Su šypsena – į dešimtą dešimtį

Visoks būna gyvenimo ruduo. Vienų – liūtimis permerktas, vėtrų perpučiamas, kitų – gražiausiomis spalvomis nudažytas, dar saulės nutviekstas ir sušildytas. Tokį gyvenimo rudenį išgyvena ir Antalksnėje gyvenanti Aldona Janina Žigienė. Iškart reikėtų paaiškinti, kad visi kaimynai, giminės ją Aldona vadina, bet per Jonines – ir Žigų namuose šventė.

Jau penkioliktus metus ji savo jaukiuose, sutvarkytuose namuose viena. Su vyru Broniumi meilėje ir santarvėje nugyveno kone šešias dešimtis metų, užaugino tris vaikus, džiaugėsi anūkais ir proanūkiais. Jau daugiau nei penketą metų ir namuose, ir po kiemą ji juda tik neįgaliojo vežimėliu, bet savų namų durų neskuba užrakinti.

Vaikai jau seniai kalbina ją glaustis prie jų, bet Aldona nepasiduoda vilionėms: kol „galva veikia ir rankos stiprios“, ji nepasiruošusi apleisti savo namų. O štai svečių visada mielai laukianti, priimanti, vaišinanti. Vaikai, nors jau ir patys nebe jaunuoliai, vis skuba pas mamą. Ir prisiglausti prie jos, ir darbų nudirbti. Namuose – visi patogumai, didžiausias darbas – krosnį pakurti, valgį išsivirti. O paskui visa diena priklauso Aldonai. Bet prie lango ji neužsisėdi, kad ir kaip gražiai pro jį matos Alksnas, kaimynų namai.

Aldonos diena pralekia skaitant knygas, žiūrint televizorių. Jį įsijungia tik vakare: žinių pasiklauso, koncertus mėgsta, nepraleidžia išgyvenimo realybės šou „Nuogi ir įbauginti“. Gal tai padeda ir jai išlikti stipriai? Visados po ranka ir telefonas. Nėra dienos, kad ji su vaikais telefonu nepasikalbėtų. Iš Vilniaus paskambina dukra Zita, iš Pačkėnų (Utenos r.) – sūnus Alvydas, Algis, gyvenantis Kirdeikiuose, dažnai ir į duris pasibeldžia. O jei su visais anūkais, kurių Aldona turi penkis, su visais proanūkiais (jų – dešimt) kasdien kalbų tiltus tiestų, tai ir dienos pritrūktų. Bet Kūčioms ji tikrai laukia didelio būrio. Bent jau vaikai su šeimomis tikrai bus prie bendro stalo.

„Iš Vilniaus – penki, Alvydas gal net su vaikais ir anūkais, Algis...“ – skaičiuoja Aldona tuos, su kuriais dalysis kalėdaitį.

Šitokia gyvenimo rudens šviesa – tarsi atlygis už patirtą vargą. Ilgame gyvenimo kelyje būta vingių, akmenų, kurie sunkino kelionę. Tėvai buvo nestiprios sveikatos, brolius karas apvilko kario milinėmis, taigi teko Aldonai jaunystėje ir vyriškus darbus dirbti, pokario sunkumus išgyventi. Vėliau atitekėjo į Šiliniškę. Daugiau nei dvidešimt metų Šiliniškės, Ginučių, Antalksnės fermose prižiūrėjo kolūkio veršelius. Dirbo daug, sunkiai. Pavargo, bet ir užsigrūdino. Stiprios rankos šiandien jai dar ir kaip padeda nudirbti būtiniausius darbus. O ko pati nepagali – randa, kas ir neprašytas jai padeda. Giria Aldona ne tik vaikus, bet ir kaimyną Joną Raginį, kuris, jei bėda, ir malkų atneša, ir takus iki jos namų nuvalo.

Ji viena. Bet vieniša nesijaučia. Ir entuziazmo nestokoja, su džiaugsmu ir jumoru į savo gyvenimą žiūri. Štai tarp visų jos telefoninių pašnekovų pastaruoju metu atsirado šiemet šimtą metų šventęs Juozas. Pasirodo, abu tuose pačiuose kraštuose gimę ir augę, dar nuo jaunų dienų pažįstami, o Juozas dar ėmęs ir prisipažinęs, jog slapta jau tada Aldoną akimis lydėdavęs, gal net mylėjęs... Ne, tekėti Aldona nesiruošia. Juokiasi, kad jai to ir jos vyras Bronius neleistų. Gražiai su juo sutarė, o dabar, tikino, jau keturiolika metų kasnakt jis į sapnus ateina. Taigi kitam vyrui Žigų trobon žengti nevalia. Ką Aldona savo Broniui sapne pasakytų... Kita vertus, Aldona jau gyvena mintimi, kad gal Dievas duos jai ir proproanūkių sulaukti – juk viena proanūkė jau vestuves atšoko.

Sveikas požiūris į gyvenimą pakylėja Aldoną, suteikia jai jėgų, skatina kitus glaustis prie jos ir net mokytis iš jos. Gal dėl to jos namuose tiek šviesos, taip vešliai auga ir žydi gėlės. Čia visi laukiami, čia net šunelis svetingai visus pasitinka.

Gražią Aldonos Janinos Žigienės gyvenimo istoriją išklausė ir dar ilgų, tokių pat šviesių ir spalvingų, gyvenimo metų linkėjo Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas, Linkmenų seniūnas Jonas Alekna, Ignalinos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Regina Slabadienė.

Jubiliatei buvo perduoti ir Ignalinos rajono mero Justo Rasiko palinkėjimai – malonių dienų, stiprios sveikatos, Dievo palaimos ir gerų žmonių šalia.

Taip ir bus. Aldona Janina Žigienė, apsupta ją mylinčių dėmesiu ir rūpesčiu, su šypsena ir viltimi įžengė į dešimtą dešimtį. Ilgų ir laimingų, džiugių ir prasmingų!