Sudeikiuose prabilta poezijos ir muzikos garsais

Jei Sudeikių daugiafunkciame centre neskambėtų tradicinės autorinės dainos ir poezijos vakaras „Po pavasario dangum...“, šis nuostabus Utenos rajono kampelis prarastų dalį žavesio. Kūrybingi žmonės visada buvo vertinami ir pastebimi, nes jie yra kūrėjai, o jų kūryba skirta mums visiems. Kaip mes bevertintume kūrybą, o pirmiausia – talentingus žmones, visada žavėsimės jais. Viena iš talentų puoselėtojų ir pati ne mažiau talentinga yra Sudeikių daugiafunkcio centro vadovė Vilma Petrulienė, kuri kartu su dar vienu muzikos talentu Gintaru Šuminu yra sumaniusi rengti jau tradicija tampantį autorinės dainos ir poezijos vakarą.

V. Petrulienė, be eiliuotų tekstų rašymo, dar turi ir renginių vedėjos talentą, kuris pasireiškia įvairių susitikimų jos vadovaujamoje įstaigoje metu. O šis pavasaris išskirtinis, nes pradėjusi renginį vedėja susirinkusiesiems priminė, kad šis pavasaris – tai metų laikas, kurio labiausiai laukia žmogus. Todėl, kad jis siejamas su atgimimu, su išgyvenimu, su pačia gyvybe. „Šiemet jis turbūt buvo laukiamas kaip niekada anksčiau, vis dažniau ir dažniau keliame akis į dangų, nes jau labai pasiilgom saulės, šviesos ir šilumos, – pradėjusi renginį sakė V. Petrulienė. – Šiandien mes kalbėsimės su muzika ir poezija, kurią čia atsinešė Utenos krašto autoriai ir atlikėjai, vienas už kitą įdomesni, visi savaip turtingi ir labai skirtingi. Tačiau visus juos jungia viena bendrystė – kūryba.“
Ir V. Petrulienė pristatė pirmąjį vakaro dalyvį, jį pavadinusi unikaliu, nes, anot jos, jis turi net tris aistras. Arvydas Jurkaitis – kolekcininkas – kolekcionuoja viską, kas susiję su senąja Utena, nepriklausoma Lietuva. Yra Utenos kolekcionierių klubo pirmininkas. Aktorius. Poetas. Vedėja susirinkusiesiems paleido gerąją poezijos fėją savo posmu: ...Bet ne tai / Yra svarbiausia, / O svarbiausia – / Kas didžiausia, / Pastoviausia ir gražiausia – pakvietė pirmąjį vakaro svečią A. Jurkaitį supažindinti vakaro svečius su savo poezija, praskleisti jos grožį ir lietuviško žodžio dermę.

Po uteniškio trijų talentų turėtojo žiūrovų širdis muzika ir posmais jautrino sudeikietė, taip pat turinti ne vieną talentą – ne tik grojanti keliais muzikos instrumentais, kurianti eiles, bet ir dainuojanti Audronė Misiukaitė su uteniške akordeono virtuoze Renata Buzėnaite. Vėliau susirinkusiems Sudeikių daugiafunkcio centro salėje žiūrovams prisistatė dar viena pora – mokytojas ir jo mokinė. Pasak V. Petrulienės, mokytoją bei labai rimtą muzikantą G. Šuminą ir jo mokinę, itin kantrią dainininkę Godą Savarauskaitę, sieja tas pats bendras stebuklas – kūryba. Vedėja perskaitė dar vieną savo poetišką kūrinį:

Kaip maldą kasdieninę vis kartoju, kad viskas bus gerai...
Ar gali būt gerai, kai širdį nuolat skauda?..
O gal tikrai gerai?..
Nes tik tada žinai, kaip reikia džiaugtis...

Kai pajunti, ką reiškia neturėti to,
Ką kažkada turėt galėjai, bet imt nesugebėjai,
Prisieki sau – gyvenime daugiau tokių klaidų kartot
Neleisi niekad, nes daug už tai jau sumokėjai...

Kai supranti, ką pasakyti kažkada turėjai,
O nesakei dėl to, kad vis atrodė laiko dar yra,
Beprasmiais ir tuščiais tada pavirsta žodžiai...
Kam reikia jų, jei progos juos ištart jau nebėra...

Renginyje, kaip įvardijo jo vedėja, neapsieita ir be legendų. „Šiandien mes turime puikią progą iš arčiau pažinti Utenos roko legendą, daugiau nei 18 metų gyvavusios garsiausios Utenos roko grupės „Anbo“ įkūrėją bei vokalistą, šiuo metu vystantį solinę karjerą, bet savo kūrybinį kelią pradėjusį ne nuo roko, o nuo sunkiosios muzikos, įkūrusį grupę „Giljotina", – intriguojančiai dar vieną garsų muzikantą Rolandą Paškevičių pristatė V. Petrulienė, pastebėjusi, jog uteniškių jis labiau žinomas kaip Paškius. R. Paškevičius, kaip ir kiti atlikėjai, susilaukė to paties vedėjos klausimo: „Kas gyvenime yra svarbiausia?..“ Garsus muzikantas nedaugžodžiavo, atsakė trumpai, jog tai yra sąžinė, pasiėmė gitarą ir paniro į roko muzikos garsus.

Renginio pabaigoje tarsi intrigą V. Petrulienė paskelbė, jog pristatys tris uteniškius, kurių gyvenimą lydi ne viena duotybė: teptukas, gitara, fotoaparatas. Pirmasis prabilęs šios trupės vadovas Antanas Snukiškis sakė, jog pirmiausia jo gyvenime atsirado gitara, vėliau – fotoaparatas ir žmona. Todėl ir šį kartą jis, be bičiulių Reginos Skomskienės ir Zitos Kasauskienės, atsivežė ir žmoną Jadvygą. Tarsi prie improvizuoto laužo susėdę seni pažįstami netikėtai susirinkusiesiems užtraukė ne vieną puikiai žinomą posmą, kartu pakvietę dainuoti ir publiką.

Susitikimo pabaigą šį kartą vainikavo renginio vedėja V. Petrulienė: „Tokia mūsų šiandieninė kelionė po kūrybos pasaulį, kuriame tiek visko daug. Pėstiems apeiti viską neužtektų laiko, todėl čia į pagalbą ateina kūryba: ji gali paversti paukščiu, pakelti nuo žemės ir parodyti, kiek daug turi žmogus:

Ar tu žinai, kiek daug turi?
Turi žvaigždes ir gilų dangų.
Užversti galvą ir žiūrėt į jį gali...
Ar tu žinai, ką dar gali?
Gali skaičiuot žvaigždes,
Pajust lietaus lašus ant savo rankų...
Šypsotis, verkti, net mylėt gali...
O ar žinai, ką tu daryt turi?
Turi gyvent ir nenuleisti rankų.
Turi tikėt, kad visada yra viltis,
Net kai tikėt jėgų jau kartais neužtenka."