskiui Tilžės g. 115 (keleivinis autobusas), Lazeriui (dar Leonui) Daninui (sunkvežimio savininkas) Vilniaus g. 213, Aleksandrui Gešventui A. Mickevičiaus g. 19 (keleivinis autobusas), Pranui Kavaliauskui (keleivinis autobusas), Giršai Kaganui (keleivinis autobusas), Stasiui Kondratavičiui ir Elijai Cvikui Tilžės g. (keleivinis autobusas), E. Stankevičiui (lengvųjų automobilių samdymas) Tilžės g. 119, Ignui Stankevičiui Vaidilutės g. 11, Šliomai Karklinui, Vilniaus g. 15 (keleivinis autobusas), Ruvinui Karpuchui (keleivinis autobusas), Vladui Matulevičiui (keleivinis autobusas), Jonui Mileškai, taksi nuomos vieta Ašmenos g. 3, Heiseliui Pereliui (keleivinis autobusas), R. Perjašui Dvaro g. 95 (sunkvežimis), Aleksandrui Statkevičiui (keleivinis autobusas), Kaziui Žaliui (lengvasis automobilis) ir kt.

Automobilių transportas palengva pradėjo išstumti arklių transportą. 1939 m. Šiauliuose buvo įregistruoti 153 lengvieji automobiliai, iš jų 136 naudojami asmeniniams reikalams, 9 verslo, 8 tarnybiniai automobiliai. Tačiau to nepakako ir mieste keleivius dar vežiojo lengvojo transporto vežėjai. Pokariu vežikai dar kurį laiką konkuravo su taksistais, bet turėjo pripažinti automobilių viršenybę. 1940 m. mieste buvo registruoti 4 sunkvežimiai, 3 lengvieji automobiliai, 5 keleiviniai autobusai, dirbo 41 lengvojo transporto vežikas, 1 sunkiojo transporto vežikas, 4 žvyrvežiai ir kt.