Sugrįžo į gimtinę ir įsiliejo į šeimos verslą

Gerai žinomos vietinės bendrovės „Daivida“, valdančios prekės ženklą Rokiškio mėsinė, generalinio direktoriaus pareigas pradėjo eiti į gimtinę grįžęs Justinas Kanopa. Prieš pora mėnesių šiame poste jis pakeitė ilgametį įmonės vadovą, savo tėvą Vidmantą Kanopą.

Prieš pora mėnesių šiame poste jis pakeitė ilgametį įmonės vadovą, savo tėvą Vidmantą Kanopą. Jaunasis verslininkas į Rokiškį grįžo po studijų užsienyje ir darbo kitų sukurtame versle. jis sako, kad šis žingsnis nebuvo sunkus – kiekvienas renkamės tai, ko norime ir kur norime. O įvairių galimybių turime visi. Lietuva priklauso Europos Sąjungai, sienos atviros, todėl galima laisvai rinktis studijas, gyvenamąją šalį ar miestą, darbą ir karjerą – kas ko nori ir kas ko ieško. Jaunasis verslininkas pasirinko gimtąjį Rokiškį ir šeimos verslą. Tai jo kelias, kuris jam tinka ir patinka. Kalbamės su J. Kanopa apie šias jo gyvenimo permainas, apie tai, kokios patirties ir žinių jis atsivežė į šeimos verslą, apie regiono privalumus ir trūkumus, apie Rokiškio perspektyvas ir galimas vystymosi vizijas.

– Justinai, kaip jaučiatės sugrįžęs ir įsiliejęs į šeimos verslą? Kur sunkiau dirbti – savame ar svetimame versle?

– Jaučiuosi puikiai. Grįžau į verslą, kuris man žinomas – esu čia kurį laiką dirbęs anksčiau. Gerai pažįstu komandą, verslo principus ir ką mes čia veikiame, todėl adaptacija buvo lengva ir greita. Į darbus, į procesus jau įsivažiavau, sėkmingai judame į priekį. O ar savas, ar svetimas – verslas yra verslas ir pagrindinis jo tikslas yra siekti rezultatų. Šeimos versle, kuriame paprastai dalyvauja keli šeimos atstovai, gal tik atsiranda tarpusavio santykių elementas. Dirbame kartu su tėčiu, bet tarpusavio santykius puikiai sureguliavome. Esame susitarę ir pasidalinę savo atsakomybes, veiklos sritis, todėl nekyla nesusipratimų. Tėtis tapo bendrovės valdybos pirmininku ir dabar jis, kaip juokaujame, – įmonės sunkioji artilerija. Jis užsiima strategija ir lobizmu, komercija, ieško partnerių, tiekėjų, klientų. Man priskirta įmonės operatyvinė veikla, rinkodara, pardavimai, gamyba, technologijos, darbuotojai.

– Kur ir ką studijavote? Kokių žinių, kokios patirties atsivežėte į savo verslą?

– Žinios šiais laikais atviros visiems. Tik reikia žinoti, kur jų ieškoti, ir, aišku, reikia mokėti kalbų. Daug didesnis iššūkis – kaip tas žinias įgyvendinti praktiškai. Ką šiuo metu ir darau.

Ketverius metus studijavau Didžiojoje Britanijoje – Kembridžo universitete baigiau gamybos valdymo ir verslo magistro studijas. Visų pirma šios studijos suformavo platesnį požiūrį ir pasaulio pažinimą. Labai džiaugiuosi, kad pavyko susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio, prisiliesti prie kitų kultūrų, pamatyti, kaip ir kuo žmonės gyvena kitur, kuo mes panašūs, kuo skiriamės. Be to, puikiai išmokau anglų kalbą. Visa tai ir yra gyvenimo kitoje šalyje didžiausi pliusai.

Dar studijuoju Lietuvoje – pasirinkau ISM vadovų magistrantūros studijas. Galiu palyginti. Lietuvos studijų kokybė niekuo nenusileidžia, mūsų dėstytojai ir specialistai yra tokio paties lygio, o studentai tokie pat gabūs, todėl turime kuo džiaugtis, didžiuotis ir Lietuvoje.

– Ar versle užtenka tik anglų kalbos?

– Mūsų versle labiausiai reikalinga anglų kalba, dar rusų, kurią moku vidutiniškai. Jeigu reikėtų rinktis vieną kurią – tai šiuolaikiniame pasaulyje, be abejo, prioritetas tektų anglų kalbai. Visa informacija, komunikacija – viskas vyksta anglų kalba. Be to, ją vienaip ar kitaip moka dauguma žmonių.

– Ar nenorėjote po studijų pasilikti Didžiojoje Britanijoje? Juk daug jaunų žmonių emigruoja ir į tėvynę grįžti nebenori, o jūs ne tik grįžote, bet dargi atsidūrėte regione.

– Studijuodamas žinojau, kad grįšiu, kitokių ketinimų neturėjau. Taip ir padariau. Ir dėl nieko nesigailiu, tokį kelią pasirinkau, jaučiuosi laimingas.

– Su kokiais iššūkiais, jūsų nuomone, susiduria ir susidurs verslas regionuose? Kokias matote perspektyvas ir išeitis?

– Didžiausias iššūkis – darbuotojai ir specialistai. Tai visų Lietuvos regionų problema ir silpnoji vieta. Mūsų verslas irgi su šia problema susiduria. Pakankamai sudėtinga atrasti čia specialistų, juos pritraukti, išmokyti ir paruošti darbui. Regionai traukiasi, mažėja darbingų žmonių. Tai vyksta ne tik pas mus, bet visoje Lietuvoje, visame pasaulyje. Verslas šių tendencijų nesustabdys.

O ką mes galime padaryti ir ką planuojame? Vienas iš kelių – investuoti į našesnę įrangą, procesus, kelti darbuotojų kvalifikaciją. Tuomet didės darbo našumas, tie patys darbuotojai sukurs didesnę vertę ir galėsime daugiau pagaminti bei parduoti. Be abejo, ir mokėti didesnius atlyginimus darbuotojams, nes jau keleri metai Lietuvoje augant ekonomikai didėja ir darbo užmokestis. Tokios tendencijos ir mes nuo jų negalime atsilikti. Savo darbuotojams turime kelti atlyginimus, kad būtume patrauklūs darbo rinkoje.

Tą patį rekomenduoja ir ES bei Lietuvos ekonomistai. ES specialistai Lietuvai nuolat kartoja, kad jūs augote ir užaugote, dabar privalote galvoti apie darbo našumą.

– O kaip jums pačiam sekasi pritapti regione? Ar gyvenant Rokiškyje netrūksta didmiesčio šurmulio ir pramogų?

– Be abejo, Rokiškio negalime lyginti su Vilniumi, kaip ir Vilniaus – su Rokiškiu. Tai skirtingi dalykai. Ir didmiesčiai, ir regionai turi savo privalumų ar trūkumų. Mes turime daugiau erdvės, gamtos, todėl verta išnaudoti šiuos privalumus.

Mano atveju kitaip. Rokiškyje yra verslas, yra tikslas tą verslą vystyti ir siekti gerų rezultatų, todėl pirmiausia tai ir yra mano gyvenimo čia prioritetas. Be to, Rokiškis mano gimtinė, jame esu praleidęs didesnę savo gyvenimo dalį ir man prie jo pratintis nereikia. Ir pramogų man čia niekada netrūko, visuomet surasdavau ką veikti, kai turėdavau laisvo laiko. Nuo vaikystės mėgstu krepšinį, sąlygos jį žaisti Rokiškyje geros, tik mano tvarkaraštis dar nesudėliotas, nestabilus. Viliuosi, tikrai surasiu ką veikti. Kaip praleisti laisvalaikį, kiekvienas galime rinktis. Didmiesčiai nėra toli. Mes visi mobilūs, automobilius turime, keliai geri – pora valandų ir tu Vilniuje ar Kaune. Užsienyje žmonės į darbus dar didesnius atstumus ir daugiau laiko važiuoja. Taigi nematau jokių problemų.

– Kodėl, jūsų nuomone, jauniems žmonėms nesinori gyventi regionuose? Pats minėjote, kad atstumai iki didmiesčių juokingi, o ir interneto amžiuje vieta neturėtų būti svarbi.

– Manau, tai dėl galimybių didmiestyje ir regionuose skirtumų. Regionai negali pasiūlyti nei darbo užmokesčio, nei darbo įvairovės, nei karjeros galimybių, kokių yra didmiesčiuose. Apskritai galimybių įsidarbinti regionuose kur kas mažiau. Ką čia veikti, pavyzdžiui, programuotojui, kai IT kompanijų nėra? O miestuose steigiamos naujos kompanijos, daug užsienio bendrovių, daug įvairių karjeros galimybių, įvairaus pobūdžio darbų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas galimybes, pavyzdžiui, studijų.

Visame pasaulyje tokios pat tendencijos – didieji miestai auga, pučiasi, viskas juose susikoncentruoja: verslas, darbo vietos, studijos, pramogos. Regionai su tuo negali konkuruoti, vadinasi, turi siūlyti visai ką kitą – tai, ko negali pasiūlyti didmiestis: pigesnį nekilnojamąjį turtą, daugiau erdvės, galimybę turėti didesnį būstą, savo kiemą, netoli ežerą ar upę, gamtą ir pan.

Kitaip tariant, regionai turi atrasti savo unikalumą ir tapti tuo patrauklūs.

– Jums yra tekę gyventi ir dirbti Anykščiuose. Gal tai ir yra tas pavyzdys, kai regionas tampa patrauklus jaunimui? Sakoma, Anykščiai jaunimą traukia, kaip ir Vilniaus menininkus. Ar tai tiesa? Ar galite palyginti su Rokiškiu?

– Anykščiuose negyvenau, tik dirbau. Bet teko nemažai bendrauti su anykštėnais. Ten iš tiesų tvyro bohemiška, meniška atmosfera. Iš to ir kuriama miesto vizija ir strategija – viskas sukasi apie turizmą, meną, bohemišką aplinką. Jaunimą tai traukia. Aišku, ir nuostabi gamta, Anykščių šilelis, Šventoji. Anykščiai išnaudojo savo privalumus ir susikūrė išskirtinumą, jie surado savo unikalų kelią.

Rokiškis kol kas ne. Ką šiam regiono miestui reikėtų pasirinkti, kad taptų patrauklus žmonėms, iš ko kurti miesto viziją ir strategiją – aš nežinau. Tai užduotis miesto galvoms ir diskusijų objektas bendruomenei. Kas yra Rokiškio išskirtinumas? Kokį savo miestą mes matome po dešimties ar net penkiasdešimties metų?

Turime daugiau pramonės, palyginti su kitais regiono miestais – taip susiklostė istoriškai. Bet turime ir įdomų kultūrinį paveldą. Kaip visa tai sujungti, sulipdyti, vystyti? Negali taip staiga nuspręsti. Reikia gilintis, gerai pamąstyti ir, manau, atrastume tokį Rokiškio veidą, kad galėtume tapti traukos centru.

Žinoma, lengviausias kelias – užsienio kompanijų investicijos. Kai skaitau žiniasklaidoje apie tai, kaip į nedidelį miestelį buvo pritrauktos didelės investicijos, galvoju, kad tai trumpiausias kelias suaktyvinti visą mūsų gyvenimą. Galbūt šia linkme reikėtų efektyviau dirbti? Tam yra miesto vadovai, o aš tegaliu prisidėti tiesiogiai vystydamas vietinį verslą, kurdamas darbo vietas ir taip didindamas Rokiškio patrauklumą.

– Gal turite kokių nerealizuotų svajonių? Gal svajojate šturmuoti kokį kalną, pagyventi Himalajuose ir pan.? Dabar juk populiaru egzotiški potyriai ir šalys, ekstremalūs pomėgiai ir kelionės aplink pasaulį.

– Visi mes svajonių turime, bet tokių didingų neturiu. Gyvenu paprastais, stabiliais dalykais ir noriu čia tvirtai atsistoti ant abiejų kojų.

– Dėkoju už pokalbį.