Su vyriausiuoju tyrėju – apie nusikaltimus, šeimą, aktorystę

Pasvalio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Artūras Astrauskas, anksčiau keliolika metų dirbęs kriminalinėje policijoje, gana netikėtai prisipažįsta, jog jam įdomiausia tirti, kad ir kaip makabriškai tai skambėtų, nužudymus:

– Per mano darbo metus liko neatskleistas tik vienas nužudymas. Ir tam turėjo įtakos objektyvios priežastys…

O dabar jau maždaug trejus metus po policijos pertvarkos Artūrui su dar keturių tyrėjų grupe pavestos ikiteisminio tyrimo bylos, kol nėra nustatytas įtariamasis. Tuomet tyrėjų darbas pirmiausia labai svarbus įvykio vietoje.

– Darbas įdomus… 1994 metais baigęs Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinę mokyklą, įstojau į Lietuvos policijos akademiją. Man atrodė, kad tai vyriška profesija. Vertinau sugebėjimą atskleisti nusikaltimus, – Artūras prisiminė, kaip po pirmo kurso grįžo metus padirbėti Pasvalio policijoje ką tik įkurtoje patrulių grupėje, tuomet mūsų gyventojai pamatė pirmuosius patruliuojančius pėsčius policininkus.

Taigi šį rudenį bus ketvirtis amžiaus, kai Artūras pradėjo dirbti policijoje. Tačiau per tą laiką jis baigė studijas Teisės, vėliau – Mykolo Romerio, universitete, teko dirbti, tiesa, neilgai Palangos miesto ir Panevėžio kriminalinėje policijoje.

Artūras Astrauskas 2003 metais mėnesį stažavosi Amerikoje, Naujosios Meksikos valstijoje, ir matė, kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi mūsų policijos darbas:

– Jeigu ne nuo akmens amžiaus, tai nuo viduramžių judėjome link modernumo.

Jau prieš septyniolika metų Amerikoje pamatė policijos automobilyje sumontuotą kompiuterinę įrangą, kurioje visa informacija.

– Manėme, kad Lietuvoje to niekada nebus, nes paprasčiausiai neatlaikys mūsų žvyrkelių, – prisiminęs šypteli Artūras.

Atotrūkis buvo milžiniškas. Tarkim, Amerikos policija važinėjo galingais automobiliais, visuomet jį pastatydavo pilnu baku kuro. O Lietuvos policijos mašinos buvo kuo mažesnio litražo, kuras griežtai normuotas, pareigūnai turėjo verstis be galo taupiai.

Artūras prisipažįsta Naujosios Meksikos valstijoje apskritai jautėsi pakliuvęs tarsi į kitą pasaulį, kur gyventojai labiau panašūs į meksikiečius ir indėnus…

– Šiandien ir pas mus labai pasikeitę tyrimo metodai, įrodymų rinkimo taktika. Aiškiai nueita į žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, – pastebi vyriausiasis tyrėjas.

Vis dėlto Artūras neslepia, kad jam labai svarbi yra šeima – mama, sesė, žmona Ramunė, septyniolika metų dirbanti kirpėja, dukros Arminta, Petro Vileišio gimnazijos abiturientė, ir Aurėja, Lėvens pagrindinės mokyklos antrokė.

Beje, pirmus dvejus metus Aurėją namuose prižiūrėjo ne mama, o tėtis. Ramunė tik parlėkdavo iš darbo pamaitinti mažosios dukrytės.

– Apsisprendžiau aš eiti vaiko priežiūros atostogų, nes taip buvo naudingiau ir finansiškai, be to, buvau pakankamai subrendęs ir kaip vyras, ir kaip tėtis. Darbe iš anksto apie tai pasakiau, nes tiesiog turėjau tokią teisę, – policijos kolektyve Artūras gal pirmas vyras, pasiėmęs tėvystės atostogų.

Jis įsitikino, kiek daug džiaugsmo, nepakartojamų akimirkų ir emocijų padovanojo tie dveji metai su dukrele, tačiau taip pat pripažįsta, kad čia yra ir monotonijos, ir kartu atsakomybės:

– Jei reikėtų pakartoti, dabar jau svarstyčiau…

Ir Artūrui tėtis, kuris amžinybėn išėjo 2014-aisiais, buvo pavyzdys, autoritetas:

– Jis dirbo sąmatininku „Panevėžio žemprojekte“. Vis dėlto tėčio aistra buvo sportas, ypač badmintonas. Dalyvavo čempionate, pamenu, kaip aš, dar vaikas, žiūrėjau per televizorių. Be galo mėgo žaisti šachmatais. Tėtis sukaupė labai didelę biblioteką, buvo įsigilinęs į istoriją, į pokario partizanų kovas. Gal ir tai paskatino mano seserį Audronę studijuoti istoriją, ir jos dukra, kuri išvyko į Italiją, pasirinko tokias studijas.

Artūro tėtis buvo kilęs iš Radviliškio rajono. O senelis Stasys Astrauskas – irgi turtingos istorijos asmenybė. Tik trumpai atskleisime, kad tarpukariu dirbo Prancūzijoje ir buvo prisiekęs dviratininkas, 1931 metais dalyvavo prestižinėse dviračių lenktynėse „Tour de France“ ir atsidūrė tarp nugalėtojų. Spaudoje rašoma, kaip Prancūzijos trekuose ir velodromuose, plentuose ir keliuose pradėjo skanduoti Astrausko vardą, o jo nuotraukos pasirodė prancūzų laikraščiuose…

Nors Artūras gimęs Panevėžyje, tačiau vėliau šeima gyveno Norgėluose. Mama dirbo „Ryto“ kolūkyje buhaltere, tėtis ir toliau važinėjo į Panevėžį.

Artūro mama Aldona Statkevičiūtė-Astrauskienė kilusi iš netolimo jau išnykusio Senkonių kaimo. O senelio Igno Statkevičiaus (beje, į kurį anūkas labai panašus) gyvenimas taip pat kupinas netikėčiausių vingių ir spalvų. Dirbo Lavėnų dvare ūkvedžiu, 1944-ųjų vasarą traukėsi į Vakarus. Vokietijoje įsidarbino mechaniku, vėliau išvyko į Kanadą, 1951 metais – į Klivlendą Jungtinėse Valstijose. Galiausiai apsigyveno Floridoje, prie Atlanto vandenyno.

– Mamos rūpesčiu 2000 metais senelis grįžo į Lietuvą ir kartu gyveno Norgėlų kaime. Mirė 2010-aisiais, sulaukęs 99 metų, – Artūras truputį atskleidė kito senelio odisėją…

Norgėlų pradinę mokyklą baigė ir Artūras:

– Klasėje buvo penkios mergaitės ir aš. Vienoje patalpoje mokėmės visos trys klasės, o mūsų mokytoja buvo reikli.

Jau mokykloje, Norgėluose ir Joniškėlyje, berniukas buvo geras skaitovas. Ir studijuodamas Artūras pastebėjo, kad aukštojoje mokykloje skatinama dalyvauti papildomoje veikloje. Pasirinko teatro ir skaitovų būrelį. Su profesionaliu režisieriumi paruošė miniatiūrų vaidinimą.

– Atsisveikinant režisierius man, kaip geriausiam būrelio lankytojui, įteikė savo eilėraščių rinkinį, – prisiminęs juokiasi Artūras.

Aktorystės ilgesys savotiškai prabudo bene 2011-aisiais, kai keliavo po Baltarusiją, ir šioje ekskursijoje bendravo su šviesaus atminimo režisieriumi Gintaru Kutkausku. Tuomet lyg tarp kitko Artūras paklausė:

– O kodėl aš dar ne tavo teatre?

Gintaro skambučio sulaukė maždaug po metų. Ir gavo pakvietimą vaidinti spektaklyje „Paskutinė stotelė. Kita – …“

– Susitikome jo namuose, Gintaras sėdėjo savo krėsle. Dar pasakė, kad virė mėsą, ir paklausė, ar nenoriu. Bet aš tikrai buvau sotus, – Artūras prisiminė, kaip toliau jų pokalbis pakrypo prie spektaklio vaidmenų. – Buvau įtrauktas per apgavystę. Gintaras aiškino, kad reikalingas mano išvaizdos žmogus praeiti per palatą, sakė, nėra tų žodžių. Turėjau vaidinti onkologine liga sergančios moters sūnų.

Kai visi susirinko į repeticiją, atsirado ir žodžių, ir veiksmo. Pasirodo, ir kitiems režisierius sakė, jog užteks pereiti per sceną…

Taip policijos vyriausiasis tyrėjas Artūras Astrauskas pasinėrė ne tik į savo darbą, aiškinantis nusikaltimų peripetijas, bet ir į aktorystę:

– Policijos darbe turi būti geras aktorius ir psichologas, sugebėti persikūnyti į įtariamojo vaidmenį, valdyti emocijas.

Artūras džiaugiasi teatre susipažinęs su begale charizmatiškų asmenybių, liko pakviestas pas režisierę Ramunę Uždavinienę, vaidino ir Pasvalio kultūros centro teatre pas režisierių Sigitą Paliulį. Būna, kad į repeticijas kojos pačios neša, bet pasitaiko, jog iš nuovargio jas vos pavelka.

O ir spektakliai, vaidmenys skirtingi. Tarkim, populiarusis „Dobilėlis penkialapis“ pradžioje Artūrui nelabai lipo, tačiau dabar jame suvaidinti, anot pašnekovo, kaip išgerti puodelį kavos…

– Pamačiusi mane vaidinantį scenoje, tuomet gal dešimtmetė dukra Arminta pavydžiai žiūrėjo. Pasitaikė, kad režisierius Gintaras atnaujino „Keleivio bylą“ apie Bernardą Brazdžionį, ir reikėjo dviejų vaikų. Pasikvietė Armintą ir Gretą Šimeliūnaitę, – Artūras ir šiandien prisimena, kokia laiminga buvo dukra.

Toliau ji vaidina dramos studijoje pas režisierę Astą Simonaitę.

– Mūsų mažoji dukra Aurėja irgi jau vaidino Drebulytę misterijoje „Eglė žalčių karalienė“, o jos mokytoja Eglė Lavickienė – Eglę. Toje misterijoje ir aš vaidinau. Po pasirodymo vėl Aurėjos ašaros: ar aš dar vaidinsiu? Buvo pasibelsta pas režisierę Astą, – šypteli dviejų vaidinančių dukrų tėtis.

Beje, jis mėgsta suktis ne tik scenoje, bet ir virtuvėje:

– Šis pomėgis atsirado gyvenant šeimoje. Bent kartą per savaitę mėgstu ką nors pagaminti. Nieko aš pats neišgalvoju. Receptų imu iš interneto, turiu kulinarijos enciklopedijų, vieną – iš tėvų bibliotekos. Mano stichija – mėsos patiekalai, ir su mišrainėmis eksperimentuoju.

Artūras pastebi, kad jo aplinkoje labai daug vyrų mėgsta suktis virtuvėje. Susitinka su studijų draugais, su senais bičiuliais nuo Norgėlų kaimo laikų, su teatralais:

– Ir mūsų dovanos dažniausiai susijusios su maisto gaminimu. Su draugais sutariam susitikti įvairiose vietose. Tarkim, Vilniaus senamiestyje, Palangoje ar net Kijeve.

Vyriausiasis tyrėjas Artūras Astrauskas prisipažįsta labiausiai vertinantis gyvą bendravimą. Nors tokio bendravimo ir darbe – per akis.

O gal ypač įstrigo koks išaiškintas nusikaltimas?

Artūras apie daugelį įvykių gali pasakoti iki smulkmenų, su visomis aplinkybėmis ir pavardėmis. Jis prisiminė greičiausiai ir netikėčiausiai ištirtą nužudymą. Vienkiemio sodyboje buvo rastas be sąmonės senolis, kuris ligoninėje mirė. Neilgai trukus į policiją kreipėsi jaunuolis, kad alaus bare sutiktas vyras negrąžina mobiliojo telefono. Aiškinantis konflikto aplinkybes, abu buvo apklausti. Galimas įtariamasis mestelėjo: „Ko čia mane kaltina, pats sudaužęs senolį.“ Ši tarsi atsitiktinė frazė buvo raktas, atskleidžiant nužudymą…