Studentė Marija: neprisimenu, kad būčiau nenorėjusi eiti į pamaldas

Pirmoji Laisvųjų krikščionių bažnyčia Lietuvoje buvo įregistruota 1991-aisiais ir yra tik porą metų „vyresnė“ už šiaulietę Mariją Ivaškevičiūtę, kuri ją lanko nuo pat kūdikystės. Tad apie katalikiškai Lietuvai kiek neįprastą tikėjimą ir kalbamės su šia jauna entuziastinga mergina.

– Kažką naują, nežinomą geriausiai pažįstame lygindami su tuo, kas mums gerai žinoma. Sakyk, kokie pagrindiniai skirtumai tarp Laisvųjų krikščionių ir katalikų?– Žmonėms visada labai įdomūs skirtumai, bet aš esu tokios nuomonės, kad tarp bažnyčių reikėtų ieškoti ne skirtumų, o panašumų. Didžiausias panašumas yra tas, kad ir katalikiškose, ir evangelizacinėse bažnyčiose mes tikime tuo pačiu Dievu: meldžiamės jam, giedame giesmes, skaitome Bibliją, o kaip tai darom, jau yra tradicijų klausimas. Pas katalikus vienaip, pas mus kitaip, nes vienos bažnyčios konservatyvesnės, kitos – liberalesnės.

– Laisvųjų krikščionių bažnyčia priklauso pastarajai grupei?

– Manau, kad taip. Bet net ir pačios Laisvųjų krikščionių bendruomenės yra skirtingos. Pavyzdžiui, Šiauliuose bažnyčią lanko vyresni žmonės, todėl, mano akimis, ji konservatyvesnė. Vilniaus bendruomenę sudaro daugiau jaunų žmonių, jaunų šeimų, todėl čia aplinka liberalesnė.

– O kokia apskritai yra Laisvųjų krikščionių bendruomenė?

– Artima. Aš pati jaučiu, kad savo bažnyčioje galiu bet kada prieiti prie bet kurio žmogaus ir paprašyti jo pagalbos ar tiesiog pabendrauti. Ir ne tik pamaldų metu, bet ir po jų arba kurią nors paprastą savaitės dieną. Bendruomeniškumas bažnyčioje yra labai skatinamas, o santykis tarp žmonių užsimezgęs – nesame svetimi.

– Prieš ketverius metus persikraustei į Vilnių. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoji fortepijono specialybę bei pedagogiką. Galbūt bendruomenė padėjo nesijausti vienišai, atvykus į naują, nepažįstamą miestą?

– Tikrai taip. Vilniuje gyveno mano brolis, daugiau pažįstamų nebuvo. Tik dar viena šiaulietė, kuri į sostinę persikėlė prieš metus ir lankė bažnyčią, todėl kartu su ja ten ir nuėjau. Šiuo atveju bažnyčia buvo tai, kas padėjo įsitvirtinti Vilniuje, jaukiau čia jaustis. Susipažinau su naujais žmonėmis, kurie siūlė pagalbą, kvietė susitikti, kažkur išeiti, pabendrauti.

– Vadinasi, Vilniuje, kur nebėra tėvų kontrolės, bažnyčią lankai taip pat uoliai? Negi niekuomet nesinorėjo neiti ar, būnant paaugle, pamaištauti?

– Keista, bet ne. Kol gyvenau Šiauliuose, su šeima beveik kiekvieną sekmadienį eidavome į pamaldas ir neprisimenu, kad būčiau nenorėjusi. Man tai buvo natūralus, savaime suprantamas savaitės įvykis.

– Tavo bendruomenė draugiška, o kaip kiti, jai nepriklausantys žmonės. Ar esi sulaukusi neigiamos reakcijos, pašaipų dėl savo tikėjimo?

– Kai dabar galvoju, tai pasišaipymų lyg ir nėra buvę. Bet gal dėl to, kad esu toks žmogus, kuris nepuola pasakoti apie savo tikėjimą ar raginti tikėti kitų. Kalbu apie tikėjimą tik tada, jeigu kitas žmogus nori apie tai kalbėti. O kam papasakoju, visi džiaugiasi, kad turiu daug veiklos, turiu kažką vertingo savo gyvenime. Dažniausiai reakcija būna teigiama. Nors kažkada pasisakiau kambariokui, kad važiuoju į vasaros stovyklas, kurios yra krikščioniškos, tai jis paklausė, ar čia tos, kurios neįdomios (juokiasi). Kartais žmonės turi stereotipų, kad tai, kas krikščioniška, yra neįdomu.

– Užsiminei, kad turi daug veiklos, susijusios su tikėjimu. Papasakok apie ją plačiau.

– Priklausau Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios šlovintųjų komandai, kuri ketvirtadieniais repetuoja giesmes, o sekmadieniais jas gieda per pamaldas. Dar yra Biblijos studijų grupelė – studijuoti renkamės pas kurį nors namuose. Atvažiavusi į Vilnių, susipažinau su jauna šeima, vyru ir žmona, kurie turėjo didelį norą sukurti viešą erdvę jaunimui, kur galėtume rinktis penktadienio vakarais ir praleisti laiką kažkaip kitaip: turiningiau, be alkoholio. Prisidėjo dar keletas žmonių, mes susibūrėme į komandą ir pernai sausį įkūrėme „DOGhouse“ (angl. – šunų namai) – viešą erdvę, kuri veikia nuomojamose Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios patalpose. Ten iki šiol vyksta susitikimai: mes žaidžiame stalo žaidimus, geriame arbatą, bendraujame. Pas mus taip pat atvyksta įvairių žmonių, kurie dalijasi savo gyvenimo įspūdžiais ar pasisako kokiu nors klausimu, nes kiekvieną penktadienį turime temą.

– Minėjai ir krikščioniškas vasaros stovyklas. Kokios jos?

– Į stovyklas važiuoju nuo penkerių metų ir ten praleistą laiką prisimenu tik su geromis emocijomis: ir draugai nauji, ir žaidimai, ir naktiniai žygiai. Iš pradžių važiuodavau į Laisvųjų krikščionių bažnyčios organizuojamas stovyklas, kurios yra skirtos bendruomenės nariams, o būdama trylikos metų tapau pagalbininke Biblijos skaitymo draugijos stovyklose. Tai yra ekumeninė stovykla, į kurią važiuoti gali ir katalikai, ir liuteronai, ir vaikai iš netikinčių šeimų. Pas mus taip pat atvažiuoja vaikai iš globos namų, rizikos grupių – visus priimame.

– Prisipažinsiu, kad Biblijos skaitymų draugijos stovykla man skamba kiek nuobodžiai…

– Tikrai ne (juokiasi). Per dieną Biblijos skaitymui skiriama gal dvidešimt minučių: kasdien skaitom po ištrauką ir bandom suprasti tekstą. O likusi dienotvarkė yra kaip ir visose stovyklose: įvairiausi žaidimai, išgyvenimo ir naktiniai žygiai, maudynės, orientacinės varžybos, įvairūs meno, sporto būreliai. Dauguma vaikų, vos pasibaigus stovyklai, sako, kad jau laukia kitos vasaros.

Šiose stovyklose iš tiesų labai sustiprėjo mano pačios tikėjimas, nes į jas dabar važiuoju kaip vadovė. Man tenka daug atsakomybės, turiu daug ruoštis, nes vaikai visada ko nors klausia, reikia jiems atsakyti, su jais padiskutuoti.

– O ką tau apskritai davė tikėjimas?

– Tikėjimas mano gyvenimui suteikė ramybę. Per daug negalvoju apie ateitį, nes bus taip, kaip turi būti. Manau, kad tik tikėjimo dėka savy, savo širdy esu tokia rami.

Apie Laisvuosius krikščionis

Laisvųjų krikščionių bažnyčia yra tarptautinės broliškųjų menonitų bažnyčios narė. Jos istorinės ištakos siekia XVI a. reformacijos laikais kilusį anabaptistų sąjūdį, kuriuo siekta atkurti krikščioniškojo tikėjimo grynumą ir suteikti žmonėms laisvo apsisprendimo teisę tikėjimo dalykuose.

Pirmoji Laisvųjų krikščionių bažnyčia Lietuvoje buvo įkurta vietos tikinčiųjų 1989 m. Šiauliuose, tačiau dėl sovietinio režimo turėjo veikti pogrindyje. Oficialiai ji įregistruota 1991 m. Per pastarąjį dešimtmetį Laisvųjų krikščionių bendruomenės susibūrė ir kituose Lietuvos miestuose – Šilutėje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Kaune, Vilniuje, Alytuje. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 200 tikinčiųjų.