Su įtariama erkinio encefalito diagnoze pacientas šalo gyvoje eilėje prie ligoninės durų: „Pirmenybė kovidiniams“

Dėl kylančio sergamumo COVID-19 Lietuvos didžiosios ligoninės priverstos stabdyti planines paslaugas, kitiems pacientams teikiama tik skubioji pagalba. Tiesa, tai, kas pacientui gali atrodyti kaip skubus atvejis, ne visada sutampa su gydytojo verdiktu. Pavyzdžiui, su įtariamu erkiniu encefalitu atvykę pacientai šąla gyvose eilėse už ligoninės durų, nes pirmenybė teikiama atvežtiesiems su COVID-19 diagnoze. „Manęs nepriėmė, nėra vietų“, – socialiniuose tinkluose istorija dalijosi kaunietis, kuriam laisvos lovos neatsirado nei Kauno, nei Vilniaus ligoninių infekciniuose skyriuose. 

„Iš asmeninės patirties prieš kelias savaites: 5 dienas temperatūra laikėsi apie 40, kartais siekė ir 40,6. Atvyksta greitoji Kaune: „Atleiskite, bet neturime kur vežti, nebent į Jurbarką ar Šakius.“ Žmona veža mane į Vilnių. Atliekami tyrimai. Šeimos gydytojas, analizuodamas simptomus, įtaria erkinį encefalitą ir skubiai nukreipia išsitirti į Santaros klinikų infekcinių ligų centrą.

Atvykstame ten. Lauke (!) stovime (!!) eilėje (!!!) kartu su… greitosiomis. Jei įtariamas pacientui COVID-19 – jį priima, kito – ne. Atveža močiutę su greitąja. Greitosios medikas sako priėmime: „Garantuotas COVID-19, pažiūrėkite į deguonies saturaciją.“ Močiutę laipina keturiese iš greitosios ir garsiai jos klausia: „Ar skiepijotės nuo COVID-19?!“ Močiutė atsako, kad ne, ir gydytojas jos klausia – kodėl? „Vaikai liepė...“.

Manęs nepriėmė. Nėra vietų... Išsityriau kitur, atsakymą gavau po kelių dienų. Ne encefalitas. Bet ir taip aišku, nes jau iki atsakymo gavimo būtų smegenys iškepusios...“ – tikino kaunietis Arnoldas.

Čia tik viena iš tūkstančių istorijų, sklandančių socialiniuose tinkluose, kaip dėl COVID-19 užsikrėtusių pacientų, kurių didžioji dalis yra neskiepyti, už ligoninės durų lieka kitomis infekcinėmis ligomis sergantys vaikai, su širdies ir kraujagyslių ligomis kovojantys senjorai.

Pavyzdžiui, nuo rugsėjo antros pusės vaikų ligų skyrius pertvarkytas COVID-19 pacientams Tauragėje, vidaus ligų pacientų lovos paskirtos COVID-19 ligoniams Kretingoje.

Paslaugos kitiems pacientams pradėtos riboti dar rugsėjį

Didžiųjų šalies ligoninių vadovybė dar vasarą įspėjo, kad kylant sergamumui COVID-19 gali tekti stabdyti planines paslaugas kitiems pacientams. Rugsėjo viduryje apie dalies planinių paslaugų stabdymą pranešė Respublikinė Klaipėdos ligoninė, paslaugos imtos riboti ir Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Praėjusią savaitę duris planiniams pacientams užvėrė Santaros klinikos, Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, čia nekovidiniams pacientams teikiama tik skubioji medicinos pagalba. Trečiadienį paros naujų COVID-19 atvejų skaičiui perkopus 3 tūkst. ribą Vilniaus miesto klinikinė ligoninė laikinai sustabdė kraujagyslių chirurgijos paslaugas. Skubūs šio profilio pacientai nuo šiol nukreipiami į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, esančią Lazdynuose. Vilniaus miesto klinikinė ligoninė taip pat iki 180 padidino COVID-19 ligoniams skirtų lovų skaičių.

Vilniaus regione taip pat visiškai užpildytos Trakų ir Molėtų ligoninės, šią savaitę Trakuose didinamas COVID-19 lovų skaičius ir tai daroma taip pat nekovidinių vietų sąskaita. Nuolat pildosi ir kitų atraminių ligoninių COVID-19 padaliniai – Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Alytaus S. Kudirkos ligoninėje, Ukmergės, Druskininkų, Elektrėnų, kitose ligoninėse.

Kauno regiono ligoninėse planinės stacionarinės paslaugos yra teikiamos, tačiau situacija jau po savaitės kitos ir čia gali pasikeisti. Planines sveikatos priežiūros paslaugas su tam tikrais ribojimais vis dar teikia Klaipėdos universitetinė ligoninė: čia iš dalies ribojamos neurologinės paslaugos, ilgiau nei įprastai tenka laukti planinių operacijų.

Santaros klinikų vadovybė: situacija yra įtempta

Santaros klinikų direktorė valdymui Jolita Jakutienė pabrėžė, kad aukštyn šaunant COVID-19 susirgimų kreivei kitų ligų pacientai gali atsidurti ir Kauno regiono ligoninėse, kur planinės paslaugos vis dar teikiamos.

„Iš kažkur tos lovos ir personalas pacientams atsirasti negali. <...> COVID-19 naujų atvejų skaičius auga, bet mūsų visuomenė nenori įsisąmoninti, kad kai didėja hospitalizuojamų COVID-19 pacientų skaičius, kartu mažėja galimybės gauti medicinos paslaugas ne kovidiniams pacientams“, – sakė J. Jakutienė.

Panašioje situacijoje Lietuvos ligoninės buvo atsidūrusios praėjusių metų rudens pabaigoje, kai dėl kylančio COVID-19 sergamumo taip pat buvo stabdomos planinės paslaugos.

Naujų susirgimų rekordas užfiksuotas gruodžio 18 dieną – registruoti 3 927 COVID-19 atvejai per parą. Šiandienė situacija atitinka praėjusių metų gruodžio pradžią, tačiau, anot Santaros klinikų direktorės valdymui, esminis skirtumas – kitomis ligomis sergančių pacientų skaičius. Jų šiandien yra nepalyginamai daugiau nei praėjusių metų žiemos pradžioje.

„Šiuo metu nekovidinių pacientų, kuriems reikia teikti pagalbą neatidėliojant, skaičius yra pastebimai didesnis nei praėjusių metų gruodį. Per praėjusią bangą šita pagalba buvo sustabdyta, daugelis pacientų patys nesikreipė. Dabar mes turime išdavas to proceso, kad yra daugybė pacientų, kurie neserga COVID-19 liga ir kuriems reikia gydymo čia ir dabar.

Stengiamės, kad pagalba ir jiems būtų suteikta, bet pagalbos teikimas patiria sunkumų, o tai sukelia tam tikrą įtampą, nes mes esame priversti didinti COVID-19 lovų skaičių. Tai yra papildomas krūvis personalui. Didelė dalis personalo, dirbančio poliklinikose, dalyvauja skiepijime, dirba mobiliuosiuose punktuose, važiuoja pas pacientus į namus. Personalo daugiau neatsirado“, – pabrėžė J. Jakutienė.

Ji pridūrė šioje sudėtingoje situacijoje matanti vienintelę išeitį: kad planinė hospitalizacija terapinio pobūdžio ligoniams būtų kuo greičiau atnaujinta, būtinas spartesnis visuomenės vakcinavimas, kaukių dėvėjimas, masinių susibūrimų vengimas.

Sergamumui pažaboti ministerija griebiasi piniginių priedų

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje COVID-19 vakcina visiškai paskiepyta beveik 59 proc. šalies gyventojų. Paradoksalu, tačiau vangiausiai skiepijasi 80 metų ir vyresni gyventojai, nors šie asmenys priskiriami aukščiausiai rizikos grupei ir jų vakcinavimas šalyje pradėtas pirmiausia. Šiandien vakcinavimo kursą yra baigę beveik 57 proc. šios amžiaus grupės gyventojų.

Norėdama paskatinti vyresnių asmenų vakcinavimą, Sveikatos apsaugos ministerija išplatino pranešimą, kad už spartesnį vyresnio amžiaus pacientų skiepijimą medikai bus skatinami piniginėmis premijomis.

„Sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys su vakcinacija, gaus iki 30 proc. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio priedą, paskiepiję 90 proc. 75 metų ir vyresnių gyventojų, arba iki 50 proc. priedą, paskiepiję 98 proc. 75 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų“, – rašoma ministerijos pranešime žiniasklaidai.

Šiuo sprendimu tikimasi ne tik pagerinti vakcinacijos rodiklius, bet ir suvaldyti kaistančią COVID-19 situaciją ligoninėse. Mat tiek ministerija, tiek didžiųjų ligoninių vadovai ne kartą yra pabrėžę, kad COVID-19 lovų skaičius negali būti didinamas iki begalybės, nes tai susiję ne tik su ribotu įrangos kiekiu, bet ir su pačiu medicinos personalu.

Kauno klinikų profesorius: atsiranda gydytojų ir slaugytojų dykumų

Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas, Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos prezidentas profesorius Andrius Macas naujienų portalui LRT.lt pabrėžė, kad didžiausias iššūkis ligoninėse šiandien yra ribotas gydytojų, pirmiausia anesteziologų-reanimatologų, skaičius.

Ne mažiau svarbus, o kartais net svarbesnis yra pakankamas specializuotų anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų poreikis.

Gydytojai anesteziologai-reanimatologai ne tik prižiūri sunkios būklės COVID-19 pacientus intensyviosios terapijos skyriuose, bet ir dirba skubiosios pagalbos, kituose kritinių būklių medicinos skyriuose, chirurgijos skyrių operacinėse. Nesunku suprasti, kad kuo daugiau guldoma COVID-19 pacientų, tuo daugiau gydytojų anesteziologų-reanimatologų reikia jų priežiūrai ir gydymui.

„Problema yra labai integrali: yra poreikis ir anestezijos bei intensyviosios terapijos slaugytojų, ir gydytojų anesteziologų-reanimatologų. Galime įrengti šimtus lovų ir tai bus santykinai ne taip brangu, nes lovą pastatei, sumokėjai, pastatei aparatą, prijungei deguonį – taip, yra ką veikti, bet visa tai įrengus nebus kam dirbti“, – tikino profesorius.

Licenciją turinčių anesteziologų-reanimatologų visoje Lietuvoje yra beveik 700, tačiau, anot Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vedėjo, realiai dėl įvairių priežasčių galinčių dirbti su sunkiais COVID-19 pacientais specialistų susidarytų apie 400. Mat dalis vyresnio amžiaus gydytojų, kuriems iki pensijos likę vos keleri metai, arba renkasi dirbti mažiau fiziškai bei psichologiškai intensyvų darbą, arba pirma laiko pasitraukia užtarnauto poilsio.

Turint omenyje, kad parengti anesteziologą-reanimatologą užtrunka ne trumpiau kaip 10 metų, šių specialistų gretos net ir per pandemiją negausėja taip sparčiai, kaip norėtųsi.

„Prancūzai medikai šiuo laikotarpiu taikliai pastebėjo: net urbanizuotuose šalies regionuose atsiranda anestezijos ir intensyviosios terapijos gydytojų ir slaugytojų dykumų. Tai yra vietovės, kuriose nebesusiburia intensyviosios terapijos specialistų komandos, kur yra pavienių gydytojų, bet nebeįmanoma suburti visą parą dirbančios komandos. Kodėl? Dalis žmonių nusprendžia nutraukti savo darbą, nes per sunku.

Įsivaizduokite gydytoją virš 60 metų, kuris nusprendžia pirma laiko išeiti į pensiją, nes tai yra sudėtinga fiziškai, emociškai, be to, kyla grėsmė jų pačių gyvybei. Juk net ir būdami paskiepyti galime vėl užsikrėsti COVID-19, nesvarbu, kad sergame lengviau“, – pasakojo profesorius A. Macas.

COVID-19 skyriaus iššūkiai

Profesorius atskleidė, kad darbas COVID-19 padalinyje bei įprastame reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose akivaizdžiai skiriasi.

„Jeigu planinei operacijai turi sveiką pacientą, kurio kraujo spaudimas yra stabilus, kiti rodikliai stabilūs ir kuriam reikia tik chirurginės intervencijos, jį reikia operacinėje ramiai užmigdyti, palaikyti jo kvėpavimą ir po valandos ar dviejų pažadinti. Tai santykinai lengvas, nors ir labai atsakingas veiksmas.

Intensyvioji terapija, kur dar nėra COVID-19 pacientų, jau gerokai sudėtingesnė: reikia žinoti, kodėl krinta paciento kraujo spaudimas, palaikyti tinkamą kvėpavimą, inkstų ir kitų organų darbą, reikia žinoti ir išmintingai prognozuoti, kada pažadinti pacientą, kada ištraukti vamzdelį, kad neišsivystytų komplikacijos. Pacientą taip pat reikia vartyti, kad nebūtų pragulų, prižiūrėti įvairiausius vamzdelius, kateterius, kad nebūtų infekcijų, ir tai yra ne COVID-19 ligonis.

Kai mes turime COVID-19, greta minėtų atsiranda mažiausiai du sudėtingi aspektai. Pirma – nepalanki darbui aplinka, nes gydytojas ir slaugytojai kartu su pagalbiniais darbuotojais dėvi vadinamuosius skafandrus, su jais jautrumas yra ribotas. Gydytojas su apsauginiu kostiumu ne tik prakaituoja, negali laisvai judėti, bet negali tiesiogiai prisiliesti prie paciento. Su skafandru techniškai sunku atlikti invazines procedūras. Gydytojas ar slaugytojas su skafandru praleidžia 9–12 valandų, kas 3–4 valandas darydamas 60 minučių ar kiek ilgesnę pertrauką. Per tas 3–4 valandas tu negali daryti nieko: nei atsigerti, nei į tualetą nueiti.

Antra – COVID-19 paciento kvėpavimo funkcija dažniausiai yra tragiškai sunki, jam taikoma ventiliacija, tokį pacientą tenka kasdien kartą ar kelis kartus apversti ant pilvo, o vien tam, kad saugiai apverstume žmogų, mums reikia 4–5 apsauginiais skafandrais aprengtų darbuotojų“, – pasakojo Kauno klinikų profesorius.

Idealiu atveju 4–6 sunkiems COVID-19 pacientams turėtų tekti vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas, vienas jo padėjėjas, pavyzdžiui, gydytojas rezidentas, ir po vieną slaugytoją kiekvienam pacientui. Tačiau pasitaiko ir pesimistinių scenarijų, kai vienam gydytojui tenka 8–10 sunkių COVID-19 ligonių.

Vis dėlto, anot profesoriaus, net ir sudėtingoje situacijoje vertėtų neužmiršti Lietuvos regioninių ir rajonų ligoninių reikšmingos pagalbos kovoje su pandemija.

„Yra daug mažų ligoninių, kurios daro didelį darbą. Pavyzdžiui, Vilniaus krašte yra Ukmergės ligoninė, Kauno krašte – Jurbarko, Jonavos, Marijampolės ligoninės. Jos daro stebuklus. Kai kurios mažytės ligoninės turi po 3–4 reanimacines lovas, turi 20–30 lovų COVID-19 skyriuje, kurių dalis prilygsta intensyviajai terapijai, ir gauna gerus rezultatus. Tačiau, jeigu situaciją vertintume apskritai, personalo vis tiek labai reikšmingai stinga“, – tikino A. Macas.

Vakcinacijos klaidos slypi nepasitikėjime

Profesorius pritaria Santaros klinikų direktorės valdymui nuomonei, kad šiandien, siekiant pažaboti kylančią COVID-19 bangą bei kaistančią situaciją ligoninėse, vienintelė išeitis yra skiepai.

Vis dėlto, A. Maco įsitikinimu, Lietuvai efektyvios vakcinacijos šansas senokai išslydo iš rankų. Jis pamena, su kokia viltimi Lietuvos gyventojai praėjusių metų rudenį laukė COVID-19 vakcinos, ir pats buvo įsitikinęs, kad vakcinacija vyks sklandžiai.

Kas nutiko, kad šiandien visuomenė yra skilusi į dvi karo stovyklas – palaikančiuosius vakcinaciją ir nusistačiuosius prieš?

„Kol kas mes neturime fantastinės COVID-19 gydančios piliulės, kurią išgėręs pacientas pasveiktų, neturime sidabrinės kulkos, su kuria įveiktume virusą, todėl vienintelė mokslo turimomis žiniomis ir intensyviais stebėjimais pagrįsta priemonė yra skiepai. Kitos išeities nėra, bet kai mus pasiekė vakcinos, pati vakcinų „rinkodara“ buvo grįsta nepasitikėjimu ir tapo pamažu represinė, nors iš pat pradžių reikėjo kviesti, leisti skiepytis visiems, kas nori.

Taip, vakcinų trūko, bet prognozuoti galimus nepalankius gyventojų požiūrio scenarijus buvo būtina, kuo anksčiau sudaryti tam tikrą galimybę. Tai puikiai įrodė Izraelis, kur vakare likusias vakcinų dozes prie skiepijimo centrų atiduodavo tiems, kas nori, dažniausiai ten vakarojančiam jaunimui.

Ką darėme mes? Ryte suabejodavome viena vakcina. Vakare jau neabejodavome. Nepanaudotas vakcinas išpildavome, sunaikindavome. Kartu mes turėjome ir turime dėti visas pastangas, pavyzdžiui, įtraukę į procesą socialinius darbuotojus, kad būtų paskiepyta ne 90, o 99 proc. vyresnio amžiaus gyventojų. Mes neišnaudojome šanso manydami, kad mūsų gyventojai visi yra klastingi ar beviltiškai neprotingi, todėl pats procesas vyko tarsi su šautuvu rankose, su nepasitikėjimu, o tai dabar duoda vaisių“, – apgailestavo Kauno klinikų profesorius A. Macas.

www.lrt.lt