Su Pauliumi – apie jo kelią, siekius

Paulius Bukelis – iš Daujėnų kilęs vaikinas, dabar studijuojantis sostinėje, kur ir dirba, kuria idėjas, jas įgyvendina.

Dar šilta, bet jau kažin kaip kitokia, vis labiau į vidų, į save telkianti ankstyvo rudens popietė. Saulė, rodos, iš tyro, bet jau tolimo aukso, ir vis greičiau pasineria į vakarą… Vieną tokių greit pasibaigiančių (taip netikėtai prapliumpa rudens lietūs) pavakarių Vilniuje susitikome su Pauliumi Bukeliu – daujėniečiu, dabar studijuojančiu sostinėje, kur ir dirba, kuria idėjas, jas įgyvendina… Mieste vaikinas neužsibūna – aidą apie jį vis išgirstu ir savam krašte. Atrodo, stebėtina – kaip miestas, pasaulis veržlaus būdo jaunuolio dar nepasiglemžė? Apie jo darbus, planus bei mintis šiandien ir kalbamės.

Susitikome kavinėje „Art Cafe“ (liet. meno kavinė), pavadinimu atskleidžiančioje savo pobūdį, o kartu ir vieną mūsų apsilankymo priežasčių. Čia galima ne tik atsigerti kavos, suvalgyti pusryčių raguolį, bet ir grožėtis meno kūriniais – kavinėje esančioje „Saulės galerijoje“ rengiamos parodos. Vienos jų, mus ir supančios, idėja – Pauliaus. Bet apie viską nuo pradžių…

Vaikinas užaugo ir visą gyvenimą praleido Daujėnuose. Ryšys su gimta vieta nenutrūksta, o ir kad taip nutiktų, visai nesinori… Kartais gal ir atrodo, kad laiko reikalauja kažkas kitas, kita veikla, bet savo krašto traukai atsispirti neišeina.

Vaikinas mokėsi Daujėnų mokykloje, čia, kaip jis pats sako, viskas ir prasidėjo, nuoseklus tikslų siekimas – nuo mokinių savivaldos. Paulius vadovavo mokinių tarybai Daujėnų mokykloje, vėliau ir Pasvalio gimnazijoje bei dabar dalyvauja universiteto studentų atstovybės veikloje. Dar besimokydamas gimtame miestelyje, jis išgirdo apie Lietuvos moksleivių sąjungą ir ryžosi padalinį mėginti įkurti čia, Pasvalyje – pavyko. Gal septintoje klasėje būdamas inicijavo LMS renginį, pakvietė jos prezidentą, visų rajono mokyklų atstovus… Pasakoja turbūt tada supratęs, kad išties gali kažką suorganizuoti, kad gali pavykti – o tai drąsina, įkvepia norą veikti.

Kurioziškas buvo vaikino išėjimas mokytis į gimnaziją Pasvalyje – ko jis pats labai norėjo. Matydamas, kad nei mama, dirbanti mokytoja, nei mokyklos bendruomenė nelinksta atsisveikinti, vaikinas pats parašė laišką direktoriui su prašymu priimti. Gavęs patvirtinimą, papasakojo mamai – jai beliko sutikti ir kartu važiuoti pasirašyti sutarties.

Pradėjęs dirbti mokinių tarybos pirmininku, Paulius suvokė padėties, vardo praktinę reikšmę visuomenėje – tai suteikia galimybę būti išgirstam, įgyvendinti turimas idėjas. Vaikinas jautė patvirtinimą, kad eina gera linkme, mokyklos bendruomenės pasitikėjimą.

Paulius prisimena pažintį su to meto pavaduotoja ugdymui bei vaikino rusų kalbos mokytoja Regina Slančiauskiene. Buvo pirmas kartas gyvenime, kai pabėgo iš pamokos – ir tą vienintelį kartą buvo pagautas… Su draugais grįžo į Daujėnus, namie gurkšnoja kavą ir – skambina Pauliaus mama: „Skambino pavaduotoja, tu ne mokykloj, tave matė – dingai.“ Žinoma, be pykčio, tik su susirūpinimu. O R. Slančiauskienei išeinant į pensiją, apsikabinę abu nubraukė ašarą…

Ji Pauliui palinkėjo paprasto dalyko: „Būk budrus, saugokis visur. Esi labai geras ir atsakingas žmogus, ir tavimi stengsis naudotis, tavo idėjomis, darbais. Tik išmok pasakyti „ne“. Vaikinas pripažįsta lig šiol to taip ir neišmokęs…

Paulius pasirinko teisės studijas Vilniaus universitete, dabar – ketvirti metai. Jos pasirodė plačiau pritaikomos praktikoje nei anksčiau planuotos politikos studijos, naudinga bendram teisinės sistemos supratimui. Tai jis jau patyrė – teisinis išsilavinimas ne tik padeda „susigaudyti“ praktinėje veikloje, darbo santykiuose, bet ir išties išmokstama skaityti, dėlioti akcentus, argumentuoti, praktiškai suprasti įstatymus… Nors teisininko specialybė – gan specifikuota nacionaliniu požiūriu (kiekvienoje šalyje teisinis reguliavimas yra kitoks, išskyrus ES teisę), Paulius šiuo metu stažuojasi AB Lietuvos geležinkeliuose ir kol kas galvoja pasilikti Lietuvoje.

Pradėjome kalbėti klausimu, kurio sulaukia turbūt kiekvienas studentas: ką tau duoda Vilnius, kaip ten jautiesi, koks tavo asmeninis santykis su šiuo miestu? Paulius atsako, jog jis, atrodo, vis auga. Prisimena kažkieno pasakytus žodžius, jog Vilnius yra jaukus, kamerinis miestas – čia ir daug kamerinių vietų, kuriose gali rasti savąją, ir apskritai, tai nedidelis, kompaktiškas, mielas miestas. Dažnai tenka girdėti, jog Vilniuje daug dviveidžių, piktų žmonių. Paulius sako nesuprantąs to, o gal tiesiog jų nesutikęs. „Pasitaiko visko, – sako jis, – bet jei pats nebūsi dviveidis, ir aplinkui tave žmonės bus panašūs“. Tik kartais čia pritrūksta lėto gyvenimo, ramybės, kurią, nors ir galima rasti, bet jau ne tokią kaip gimtinėje…

Paulius jau kurį laiką dirba VšĮ Vilniaus neformaliojo ugdymo ir savanorystės centre. Šis darbas suteikia laisvę – tik turėk idėją ir galėsi ją įgyvendinti. Pirmasis jo inicijuotas darbas buvo rasti savanorių, kurie prieš kamerą atsakinėtų į klausimus apie savanorystę, pasakotų apie savo patirtį. Visa tai buvo sudėta į videociklą „Savanorystė, kuri įkvepia“. Jį platino internetinėje erdvėje kaip gyvą, tekste neiškaltą pavyzdį to, kas savanorystė yra, ką suteikia žmogui.

Vėliau sulaukta vis daugiau žurnalistų skambučių su klausimais apie jų vykdomą veiklą. Suprasta, kad tiksliai niekas negali papasakoti – nėra jokios statistikos, paskutinis tyrimas atliktas prieš 10 metų, o per šį laiką išties daug kas pasikeitė. Pauliaus idėja buvo pradėti tyrimą apie savanorystę visoje Lietuvoje. Tokio, formalaus, statistinio darbo patirties komandoje niekas neturėjo, darė taip, kaip supranta, nė lėšų tam neturėdami. Sekėsi gerai – per tris savaites surinkta 1200 respondentų, o spalį tyrimas turėtų būti paskelbtas.

Taip pat Paulius su viena kraštiete šiuo metu darbuojasi dėl gestų kalbos vertėjų profsąjungos įkūrimo. Jo draugė amžiną atilsį Birutė Guigaitė mokėsi gestų kalbos, iš jos ir Paulius šio to išmoko. Jai žuvus, regis, jo gyvenime nebeliko ir gestų kalbos. Tačiau vieną sykį teko susipažinti su gestų kalbos vertėja, besidominčia visuomenine veikla, ji pasiūlė Pauliui bendradarbiauti ir drauge ką nors veikti. Ir po pusės metų paskambino su pasiūlymu įkurti gestų kalbos vertėjų profsąjungą, o Pauliaus pasirinkta studijuojama sritis kaip tik yra socialinė apsaugos ir darbo teisė. Gestų kalbos vertėjų profsąjungos Lietuvoje dar nėra, turimais duomenimis, ir Europos Sąjungoje yra tik viena, Danijoje. Tad mes, naudodamiesi šia iniciatyva, – pakeliui į jos įkūrimą, tai turėtų neilgai trukus įvykti.

Klausiu mūsų pašnekovo, kaip yra – ar visa tai yra buvimas stipriai orientuotam į kitus žmones, noras prisidėti prie bendruomenės gyvenimo, ar savęs realizacija, išpildymas? Paulius atsako, jog, matyt, viskas kartu. Neseniai jis sulaukė klausimo, kodėl vis dar grįžta ir ką nors organizuoja Daujėnuose? Juk, atrodo, galėtų tik pabūti pas mamą ir lėkti atgal. Ne, sako jis, pačiam yra įdomu. Tai – jo gimtas kraštas, norisi jį išsaugoti. Be to, daug dalykų galima pritaikyti ir kalbant apie kitas vietas, tą patį Vilnių – nuolat reikia ieškoti, ką žmonėms naujo parodyti, juos sudominti. Paulius pastebi, kad gimto krašto, mažos gyvenvietės žmonės tarsi bijo atvykstančių ir ką nors naujo siūlančiųjų, žvelgia su nepritarimu, bent pradžioje. Ir Paulius, nors pats būdamas vietinis, junta neištartus klausimus: „Kodėl grįžai iš Vilniaus? Ir būk ten.“

Kita vertus, kalbamės, jog tai – ne vien tik užsistovėjimas ar baimė. Kaimo žmogus visa „perleidžia“ per save, savo nuostatas, jam neįsiūlysi bet ko, tai turi būti patikrinta, išjausta. Kaime nepajusi dirbtinio susižavėjimo, žmonės reaguoja natūraliai, nuoširdžiai. Kai, tuo tarpu, mieste į bet kokias naujoves, regis, žiūrima kaip į atrakciją, kažką smagaus ir būtinai išbandytino, perdėm nesigilinant. Todėl mažoje bendruomenėje veikti yra sunkiau, bet atsakomybė iš dalies yra ir didesnė – reikia žmones išties pažinti, suprasti bei gerbti.

Paulius drauge su Daujėnų bendruomene ėmė galvoti, ką suorganizuoti artimo šiuolaikiniam žmogui, jaunimui? Pasiklausyti kapelų ir romansų, užimančių turbūt didžiausią kaimo bendruomenių kultūrinių renginių dalį, ateina tik tam tikra grupė žmonių. O ką veikti kitiems? Greitai atsirado renginys „Vasarai sudie“, šiemet gyvavęs jau trečius metus. Čia skambėjo ir saksofono, klasikinė akordeono muzika, poezija, kurios kasdien Daujėnuose šiaip neišgirsi, aidėjo daug jaunų balsų. Yra paplitęs požiūris, kad kaime nieko nenuveiksi, nieko čia įdomaus, reikia iš jo bėgti. Bet ne, žmonės visgi ateina, džiaugiasi, be to, vis atsikelia jaunų porų. Pasirodo, nėra viskas taip blogai.

O politika, kurią studijuoti Paulius ilgą laiką galvojo, jam nesvetima. Šiais metais jis Pasvalyje kandidatavo į visuomeninį rinkimų komitetą „Už savo kraštą“, tikisi ir ateityje prisidėti prie gimto krašto visuomeninės, politinės veiklos. Dabar jis prisideda prie socialinės platformos „Pasvalys City Alumni“, vienijančios iš čia kilusius ir dabar išvykusius, bet gimtinei neabejingus asmenis bendrai veiklai gimtojo miesto labui, planų.

Pauliaus veikla jam – ir jo laisvalaikis. Bet kartais labai norisi ramiai atsisėsti vienam ir išgerti kavos, o jei dar gamtoje… Tai – savotiškas ritualas, „atliekamas“ daugiausia grįžus namo, į tėvų namus. Laisvas Pauliaus laikas Vilniuje – su draugais, skaitant knygą arba žiūrint filmą. Ypač, pasakoja vaikinas, organizmas streikuoja prasidėjus rudeniui, kai reikia kibti į teisinę literatūrą, tada baisiai norisi grožinės… O daugiausia jis skaito istorines, biografines knygas – kalbančias apie realų pasaulį. Taip pat Pauliui patinka muzika ir dailė. Susitikę su sese, groja pianinu. O prie dailės prisilietė visai spontaniškai – prieš kelerius metus, vieną vakarą (jis, prisimena Paulius, buvo labai gražus, ramus) grįžęs iš Vilniaus namo pasidarė kavos, ramiai atsisėdo ir pajuto, kaip kokiam filme, labai stipriai – kad nori tapyti. Nors gyvenime to niekad nedarė. Namie visad yra drobės, teptukų, dažų, molbertas – jo mama Aurelija dirba dailės mokytoja. Vaikinas kelioms valandoms užsidarė balkone, o išėjo jau su paveikslu. Ir tarsi keliasdešimt kilogramų numetęs. Nuo tada kartais pajunta teptuko poreikį, tada patogiai įsitaiso kur nors ant žemės, gilioje naktyje, ir kuria.

Ėmėme kalbėtis apie Pauliaus šeimą – artimiausią bendruomenę, esančią visų kitų ištakomis. Šeima Pauliui visąlaik buvo ir yra ramstis. Galbūt ji kartais ir pavargsta nuo niekad nesibaigiančių vaikino idėjų, bet jo nestabdo – palaiko, juk jis vis viena darys, ką sumąstęs. Jis užaugo su aštuoneriais metais vyresne sese Aneta bei broliu Juliumi, vyresniu ketveriais metais. Abu jie jau turi savo šeimas, Aneta gyvena Kaune, dirba darželio auklėtoja, o statybomis užsiimantis Julius – Pasvalyje.

– Mama mums visiems buvo pavyzdys, kaip bendrauti su žmonėmis, kaip reikia išklausyti. Ir, kad ir kas gyvenime benutiktų, reikia žiūrėti į priekį… – sako Paulius.

Kalbėti apie šeimą, tėvus Pauliui nėra paprasta, tačiau jos patirtis, išgyvenimai – didžiulė dalis to, kas jis pats yra dabar, tai kreipia ir mintis, ir darbus… Visa gyvenime sueina į šeimą, patirta nelaimė – tėčio netektis – gyvenimą performuoja, kiekvienas dalykas tada turi tirštesnę prasmę.

– Daugiau nei prieš metus nutikusi tragedija mano ir mūsų visų gyvenime pakeitė viską, viską… Supratau, kad apie tai reikia kalbėti, kad ir kaip sunku. Jei kas klausia – pasakau, kad mano tėtis nusižudė. Bandau ir kitus šeimos narius versti pakeisti požiūrį – tai nėra dėmė, žemas lygis ar kiti turimi įsitikinimai… Per šį laiką sulaukėme labai daug pagalbos. Supratau, kad ir aš turiu padėti kitiems.

Pauliaus pirštą apvijusi amžina juoda gija – netekties ženklas ir drauge viltis, jog likusieji visad laikysis kartu. Paulius kalba, jog išėję artimieji, atrodo, sėdi kažkur ant peties, ir visad palaiko…

Spalį Paulius pradės savanorystę su vaikais iš globos namų, o ir paroda, apie kurią pradžioje rašėme, idėjos apie ją vystymas galbūt turi sąsają su Pauliaus patirtimi. Pirmame kurse jis, apsilankęs Lukiškių kalėjime, išvydo kalinių meninius darbus – paveikslus, skulptūras, freskas… Darbai buvo nuostabūs. O tai, kad juos kūrė kaliniai, kai kurie nuteisti ir visam gyvenimui, apie darbus kalba dar daugiau, užmena daug klausimų. Jis iškart kalėjime ir paklausė: „Kodėl gi niekas nesudeda darbų į parodą?“ Buvo atsakyta, kad pats ir bandyk tai daryti. Šią idėją Paulius nešiojosi savyje kone trejus metus. Organizuoti ją sutiko Savanorystės centras, kuriame vaikinas ir įsidarbino. Sulaukus prieš nosį uždarytų durų, ignoravimo, vienus vartus galiausiai pavyko atverti, sutarta su Kalėjimų departamentu prie Lietuvos Teisingumo ministerijos.

Parodos atidarymo metu Kalėjimų departamento direktoriaus patarėja Simona Banėnienė siūlė pagalvoti ne tik apie darbų autorių padarytus nusikaltimus, atliekamą bausmę, mintyse išgyvenamą pragarą, bet ir galimą šviesiąją pusę, kuri atsispindi darbuose. Tai – ir naujo gyvenimo troškimas.

Ši paroda atskleidžia skirtingas žmonių reakcijas, požiūrį. Viena jų – staigus atmetimas, smerkimas. Tačiau kūriniai skatina tai permąstyti, galvoti apie nusikaltimo ištakas, priežastis… Galiausiai prieiname mintį, jog kiekvienas mūsų, tiek kalinys, tiek aš, gimė tokiu pačiu žmogumi. Atrodo, ir kiekviename žmoguje yra galimybė nusikalsti, padaryti klaidą… Ir dažniausiai ne iš gero į ją ateinama, ne iš noro tai daryti. Tokia paroda – būdas suprasti šį pasaulį, visai kitą, bet kartu ir baugiai artimą, ir bent mintimis palaikyti pastangas būti geresniems žmonėmis – visiems mums.

Vilniaus pataisos namų direktorius Viktoras Davidenko kalbėjo ir apie tamsiąją pusę. Visuomenėje gajus požiūris, kad kalėjimas žmogų gadina, juose keroja atskira subkultūra. Tačiau, ar tikrai žmogus į kalėjimą patenka visiškai geras? Jo klaida – viso gyvenimo rezultatas, viskas žmogų formuoja…

Pats Paulius kalbėjo, jog tikisi, kad ši paroda prisidės padedant visuomenei pažvelgti į šiuos žmones kitu kampu, nes dabar matome tik vieną – juodąją – pusę. Taip, esame skirtingų likimų, istorijų žmonės, tačiau menas mus vienija – bausmę atliekantieji ne tik naikina save, kenčia, bet ir kuria.

Paulius – gražus pavyzdys, įkvėpimas, ypač jaunam žmogui, kad išties galima daug padaryti, įgyvendinti. Juk dažnai sulaukiame reakcijų, o ir patys pagalvojame: „Žmogus negali nieko pakeisti…“ Žinoma, nuo noro iki įgyvendinimo – ilgas kelias, panorėti ne visada užtenka. Reikia ir komandos, ir palaikymo, ir išmokti iškęsti nepritarimą, nes ne kartą tenka išgirsti „tylėk, piemenie“. Bet nenuleidžiant rankų, ugdant kantrybę, nebijant nusivilti, galima pasiekti labai daug.