Susipykus dviem žmonėms, konfliktuoja net šeši

Neigiamos emocijos, deja, neaplenkia nė vieno: konfliktiškų žmonių aplink mus gausu, o ir kibirkščių konfliktui įsiplieksti – apstu. Ne tokia intonacija ištartas žodis, netinkamai parodytas gestas ir, žiūrėk, pašnekovas jau įsižeidęs. Arba išdrįsai nesutikti su kito nuomone – tapai priešu. Nors tablečių nuo konfliktų nėra, visgi būdų juos įveikti egzistuoja. Apie tai kalba Svaiga Beinorienė – Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos medicinos psichologė.

Sunkiausia kova – su savimi

Kai susiduria žmonės, turintys skirtingus požiūrius, nuomones, neišvengiamai kyla įtampa. Konfliktinę situaciją sukuria ir suvokimas, kad tu arba šalia esantieji negali pateisinti tam tikrų lūkesčių. Bet tai – išoriniai konfliktai. O jų esti ir vidinių. Psichologė atkreipia dėmesį, kad kova su savimi būna sunkiausia: „Nuo savęs nepabėgsi, nepasislėpsi.“

Vidinių konfliktų užuomazgos – nepasitenkinimas, abejonės, baimės ir pan. Bėgantis laikas šiuo atžvilgiu nepadės: kuo ilgiau save kankinsite abejonėmis ar neigiamomis emocijomis, tuo giliau krisite į bedugnę – tai gali baigtis psichologine krize.

Tačiau šiems įvykiams galima užbėgti už akių. Pirmiausia reikia apžvelgti savo vertybių sistemą. „Geriausia sau užduoti klausimą: „Reikia ar aš noriu?“ – pastebi S. Beinorienė.

Kaip sau padėti? Nebūkite užsispyrę, mokykitės lankstumo, ieškokite būdų situacijai spręsti. Ne ką mažiau svarbu į gyvenimą žiūrėti optimistiškai, net ir sunkiausioje situacijoje įžvelgti kažką pozityvaus. Kaip sako medicinos psichologė, nebūkite norų vergai: „Nenorėkite per daug, per toli, nes tada nebegyvensite: pyksite ant savęs, kad nepasiekiate tikslo, nesate toks geras ir pan. O kiti apie save galvos, kad jiems išvis nesiseka ir yra nieko verti. Turėkite realių norų ir žinokite, kaip jų siekti.“

S. Beinorienė skatina mokytis valdyti savo emocijas ir nepamiršti pakoreguoti socialinių vaidmenų: „Vidiniai konfliktai kyla, kai mes norime būti profesionalės darbe, gražios ir protingos moterys, labai geros mamos, dar ir labai „fainos“ draugės… Štai kiek vaidmenų. Kaip viską suspėti? Sudėtinga. Ir tada kaltiname save, kad nepakankamai laiko skyrėme draugėms, vaikams ar vyrui, ir nuolat prastai dėl to jaučiamės. Peržiūrėkite savo vaidmenis ir nuspręskite, kuris jums svarbiausias. Taps lengviau. Kai susidėliosite prioritetus, konfliktams vietos bus mažiau.“

Taip pat svarbu nekaupti problemų, nemeluoti nei kitiems, nei sau, filosofiškai žiūrėti į gyvenimą, nesėkmes ir adekvačiai save vertinti. „Sakykime, kad žmogus vidutiniškai gyvena 85 metus. Tuomet tas konfliktas šiame laiko tarpe išeina koks? Jei pieštume ant lapo, jo net nesimatytų. Tai ar čia problema?“ – pozityvumu trykšta psichologė.

Suvaldyti konfliktą – misija įmanoma

Ar žinojote, kad, susipykus dviem žmonėms, išties konfliktuoja net šeši? „Visi mes turime savo realųjį „Aš“ (koks esu), idealųjį „Aš“ (kaip apie save galvoju) ir yra tas „Aš“, kokį mane mato kiti, – aiškina S. Beinorienė. – Vadinasi, mes jau esame trise ir lygiai toks pat ateina kitas žmogus. Dėl to mūsų santykiai ir yra sudėtingi.“

Konflikto valdymas iš esmės yra prevencija. Jei jaučiate, kad netrukus gali įsižiebti ginčas, svarbu suvokti savo užduotis, nusimatyti tikslus, norus, įvardyti, ko tikitės. Jei paaiškinsite tai kitam, konflikto tikimybė bus menka.

Daug įtakos konfliktui suvaldyti turi jo fazės. Yra net 92 proc. šansų išspręsti problemą, jei bus įsikišta pradinėje jos fazėje. Šansų mažėja perpus – iki 46 proc., kai konfliktas jau būna kilimo fazėje. Pasiekus piką, bandyti gelbėti situaciją beprasmiška – lieka tik 5 proc. Kai konfliktas kritimo fazėje, šansų vėl padaugėja iki 20 proc. Taigi mažiausiai padarinių gali sukelti pirmojoje fazėje nutrauktas ginčas.

Kas gali išprovokuoti konfliktą? Pasak psichologės, tai yra: tiesioginis pranašumo demonstravimas, pašaipios pastabos, gyrimasis laimėjimais, kategoriškumas, nuomonės primetimas, informacijos slėpimas, etikos pažeidimai, apgaulė, nemalonių situacijų priminimas, atsakomybės perkėlimas kitam žmogui ir t. t. „Nepradėkite pokalbio nuo žodelio „tu“. Pirmiausia pasakykite, kaip jaučiatės, įvardykite problemą ir tik tada pasakykite, koks kito vaidmuo toje situacijoje“, – pataria psichologė.

Idealiausia konfliktinę situaciją numatyti iš anksto. „Svarbu išsiugdyti įgūdį stebėti save, situaciją ir tai, kas vyksta. Užčiuopti, pajausti tą artėjantį konfliktą diskomforto zonoje. Pa-
prastai matome, kad kažkas tarp žmonių pasikeitė: elgesys, žvilgsniai ir pan. Jei išmoksite tai pastebėti, žengsite pirmąjį žingsnį konfliktų valdymo link“, – tikina S. Beinorienė.

„Laikas – ne konflikto sąjungininkas“

Nors neretai konfliktines situacijas bandoma užglaistyti ar pamiršti, psichologė sako, kad tai ne išeitis: „Laikas niekada nebus jūsų sąjungininkas. Jis tik gilins duobę, „apvels“ kita informacija, taps sudėtingiau. Reikės daugiau resursų, kad įveiktumėte tai, ką galėjote įveikti anksčiau.“

Egzistuoja kelios konfliktų valdymo strategijos. Konstruktyvus valdymas reiškia kito nuomonės pripažinimą. Ne sutikimą su ja, bet pripažinimą: „Aš tave gerbiu, kad turi nuomonę, nors ji ir nesutampa su manąja.“ Reikia gebėti paisyti skirtingų požiūrių ir kartu išgryninti savo poziciją. Tuomet mėginti spręsti problemą. Nors ir ne visada pavyksta, bet tai – konflikto valdymo ženklas.

Spręsti nesutarimus galima ir destruktyviai. „Išorinis konflikto nuslopinimas būna tuomet, kai yra autoritetas: atėjo vadovas, pasakė ir viskas. O iš tiesų konfliktas niekur nedingo, tik kažkur nusėdo. Neišspręstas jis gali peraugti į dar didesnį“, – perspėja S. Beinorienė.

Problemos užglaistymas – irgi netinkamas variantas: nusileidę kitam, nieko nepešite patys, o tas kitas nepasimokys ir kartos savo klaidas. Nepatartina vengti konfliktų – jie vis tiek niekur nedings. Pykčio apimtas žmogus, pasak S. Beinorienės, turi išlieti savo jausmus. Tada taps lengviau ir jam, ir šalia esantiesiems: „Patylime, pasižiūrime, palaikome kontaktą ir tas žmogus po truputį aprims. Tada galima pradėti šnekėtis.“

Medicinos psichologė apibūdina dar vieną efektyvią strategiją, tačiau pabrėžia, kad ja pasinaudoti ypač sunku. Tai – pozicijų pasikeitimo principas. Kaip galima imti ir atsisakyti savo pozicijos? Pasak S. Beinorienės, tai leidžia į problemą pažvelgti kitu kampu: „Jūs turite savo nuomonę ir nenusileidžiate Kitas irgi turi savo nuomonę ir ją aršiai gina. Viskas – susipykote. Tada pasikeiskite: perimkite priešininko poziciją, bandykite įsiklausyti, ką jis sako, ir ginti jo, o ne savo poziciją.“

Psichologė juokauja, kad išduoti save labai sudėtinga, tačiau tai gali duoti teigiamų rezultatų: pamatysite, kas kitam žmogui svarbu, kokios jo vertybės ir kokių pozityvių dalykų turi jo siūloma mintis. „Tada įsijungia protas, mąstymas. Nes dažniausiai konflikto metu kovoja emocijos“, – sako S. Beinorienė ir priduria, kad taip spręsti konfliktus galima šeimose su vaikais.

Ne ką prastesnė strategija – pajuokauti. Nusijuokus konflikto metu, emocijos atslūgs abiem pusėms.

Geriausia ieškoti kompromiso? Ne

Ko gero, kiekvienam iš mūsų geriausias konflikto sprendimo būdas atrodo kompromisas. Juk ne veltui taip dažnai kartojamas teiginys „ieškok kompromiso“. Tačiau S. Beinorienė šiam teiginiui nepritaria. Iš egzistuojančių populiariausių alternatyvų (konkurencijos, bendradarbiavimo, kompromiso, vengimo ir prisitaikymo) geriausia yra konkurencija.

„Ieškant kompromiso, mes turime turėti labai daug laiko deryboms. Tokio rezultato, kokio tikisi, nepasieks nei jis, nei aš. Laimingi nebūsime nė vienas, todėl tai nėra pats tinkamiausias būdas. Geriausias metodas – konkurencija. Todėl, kad konkuruojant kyla idėjos, veikia ne emocijos, o protas. Galvojame, ką daryti, kuris daugiau surasime galimybių. Konfliktas greitai baigiasi ir efektyvus sprendimas būna atrastas“, – pastebi psichologė.

Žinoma, strategijų yra ir daugiau, o kiekviena situacija – unikali, tad sprendimo būdų prireikia skirtingų.

Ir dar. Niekada konfliktuodami nekartokite: „Aš tau dar kartą sakau“, „Tai net mažas vaikas suprastų“, „Tai vis tiek tu nebūtum ėjęs“ ir pan. Taip konflikte atsiras dar daugiau žiežirbų. Bendraudami atkreipkite dėmesį ir į savo judesius, stovėseną, mimiką, intonaciją ir kt., nes tai gali žeisti labiau nei žodžiai.