Sugrąžinta istorija

Galime išgirsti daug gyvenimiškų istorijų, bet niekur neišgirsime tiek tragiškų, bet drauge prasmingų ir viltingų, kaip jums gali papasakoti mūsų tremtiniai ir politiniai kaliniai, laisvės kovų dalyviai. Visad malonu matyti šių žmonių veidus - nors ir išvagotus raukšlių, bet spinduliuojančius šilumą. Jie nugludinti, išmintingi ir gražūs, sukaupę daug gyvenimo patirties, kurią gali dalinti kitiems. Savo gyvenimu jie byloja, kad pasaulį valdo ne smurtas ir ne teroras.

Jei su šiais žmonėmis reiktų kalbėti apie Lietuvos simbolius, vieniems gal tai būtų Vytis – vienas seniausių nacionalinių herbų Europoje, o gal Gedimino kalnas, Kuršių nerija, Trakų pilis, maži nuostabūs miesteliai, bažnyčios, dvarai, ežerai, pilkapiai, unikali, nepakartojama, paslaptinga ir muzikali lietuvių kalba, kryždirbystė, dainų šventės? Kiekvienas rastų ką pasiūlyti savo krašto simboliu.

Mūsų mieste šie garbūs žmonės susibūrę Lietuvos politinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filiale ir atšventę jau 33-ąsias gyvavimo metines. Pradėti, aišku, reikėtų nuo pačios pradžios, kai 1988 m. spalio 27 d. susirinkę geležinkelininkų klube grupė šiauliečių pasiūlė įsteigti „Tremtinio“ klubą. Susirinkimo iniciatorius buvo pedagogas disidentas Kazimieras Alminas, iniciatyvinės grupės vadovu paskirtas buvęs Kauno studentų pasipriešinimo dalyvis, Vorkutos politinis kalinys Gediminas Tamošiūnas, kuris drauge su Vita Šniriene ir iniciatyvine grupe sušaukė šiauliečių politinių kalinių ir tremtinių susirinkimą tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto salėje.

Šiauliečiai politiniai kaliniai ir tremtiniai Atgimimo metais ir po Nepriklausomybės paskelbimo kartu su Sąjūdžio grupe tapo pasipriešinimo okupaciniam rėžimui, o vėliau ir Nepriklausomybės gynimo organizatoriais. Jau 1989 m., šiauliečiai politiniai kaliniai ir tremtiniai drauge pažymėjo Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, kai Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą ir buvo išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis buvo vežti į tremtį, kiti – į GULAG‘o stovyklas. Tremtųjų tarpe daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, Lietuvos šviesuomenės. Tą Birželio 14 Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje pastatyta ir pašventinta šiauliečio skulptoriaus Z. Vaišvilos medžio skulptūra „Kenčianti Motina“. Tuo pat metu pašventintas Kryžius žuvusiems ir pastatytas Kryžių kalne, Šiauliuose surengta paroda „Kančia ir viltis“, kuri buvo pirmoji tokios tematikos paroda Lietuvoje.

Tais pačiais, 1989 m. įsteigtas tremtinių choras, kuris gyvuoja iki šiol ir kas dveji metai dalyvauja vykstančiuose Tremtinių dainų šventėse, Birželio 14-os minėjime Šiaulių geležinkelio stotyje, tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiuose „Su Lietuva širdy“ Raseinių raj. Ariogaloje, Vėlinėse prie tremtinių kapų, Šiaulių miesto valstybinių švenčių minėjimuose... Pirmoji choro vadovė Rasa Gasiūnienė, šiuo metu chorui vadovauja doc. Romualdas Pečeliūnas. Dar 1989 m. įkurtas dramos ratelis, kuriam vadovavo Šiaulių dramos teatro aktorė, tremtinė D. Cinauskaitė. Pasididžiuoti gali ir biblioteka, kurios ilgametė vadovė, dabartinė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Šiaulių filialo pirmininkė Valerija Jokubauskienė. Joje galima rasti įvairių leidinių tautos tremties, istorijos ir kitomis temomis. Jų tarpe ir pačių tremtinių bei politinių kalinių knygos, kaip J. Jasvilaitės-Kemektienės „Šiauriniai vėjai“, V. Ravkos „Gyvenimo padiktuota“, A. Manovo „Senojo Vachšo paslaptys“, rinktinė „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ ir kitos.
1990 m. patvirtintas pavadinimas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) su filialais miestuose ir rajonuose.

Iškart atsirado rūpestis pervežti ir perlaidoti mirusių tremtyje ir įkalinimo vietose palaikus. Organizuotos ekskursijos į Kazachstaną, Karagandą, lankytasi Ekizbastuzo, Petropavlovsko, Bidaiko lageriuose. 1991 m. birželio mėn. surengta konferencija, tremties 50-ečiui pažymėti ir Šiaulių geležinkelio rampoje, iš kurios 1941 m. birželio 14 d. išvyko tremtinių ešelonai, pastatyta mūro siena su atminimo lenta.

1992 m. rezistentų palaikų paieškos ir perlaidojimo grupė, vadovaujama S. Plieniaus, Aleksandrijos miškelyje surado pirmuosius okupantų užkastų žuvusiųjų palaikus. 1993 m. gegužės mėn. jis buvo iškilmingai perlaidoti miesto centrinėse Ginkūnų kapinėse genocido aukoms įamžinti skirtoje aikštėje. Vėliau čia iškilmingai perlaidoti dar 11 žuvusiųjų palaikai iš Aleksandrijos miškelio, Ginkūnų žvyrduobių, kur okupantai slėpdavo nužudytas aukas.

Įamžinant Tautos kančią 1995 m. politinis kalinys skulptorius Gintautas Tamošiūnas sukūrė tam skirtą paminklą „Kančia ir viltis“, kuris tais pačiai metais buvo pastatytas Ginkūnų kapinėse (architektas A. Plaipa) ir rugpjūčio 23 d. pašventintas.
Parodyti blogį nėra sunku, tačiau parodyti gėrį yra daug sunkiau. Taip pat lengviau kalbėti apie blogus žmonių darbus ir poelgius, nei apie gerus. Mes pirmiau linkę pastebėti blogus dalykus, o tik vėliau – gerus. Kažkas gerus darbus pavadino didžiausiu pasaulio grožiu.

Visų per 33 metus politinių kalinių ir tremtinių nuveiktų darbų neišvardinsi. Ypač įsimena gimnazijose ir mokyklose rengiamos gyvosios istorijos pamokos, rūpinimasis tremties ir partizaninės kovos paminklais, kaip Partizanų bunkeriu Gulbino miške.. Visi prisimena išvykas į šį Partizanų bunkerį, kuriuose dalyvavo dabar jau šviesios atminties partizanas Juozas Mocius-Šviedrys.

2019 m. rugpjūčio 23 d., pažymint Baltijos kelio 30-etį politiniai kaliniai ir tremtiniai vyko į Pumpėnus Pasvalio rajone, kur pažymėjo tą visą pasaulį nustebinusį trijų Baltijos sesių gyventojų laisvės ženklan susikabinimą rankomis. Kiekvienais metais vasario 16 – kovo 11 laikotarpiu sąjungos nariai lanko savo kolegas, kuriems virš 90.

Šiuo metu filialo gretose per 800 narių. Pirmininkė – Valerija Jokubauskienė, Tarybos pirmininkas Valentinas Kemėšis, be jų valdyboje dar Liudvika Astrauskienė, Eugenija Matuliauskaitė-Butvydienė, Vanda Žilevičienė. Prisimenami ir prieš tai buvę pirmininkai – Česlovas Dirkė ir Vytautas Deveikis.

Valerijos Jokubauskienės gyvenimas susijęs su knyga, mokslo ir žinių troškimu. Kiekvieną jos žingsnį, kad ir per negandas galima pavadinti – žengimu į šviesą. Kaip ji džiaugėsi, kai po Stalino mirties tremtyje pasiekė lietuviškos knygos. Grįžusi tėviškėn Valerija Jokubauskienė ilgus metus dirbo mokytoja.

Žinių troškimas lydėjo ir visą Valentino Kemėšio gyvenimą. Tarsi stebuklas jam buvo kai tremtį pasiekė Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“. Iškart po vidurinės mokyklos, kurią baigė labai gerais pažymiais, studijos Irkutsko žemės ūkio institute, Mechanizacijos fakultete. Baigė studijas jau Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Kiekvieno šių garbių žmonių gyvenimai paženklinti laisvės troškimu ir didžiule viltimi. Štai ypač sunki dalia ištiko Virginiją Arlauskienę, kurios tėtis Juozas Ūselis, Lietuvos kariuomenės partizanas buvo sušaudytas, o pati Virginija gimusi Lukiškių kalėjime. Eugenija Matuliauskaitė-Buitvydienė Sibire, Irkutsko srity, Tulūne palaidojusi abu tėvelius, broliuką bei brolio sūnų, tėviškėn parsivežė jų kaulelius ir perlaidojo Anykščių raj. Svėdasuose.

Buvęs politinis kalinys Klemensas Arlingevičius apie savo likimo brolius ir seseris nufilmavęs begalę medžiagos, kurią sutalpino į 60 filmų. Kaip supratau, jis laikomas šiauliečių kalinių ir tremtinių sąjungos archyvaru. Eduardas Manovas viską amžina nuotraukose. Šį straipsnį irgi lydi jo įamžinti kadrai. Eduardo nuotraukų ciklas „Lietuva tremtinio akimis“ rodytas Seime, Kaune, Tauragėje, Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre, miesto mokyklose.

Lietuvių tremtiniams ir politiniams kaliniams pabuvojus Kazachstane, kazachai atsakomuoju vizitu apsilankė Šiauliuose. Kadangi tremtinys Eduardas Manovas tremtyje Tadžikijoje augo su ten irgi tremtais kazachais, tai jie Eduardą vadina savo broliu.
Visi šie garbūs Lietuvos žmonės domisi politika, Lietuvos aktualijomis, jiems ne vis tiek kokiu keliu žengia gimtoji šalis.

O norisi baigti užrašu ant paminklo Ginkūnų kapinėse prie įėjimo į tremtinių sektorių: „Dėkojame Tau, Viešpatie geras, kad leidai numirt Lietuvoje“. Neveltui tad, mūsų šviesuolius prisimename Kovo 11-os, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse. Šios dienos kovotojai už laisvę ypač laukė.