| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Tai Etaplius.lt skaitytojo nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.
Mašinos veža kažkokius stogus, taip kaip kam atrodė ant „studabekerių“ sumontuotos „katiūšos“.
Vos praėjus porai dienų nuo pasirodymo pirmųjų sovietinių karių, pasirodė ištisos kolonos karių. Suaugusieji paaiškino, kad tai rusų pėstininkų pulkai. Kolonos buvo su tam tikrais intervalais. Tai buvo labai daug kareivių ir visi atėjo vieškeliu nuo Pašiaušės pusės.
Priėję iki vieškelio posūkio pro Petrauskienės namą, žygiavo plento link. Aš, sėdėdamas ant Deglės upelio kriaušo, žiūrėjau ir stebėjausi, kad yra tiek daug karių. Tik įsivaizduokite, koks mano nustebimas buvo, kada pirmųjų kolonų kariai jau praėjo vieškeliu Mekių kaimą, o už kapų nuo Pašiaušės vis dar lindo ir lindo gyva pilkų kareivių kolona.
Tai buvo mano pirmas įspūdis. Antras buvo tada, kada nuo Pašiaušės pusės pro Bazilionų kapines pradėjo važiuoti kolonos didelių mašinų, ant kurių lyg kokie stogai uždėti ir brezentais uždengti. Iš suaugusiųjų išgirdau, kad tai „katiūšos“ sumontuotos ant amerikietiškų „studabeker“ automobilių kuzavų „bortų“.
Kitą dieną pamačiau, kad nemažai mašinų važiuoja į Vaitiekaus mišką, kuris buvo už Piepalo sodybėlės. Už kokios savaitės mano tėtis gavo šaukimą, pagal kurį turėjo prisistatytį Šiaulių karo komisarui. Jis išvažiavo ir negrįžo, mama smarkiai verkė, mes irgi su broliu. Juk nieko nebuvo žinoma, o gal jau yra fronte, o gal jau užmušė?
Bet įvyko malonus momentas. Tėtis paržygiavo su viena kolona karių. Kareiviai nuėjo savo keliu, o tėtis civiliniais rūbais apsirengęs, atsiskyrė nuo jų ir parėjo į namus. Žinoma, mums buvo didelis džiaugsmas. Kadangi buvo kalvis, tai jį paliko Šiauliuose tam, kad imtųsi kaustyti arklius ir daryti dar kokius nors kalviškus dalykus. Jis parėjo tik vienai parai.
Atėjus kitai dienai, pas mus atėjo jau pagyvenęs kareivis. Kadangi tėtis mokėjo rusiškai, tai susikalbėjo. Pasirodo, Vaitiekaus miške įkūrė štabą ir tas kareivis yra vieno aukšto rusų karininko adjutantas. Taigi, jam buvo liepta eiti pas žmones ir parnešti pieno. Mama, aišku, pieno pripylė į jo katilioką. Jis pasisakė, kad pieno ateis kiekvieną dieną ir, kad tas aukšto rango karininkas atsilygins. Žinoma, juokinga buvo tai girdėti. Juk viską ėmė, net neklausdami leidimo. Ir vis sakydavo „voiną vsio spyšet“. Esą karas viską nurašys.
Tėtis išėjo į Šiaulius, mes vėl likome vieni. Dienomis gyvenome trobelėje, o naktimis miegodavome apkase. Mama įėjimą į apkasą visokiais būdais užsibarikaduodavo, nes pasklido kalbos, kad kareiviai pradėjo plėšikauti ir prievartauti moteris. Taigi, gyvenimas prasidėjo siaubingas. Mama dažnai žegnodavosi ir karštai melsdavosi. O toje vietoje, kur dabar stovi buvusios kolūkio dirbtuvės, kareiviai iškasė didelį apkasą ir apkaso sienas apkalė iš mūsų namui skirtų grindinių lentų. Mama visaip norėjo neleisti imti mūsų lentelių, bet buvo tuščios pastangos. Karininkai sakydavo, kad, kai jie išsikels, tai galės pasiimti. Bet jiems išsikėlus nepasiėmė, mat tas apkasas buvo Joniškio Juozo žemėje. Tai jis viską ir pasiėmė.
Karas netoli buvo nuo mūsų nuslinkęs, nes garsiai girdėdavosi bombų ir artilerijos sviedinių sprogimai. Žmonės kalbėdavo, kad vokiečiai dar yra palei Kurtuvėnus. Daug kas laukė jų sugrįžtant, tarp jų ir mano mama.
Kol kas tiek.
0 0 0 0 0 0 0 5 0 0
1 1
0 0 0 0 0 2 0
0 0 0 1 0 0 1 0 0 0 0 0 8 0 0 0 0 7 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
