Šuo darbe

Yra viešbučių, į kuriuos įleidžiama su šunimis, yra kavinių, į kurias irgi su jais įleidžiama, o štai neseniai išgirdau, kad skatintina atsivesti savo keturkojį draugą ir į darbą. Girdi, tai net padeda darbo rezultatams – jie būna geresni.

Senovėje žmonės gyvūnus sudievindavo, dabar juos sužmogina. „Tarp gyvūnų jaučiuosi geriau negu tarp žmonių“, – girdėjau ne vieną sakant. Kiti antrina, jog su niekuo taip atvirai neįmanoma pasišnekėti kaip su gyvunėliu.

Mylintieji gyvūnus tiki gražiu pasauliu

Prisipažinsiu, jog nesu didelis gyvūnų mylėtojas. Bent mano namuose jie nepageidaujami. Tiesa, mano namai – tai mažas butelis. Net apie žvejybą jame vaizdžiai nepakalbėsi, o gyvūnams čia būtų tikra kankynė ir seno šūkio „Grąžinkite šuniui būdą!“ priminimas. Aišku, nesu aš ir koks Mao, kuris savo valdymo metais liepė išnaikinti visus šunis kaip smulkiaburžuazinę atgyveną. Tad, norėdamas būti teisingas, pridursiu, kad nelinkiu gyvūnams nieko blogo. Neneigsiu ir žvėrelių mylėtojų teiginio, kad, turėdamas namuose gyvūną, žmogus tampa geresnis.

Tad, nors ir nemėgstu gyvūnų, visgi suprantu tuos, kurie juos mėgsta. Suprantu jų humoro jausmą ir tikėjimą gražiu pasauliu. Nesvetima man ir kaimo veterinaro kasdienybė, gyvulių ligos, nerimas, šaltą ir ūkanotą naktį skubant pas besiveršiuojančią karvę, ar neviltis, matant nepagydomai sergantį šunį. Visa tai apibūdinčiau vienu žodžiu – šiluma.

Nors mane, kaip ir daugelį, linksmina, kai suaugę piliečiai kreipiasi į vokiečių aviganius pagarbiu tonu, tarsi kalbėtųsi su viršininku arba su kokiu garbingu dvasininku (netgi ne su eiliniu kunigėliu, bet su vyskupu ar net kardinolu). Mano draugas savo katiną vadina Van Gogu. Teko girdėti gyvūnus vadinant žinomų politikų vardais. Be abejo, fantazijai čia ribų nėra. Sako, kad šeimininkai renkasi į save panašius gyvūnus arba ilgainiui su jais supanašėja. Pritariu. Tik nelabai sutinku, kad gyvūno vardas jį apibūdina. Pavyzdžiui, minėtas katinas Van Gogas vaikšto pasipūtęs, prie stalo turi nuolatinę vietą ir nedrįsk jos užimti. Žodžiu, jis visiškai nepanašus į visą gyvenimą vargusį tapytoją.

Dėl vardų, tai ypač pasisekė karvėms, kurios nešioja gėlių, moterų, net mėnesių ar metų laikų vardus, pavyzdžiui, Rūta, Liepa, Vasara. Katinai dažnai pramenami vyriškais vardais: Mykolas, Jokūbas, Antanas. Žinau netgi Kazimierą, kuris siaubingu elgesiu ir ištvirkimu mūsų tautos šventojo nė iš tolo neprimena.

Tiesa, yra daug padoriai besielgiančių gyvūnų. Tikriausiai prisimenate istoriją apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas. Užklydęs į pirmykščių žmonių urvą, jis užsitarnavo šeimininkės palankumą, nes nuramino verkiantį kūdikį. O švento Roko šuo, kuris rūpinosi savo sergančiu šeimininku...

Įsiminė gyvūnų globos draugijos šūkis: „Šuo įsigyjamas visam gyvenimui, ne vien Kalėdų šventei!“ Meilė gyvūnams mūsų krašte per daug supoetinama. Lietuviai pamiršo savo praktiškumą, kad katė buvo reikalinga pelėms gaudyti, šuo, pririštas grandine prie būdos, – sargauti, paršelis – suvalgyti. Tai tik dėl paršelio, atrodo, niekas nepasikeitė.

Ar gyvūnėlių mylėtojai visados teisūs?

Gyvūnų mylėtojai, kurie aiškina, kad rodo didžiulę meilę, vedžiodami ir lepindami augintinius, o toji meilė skatina mylėti aplinkinius (suprask – ir žmones) ir daryti gerus darbus, nėra visiškai teisūs. Jie juk galėtų per triukšmingas gatves vedžioti akluosius. O jeigu jūs vis tiek tvirtinate, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas, o pasiūlymas įsigyti draugų iš žmonių būrio jums nepriimtinas, galima būtų pasiūlyti naujai pažvelgti į pačią draugijos sampratą.

Draugų šeima laiko beždžionėlę, kuri kiekvienam svečiui bruka pagalį ir siūlo jį traukti. Ji įsikimba į vieną pagalio pusę, tu – į kitą, ir prasideda dvikova. Beždžionėlė yra neįtikėtinai stipri ir dažniausiai laimi. Tada tampi mieliausiu jos draugu. Jei pagalį ištrauki tu, gyvūnėlis labai supyksta ir taip trenkia per petį, kad smūgį prisimeni kelias dienas.

Ar teisūs teigiantieji, kad gyvūnai turi sielą?

Sovietiniu laikotarpiu per tikybos egzaminą vienas kunigas vaikų mėgdavo klausti, ar žvėreliai turi sielą. Atsakymas turėdavo būti neigiamas, nes sielą turi tik žmogus. Pasimokę katekizmo, vaikai dažniausiai atsakydavo teisingai. Kunigas dar mėgdavo pajuokauti: „O ar lėktuvas turi sielą?“ Vaikai nesuklysdavo. Bet štai į klausimą „Ar komunistas turi sielą?“ atsakydavo, jog neturi. Aišku, tada kunigas paaiškindavo, kad sielą turi kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo profesijos ar įsitikinimų. Nors yra bandančiųjų teigti, kad ir gyvūnai turi sielą.

Turintieji gyvūnų mėgsta jais pasipuikuoti. Turintysis ožkų girs jų pieną ir teigs, kad šis geresnis negu karvių. Auginantysis lapes girs jų kailius, stručių fermeris ilgai pasakos apie šių paukščių grožį ir kiaušinių (dedamų) didumą ir t. t. Yra tautų, kur vieni ar kiti gyvūnai tiesiog garbinami, yra net jų kultas. Bet tos tautos nėra iš tų išsivysčiusiųjų. Lietuviai irgi kažkada garbino žaltį. Nors bent man tai gražu, dargi kažkiek egzotiška.

Dar norėčiau pasakyti, jog suprantu ir visus, kurie nemėgsta gyvūnų, išskyrus tris atvejus: kaip gardžių traškių šonkaulių, be to, kaip elegantiškų odos batų, rankinių, pirštinių.

Karvės labiausiai jaučia laiko sukinėjimą

Aktuali šių dienų tema – laiko sukinėjimas. Vieni tam laikrodžių rodyklių sukinėjimui pritaria, kiti pyksta. Antrųjų, atrodo, diduma. Aiškinama, jog visus nesklandumus gamtoje pirmieji pajaučia gyvūnai, tad jie labiausiai ir reaguoja į tą laiko sukinėjimą. Ypač karvės. O jeigu tai kenkia gyvūnams, kaip gali nekenkti žmonėms?

Yra vilties, jog laiko sukinėti nebereikės. Tik bent aš norėčiau likti prie to laiko, kuris dabar prasidės, tai yra vasarinio, kai vakarai ilgesni. Pažįstami nusivedė iš Amerikos atvykusį giminaitį į naktinį klubą. Nuėjo jie ten 9 valandą vakaro, o išėjo apie 4 valandą ryto. Įėjo – buvo šviesu, išėjo – šviesu. „Ar yra pas jus naktis?“ – klausia svečias. Juokaujama, jog Lietuva – tai šalis, kur pietaudamas gali grožėtis saulėlydžiu.

Manau, visi miegaliai pasakys, kad anoks malonumas, kai saulė tave pradeda žadinti 3–4 val., o po pietų jau ima temti. Ir, girdi, laiko sukinėjimas primena pasaką apie kvailius, kurie „dieną ilgino“. Ironiškas pasiūlymas – atsukti laikrodžius pusvalandį ir gyventi tarp vasaros ir žiemos laiko. Be to, Lietuva taip išsiskirtų originalumu ir būtų žinoma visoje Europoje ar net pasaulyje. Nors šiaip jau mūsų laikas kaip ir Izraelio, tad niekas dėl jo neturėtų mums priekaištauti. O teisingiausias čia Einšteinas, kuris pasakė, jog „laikas yra tai, ką rodo laikrodis“.

Tiesa, jei dėl Einšteino, tai šio mėnesio pradžioje aukcione už 5 000 svarų parduotas jo laiškelis savo 20-metei studentei (jam, kai rašė šį laišką, buvo veik 50 m.). Tai vienas pirmųjų priekabiavimo pavyzdžių ir štai kiek jis įvertintas.

Jeigu jau užsiminiau apie priekabiavimą, dar vieną aktualią šių dienų temą, tai pamąsčiau – ar tarp gyvūnų būna priekabiavimo atvejų? Regis, ne. Tik tarp žmonių. Tad jei esate įbaugintas ir bijote prie moters prieiti, o juo labiau ką nors jai pasakyti ir dėl to likote vienišas, negalite susirasti draugų iš žmonių būrio, laikykite šunį, katę ar kokį nors kitą gyvūną. Išgyvens jie jūsų butelyje, pakęs ir jus. Juk turi mus, žmones, kas nors kęsti. Prisiminiau anglikonų giesmės posmelį: „Visa, kas gyva ir judru, / Visa, kas tik gražu pasauly, / Kas nuostabu ir išmintinga, / Sukūrė Viešpats iš miglų.“