Stulbinantis keturių metrų paveikslas, telpantis kiekvieno širdyje

Liepos 13 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje visuomenei buvo pristatytas uteniškės tautodailininkės Jolitos Levčenkienės paveikslas, skirtas Žalgirio mūšiui, įvykusiam prieš 612 metų, ir atidaryta fotografo Valdo Mintaučkio darbų paroda.

Jolitos Levčenkienės paveikslas „Žalgirio mūšis“ visiems lankytojams padarė milžinišką įspūdį. Kilo nemažai klausimų: kaip buvo sukurtas šis šedevras? Kaip kilo mintis kurti tokį paveikslą? Kas toji autorė – Jolita Levčenkienė?

Pasikalbėjome su Jolita Levčenkiene. Štai ką ji papasakojo.

– Gimiau ir augau gražiame Antalieptės krašte. Šiuo metu gyvenu Utenoje. Esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, sertifikuotų tautinio paveldo tradicinė amatininkė. 2011 m. man suteiktas Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusas, o 2016-aisiais – tradicinių amatų meistro vardas. Dalyvauju respublikinėse, tarptautinėse ir rajoninėse bendrose menininkų parodose. Esu surengusi 33 personalines parodas.

Tapau, lipdau... Tiesiog mėgaujuosi kūryba, man – tai gyvenimo džiaugsmas, prasmė ir pilnatvė. Šiaip man prie širdies animalistinis žanras (gyvūnai), myliu žirgus, be jų neįsivaizduoju savo kūrybos. Man patinka juos stebėti, fiksuoti ir perkelti ant drobės taip, kaip aš suvokiu.
Kodėl myliu žirgus? Todėl, kad žirgas simbolizuoja laisvę, intelektą ir sėkmę. Sakoma, kad šiame gyvūne apjungta liūto drąsa, erelio akylumas, jaučio jėga ir elnio greitis. Kad ir ką betapyčiau, mano pagrindinis tikslas – pagauti judesį ir emociją. O žirgas – ir judesys, ir emocija.

Kaip kilo mintis kurti paveikslą „Žalgirio mūšis“? Kodėl pasirinkta tokia tema?

Su šiuo darbu man buvo kitaip, tapyti jį mane pastūmėjo mano kelyje sutikti žmonės. Tiesiog įtraukė į šį istorinį žanrą. Ilgai nešiojau savyje tą mintį, kol ryžausi ją paleist į gyvenimą. Iš pradžių galvojau, kad nutapysiu LDK didįjį kunigaikštį Vytautą ant žirgo. Bet kai pradėjau dėlioti savo mintis ir viziją ant drobės apie Žalgirį, manyje kažkas įvyko, ko negaliu net pati paaiškint. Tokio gigantiško paveikslo neplanavau, bet mažesnėse drobėse nesugebėjau išlieti savo minčių. Teko užsisakyti 2 drobes (110–200 m). Vėlgi, neplanavau ant abiejų tapyti, viena buvo atsarginė. Mane kažkas valdė, tik nežinau kas, atrodė sprogs mintys, viskas vyko ekspromtu.

Kokių pastangų, laiko, žinių pareikalavo visas kūrimo procesas? Kaip jis buvo kuriamas?

Bekurdama kompoziciją supratau, jog perlipau į kitą drobę... Buvau laiminga, kad išliejau tai, ką buvau sumanius. Tik tada suvokiau, jog įklimpau. Juk tai ne taip ir paprasta, iškilo begalė klausimų... Norėjosi tikslumo: kaip atrodė 14 amžiaus LDK karys, kokie šarvai, ginklai, vėliavos ir taip toliau. Apvažiavau Lietuvos muziejus, kur galėjau rasti informacijos, rėmiausi literatūra, M. Jučo knygomis „Žalgirio mūšis“, kurių viena išleista 1959 m., kita – 2013 m. Teko įsigyti A. Bumblausko knygą „Senosios Lietuvos istorija“. Norėjosi, jog žiūrovui nekiltų klausimų, koks tai mūšis. Taip įsijaučiau, kad atrodė, jog aš ten, mūšyje, buvau. Gilinausi į kiekvieną smulkmeną. Tapymas ir ieškojimai ėjo drauge, kartais paveikslas keitėsi eigoje, betapant.

Taip aš gyvenau 6 mėnesius diena iš dienos. Techniką pasirinkau lesiravimo (sluoksninė tapyba), kai pirmas sluoksnis išdžiūna, tada dengiamas antras ir t. t. Plonu peršviečiamu sluoksniu šiame paveiksle yra penki sluoksniai. O krapštymasis su pačiais ploniausiais teptukais – man ne naujiena. Man patinka smulkintis vaizduojant kiekvieną miniatiūrinę detalę.
Taip paveikslas ir gimė. Tapyti nebuvo sunku, tik labai labai įdomu.

Kur ir kada uteniškiai galės pamatyti paveikslą?

Tikiuosi, paveikslas pakeliaus po Lietuvą ir ne tik. O uteniškiams būtinai pristatysiu, tik dar nežinau kada.
Apie ateitį negalvoju, esu nenuspėjama. Nežinau, kas man šaus į galvą, tiesiog pasitikiu savo mintimis.

Kaip jūs pati vertinate savo šedevrą ir kaip jį įvertino kiti (lankytojai, kritikai, dailininkai)?

Šį darbą pavadinau Žalgirio mūšio miniatiūra. Mes visi žinom, ką reiškia miniatiūros žanras. Tai tapybos darbas, telpantis žmogaus delne, atliktas kuo smulkiau. Na, smulkių detalių drobėje apstu, tik dydis ne tas.
Tad galima iš to pasijuokti... Ar matėt kada nors 4 metrų miniatiūrą? O ar įmanoma sumažinti ir sutalpinti į 4 metrus vieną didžiausių viduramžių mūšių? Manyčiau, įmanoma, bet tik mene.

Į visus savo kūrinius stengiuosi įdėti kuo daugiau meilės ir jausmų. O ar man pavyko, tik kiti gali pasakyti, blogų žodžių kol kas dar negirdėjau...

Ačiū už pokalbį, linkime ateityje dar ne vienos tokios įstabios 4 metrų miniatiūros.