Susipažinta su beariminės žemdirbystės technologija, pasidalinta patirtimi…

Praėjusių metų vasarą Prienų ūkininkų sąjungos tarybos iniciatyva gimė idėja pakviesti ūkininkus geriau pažinti vieniems kitų ūkius bei kartu aplankyti seniūnijose esančius istorijos, kultūros paveldo, dvasingumo ugdymo ir kitus įvairius objektus. Taigi artimiau susipažinti, pasidalinti patirtimi, pasitarti dėl rūpimų problemų ir racionalesnių jų sprendimo būdų paieškos.

Praėjusių metų liepos pradžioje lankytasi Veiverių, Šilavoto, Pakuonio ir Balbieriškio seniūnijose, o šiemet tuo pačiu laiku, kaip ir pernai, kelionės maršrutas nuvedė į kitą Nemuno pusę, Dzūkijos link.

Kadangi Prienų ūkininkų sąjunga vienija abiejų – Birštono ir Prienų savivaldybių – aktyviausius ūkininkus, žmonėtasi Birštono, Jiezno ir Stakliškių seniūnijose. Be to, kad šių seniūnijų ūkininkai yra susitelkę po vienos, tos pačios nevyriausybinės organizacijos stogu, lankantis šio krašto ūkiuose galima pastebėti ir dar vieną bendrą akcentą. Visose trijose seniūnijose žemdribystės „madas“ – aukštą žemdirbystės kultūros lygį diktuoja birštoniškiai ūkininkai: Jonas Gradeckas su sūnumi Justinu bei Alvydas Radvila su sūnumis Pauliumi ir Kęstučiu. Diegdami pažangias technologijas, įsisavindami ir krūmynais apėjusius sklypus jie jau dirba nemažus žemės plotus ir Jiezno, ir Stakliškių seniūnijose. Tad nuo pat kelionės pradžios iki jos pabaigos išvykoje dalyvavusiam Jonui Gradeckui teko nuolat atsakinėti įklausimus ir dalintis ūkininkavimo ypatumais.
Planuojant šių metų apvažiavimą Ūkininkų sąjungos tarybai gražiai talkino Prienų žemės ūkio skyriaus vedėja Aušra Tamošiūnienė ir specialistai seniūnijose. Išvykoje taip pat dalyvavo Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas ir Savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė, Tarybos Kaimo reikalų ir bendruomenių komiteto pirmininkas Vaidotas Kupstas, birštoniškiams atstovavo seniūnas Jonas Kederys ir Savivaldybės administracijos specialistė Vida Barysienė. Kartu su ūkininkais buvo ir jų verslo partnerių atstovai: Kredito unijos „Prienų taupa“ vadovas Rimas Slavinskas, Gyvulių produktyvumo kontrolės bei Žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistės.
Nors visos trys seniūnijos yra skirtingos savo reljefu, žemdirbystės sąlygomis bei tradicijomis, bet jose ūkininkaujantys didelių ir mažesnių ūkių šeimininkai susiduria ir su bendrais iššūkiais, nulemtais įvairių Europos Sąjungos direktyvų, nacionalinės valdžios priimtų įstatymų, nutarimų ir sprendimų.
Ir, žinoma, gamtos išbandymų. Jeigu dar prieš kelias savaites javų augintojai tikėjosi beveik rekordinio grūdų derliaus, tai apvažiavimo dieną, žvelgdami į išguldytus javus, ūkininkai jau kalbėjo apie būsimus didelius nuostolius.
Pasak Prienų ūkininkų sąjungos tarybos nario Jono Gradecko, dalis gulinčių ant žemės brandžių javų varpų ir liks gulėti lauke. Nukentės ir kokybė – nuo maistinių iki pašarinių.
Apžiūrėdami birštoniškių ūkininkų žieminių kviečių, rapsų, miežių, žirnių ir kitų kultūrų pasėlius, išvykos dalyviai įdėmiai klausėsi Jono Gradecko įžvalgų apie beariminę žemdirbystę. Pirmojo mūsų krašte įregistruoto ūkio šeimininkas, daug investavęs į ūkio modernizavimą, tapo ir pirmuoju pradėjusiu taikyti tiesioginį sėjos metodą. Jo esmė – kuo mažiau judinti žemę ir sėti tiesiog į pievą, pasėlį ar tik nukultą, neartą lauką.
Nors pradžia, kaip pasakojo Jonas Gradeckas, ir nėra lengva, bet jis tiki, kad šios naujos, pažangios technologijos pasirinkimas yra investicija į ateitį. Pažintį su taip vadinama No-till technologija, šiandien populiaria Amerikoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, nuolat naujovėmis besidomintis Jonas Gradeckas pradėjo prieš trejus metus. Lankėsi Prancūzijoje, įsigijo specialią sėjamąją bei kitą reikalingą techniką ir pradėjęs nuo nedidelių plotų, šiemet jau viską sėjo naujuoju būdu. Ir visi pasėliai atrodo labai gražiai.
– Svarbu, kad tiek, kiek viršuje yra šiaudų, žemėje susiformuotų šaknų ir prisiveistų sliekų, kurie natūraliai purentų žemę, – remdamasis užsienio ir Lietuvos beariminės žemdirbystės pradininkų patirtimi pasakojo J. Gradeckas.
Pasak jo, No-till technologija yra ir ekologiškesnė, ir reikalaujanti mažiau sąnaudų. Šiandien Lietuvoje įsikūrusi ir beariminės žemdirbystės narių asociacija. Šį pavasarį naująją technologiją savo ūkyje išbandė ir Veiverių seniūnijos ūkininkas Ovidijus Drūlia.
Tolimesnis kelionės maršrutas pro vieno iš stambesnių Jiezno seniūnijos ūkininkų Dainiaus Bajoro, dirbančio per 200 ha žemės, laukus vedė didžiausios, tolimiausiai nuo rajono centro nutolusios Stakliškių seniūnijos link. Čia pasitiko jau visai kitas reljefas: kalvos, kalneliai, miškai, baidarininkų pamėgta Verknės vaga, Alšios upelis, ežerai ir tarp jų isiterpusios sodybos, pievos bei dirbamos žemės laukai.
Pristatydama savo valdas Stakliškių seniūnė Nijolė Ivanovienė labai pasidžiaugė tuo, kad ir jų krašte mažėja apleistų sodybų, kad jose kuriasi nauji žmonės, tvarkantys kemsynus, raistus. Pasak seniūnės, buvęs užmirštas kraštas keičiasi į gerąją pusę. Atsirado ir daugiau pravažiuojamų kelių, nors kai kuriems išvykos dalyviams, ypač nuo Suvalkijos lygumų, sunku buvo įsivaizduoti, kaip juose galima išsitekti su didele technika, jeigu jau ir autobuse sėdint momentais nelabai jauku buvo.
Taigi Stakliškių seniūnijos vietos tikrai patrauklios poilsiautojams, tačiau ūkininkavimo sąlygos čia gerokai apsunkintos. Bet, kaip tvirtino seniūnė ir seniūnijos žemės ūkio specialistė Birutė, ir šio krašto ūkininkai rankų nenuleidžia, kad ir nenašiose žemėse, kad ir mažesniuose, šeimyniniuose ūkiuose visai gražiai tvarkosi. Stakliškių seniūnijoje yra per 570 registruotų ūkių, didžiausias – Sigito Šiupšinsko –apie 500 ha. Dar per 200 ha dirba Sigitas Keblikas, kiti ūkiai – mažesni. Juose daugiausia tvarkosi vienos šeimos nariai. Gal todėl ūkiai nedideli. Jie ir labiau įvairūs – juose rasi ir javų pasėlių, ir gyvulių. Pravažiuodami Sudvariškes, keliauninkai pasidžiaugė modernėjančiu Romos Armanavičienės melžiamų karvių ūkiu, gražiai tvarkoma Adomaičių ir kitomis sodybomis. Žvalgydamiesi po Stakliškių seniūniją, išvykos dalyviai pasigėrėjo ir baltais žiedeliais linguojančiais grikių pasėliais, kukurūzų laukeliais. Prie dažnos sodybos matėsi po keliolika rulonų šieno, vadinasi, kažkur ganykloje ganėsi ir kelios karvutės ar galvijai.
Ko gero, kelionė po Stakliškių seniūniją nebūtų užskaityta, jeigu jos dalyviai nebūtų užkopę ant Napoleono kepure vadinamo Lepelionių piliakalnio, nuo kurio atsiveria graži panorama ir vaizdingos apylinkės.
Šiuo metu mūsų krašte veiklą vykdo dvi žemės ūkio bendrovės. Abi jos yra Jiezno seniūnijos teritorijoje, bet jų darbų apimtys skirtingos. Ko gero, skiriasi ir jos vadovų požiūriai į tvarką bei kai kuriuos kitus dalykus. Gal todėl pravažiuojant pro Vėžionių žemės ūkio bendrovės valdas, Jiezno seniūnijos žemės ūkio specialistė Elena Gudonienė ne ką galėjo pasakyti. Gi „Nemuno“ žemės ūkio bendrovė yra vienas iš svarbiausių seniūnijos darbdavių ir pagalbininkų, sprendžiant seniūnijos gyventojų, ypač Nemuno krašto, problemas. Bendrovė seniūnijoje, pasak E. Gudonienės, dirba daugiausia – per 1000 ha žemės.
Kaip, besidairant po bendrovės laukus, pasakojo jos vadovas, Prienų rajono savivaldybės tarybos narys Algimantas Šidlauskas, tinkamai taikydami sėjomainą, jie stengiasi naudoti mažiau chemijos. Bendrovė augina įvairias kultūras: kviečius, dobilus, pupas ir kitas, turi nemažai pievų, nes laiko 220 karvių.
„Nemuno“ bendrovės karvės šiuo metu ganykloje, kurioje įrengta melžimo aikštelė, o štai Juodaviškių kaime esančioje ūkininko Vytauto Raižio fermoje per 60 karvučių nesunkiai pamelžia vienas robotas.
Vytautas Raižys, pirmasis iš Prienų rajono ūkininkų, ryžosi pasinaudoti parama, žinoma, pridėdamas nemažą dalį savo lėšų, ir modernizuoti fermą. Sako, nenusivylęs, investicija pasiteisinusi.
Pasakodama apie seniūnijos ūkininkus, Elena Gudonienė pasidžiaugė ir gražiu Dariaus Steponkevičiaus, Valdo Bisikirsko ir Donato Noreikos bendradarbiavimu. Jie draugiškai pasitaria, nesivaržo dėl parduodamų ar valstybinės žemės sklypų, vienas kitam padeda. Ir važiuojant nuo Kašonių Pelekonių link, vienas šalia kito esančiuose Valdo Bisikirsko ir Dariaus Steponkevičiaus pasėlių plotuose abu ūkininkai jautėsi vienodais šeimininkais. Darius žinojo, kada sėjo, kuo tręšė, purškė savo lauką Valdas, Valdas turėjo atsakymus į visus klausimus Dariaus pasėlių plotuose.
Vėliau, apvažiavimo pabaigoje visiems susėdus pokalbiui Jiezne, kavinėje „Pas močiutę“, Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius tokį ūkininkų bendradarbiavimą pavadino mažosios kooperacijos pavyzdžiu.
Kitu jos pavyzdžiu gali būti Birštono seniūnijos ūkininkų susitelkimas, tvarkant kelius. Birštono savivaldybės praktika, kai kelius seniūnijoje tvarko vietos ūkininkai – pasiteisino. Dirbama sau. Štai ir praėjusią žiemą sniego valymui skirti ir sutaupyti pinigai buvo panaudoti 6 km keliui sutvarkyti: nukasti kraštai, nugreideriuota.

Diskutuojant apie kelius buvo nepamiršta tai, kad daug lemia pinigai, bet, kaip kalbėjo Algimantas Šidlauskas, svarbu ir apsisprendimas, renkantis prioritetus, ko labiau reikia. O Stakliškių ir Jiezno seniūnijų keliams reikia ypač didelio dėmesio, nes dauguma per seniūnijas vingiuojančių žvyrkelių įrengti prieš 30 metų, dar kolūkių laikais.

Algimanto Šidlausko nuomone, kol kiekvienas matys tik savo kiemą, tol žemdirbius bus lengviau skaldyti ir tuo naudotis. Kiekviena diena pažeria vis naujus daudimus ar ribojimus. Viena institucija leidžia, kita draudžia.
Dar griežtesnis buvo Stakliškių seniūnijos ūkininkas Vaclovas Charašauskas, dėl sugriautos tvarkos ir naikinamų tradicijų prognozuojantis šeimos ūkių krachą.
– Ko kito galima tikėtis, jeigu Europos Sąjunga iš augintojų ir gamintojų mus verčia tik vartotojais? – klausė šeimos ūkio šeimininkas.
Gal todėl jis, o ir daugelis kitų šeimos ūkio savininkų taip nepatikliai ir atsargiai žiūri ir į kooperaciją. Bet, būtent tik kooperacija ir Martyno Butkevičiaus, tikinčio Prienuose kuriamo kooperatyvo idėja, ir Algimanto Šidlausko nuomone, gali suteikti galimybę išlikti bei atlaikyti konkurenciją.
„Nemuno“ žemės ūkio bendrovė taip pat turi planų didesniais kiekiais pirkti trąšas ir jomis už tą pačią, kaip ir patiems išsiderėtą mažesnę kainą, pasidalinti su ūkininkais. Aptarimo metu pasikeista nuomonėmis, apsvarstyti ir kiti aktualūs klausimai.
Taigi kelionė, pasak joje dalyvavusiųjų, buvo naudinga. Ir pamatyta, ir pasidžiaugta, ir rūpesčiais pasidalinta.
Ramutė Šimukauskaitė