Startuolių „karalienė“: optimizmas yra ginklas

Interviu laiką su joniškėliete Rasa Strumskyte teko derinti bemaž dvi savaites. Per tą laiką ji spėjo pabūti Lietuvoje, Milane, Izraelyje ir Austrijoje. Pagaliau verslininkę pavyko pagauti Vienos oro uoste, kur ji laukė lėktuvo į Italiją.

Rasa pusiau juokais, pusiau rimtai yra vadinama startuolių „karaliene“. Dirbdama tarptautinėje „Talent Garden“ kompanijoje ji įvairiose šalyse kuria bendradarbystės erdves. Čia renkasi jauni ambicingi ir talentingi žmonės, kompanijos, kurios kuria modernias, inovatyvias ir pasaulį keičiančias technologijas.

Šiame interviu kalbėsime apie paprastos merginos kelią į karjeros aukštumas, netradicinį požiūrį į gyvenimą, „namų bazę“ ir visus barjerus įveikiantį optimizmą.

– Prieš dešimt metų baigei Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinę mokyklą ir…

– Ir neįstojau į universitetą… Buvau jauna ir neapsisprendusi, kur norėčiau studijuoti. Atsikėliau rytą ir visiškai spontaniškai internetinėje priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemoje pažymėjau Vilniaus universiteto informatikos studijas, multimediją, kultūros vadybą ir dar kažką… Paskutiniu numeriu įrašiau verslo vadybos studijas Vilniaus kolegijoje…

– Įtariu, šis pasirinkimas buvo lemiamas.

– Taip. Tai buvo geriausias likimo pokštas. Mokiausi su labai šauniais žmonėmis, kurių dauguma jau turėjo savo verslus, dirbo visu etatu ir tik vakarais lankydavo paskaitas. Iš jų labai daug ko išmokau. Pagalvojau, kad jei jau nepatekau į universitetą, turiu gauti geriausia, ką gali pasiū- lyti kolegija. Tad jau po pirmų metų, pasinaudojusi „Erasmus“ programa, išvažiavau į Belgiją, kur ne ką didesniame už Pasvalį miestelyje tęsiau studijas tarptautiniame universitete. Būtent tada gimė mano meilė kelionėms. Kai grįžau, dar studijuodama pradėjau ieškoti darbo. Bandžiau dirbti banke – labai nepatiko. Tada, vėl netikėtai, gavau pasiūlymą vesti vaikų šventes. Tai buvo maža kompanija ir aš buvau pirmoji jos darbuotoja. Beveik trejus metus važinėjau klaunomobiliu, linksminau vaikus, vėliau – organizavau ir vedžiau vestuves. Tai buvo labai smagi patirtis.

– Tačiau šiandien tu nebėgioji su raudona vatine nosimi, o atstovauji sparčiai besiplečiančiai tarptautinei kompanijai.

– Gavusi bakalauro diplomą ėmiau svarstyti, ką veikti toliau – likti Lietuvoje ir toliau dirbti organizuojant renginius (ši veikla patiko ir gerai sekėsi), ar pabandyti siekti aukštojo universitetinio mokslo, bet ne mūsų šalyje. Spontaniškai nusprendžiau vykti į Švediją ir mažame, tarp trijų ežerų įsikūrusiame Jönköping mieste studijuoti tarptautinę verslo vadybą. Ten praleidau trejus metus.

– Kuo skiriasi studijos Lietuvoje ir Švedijoje?

– Pirmiausia – požiūriu į paskaitas. Dėstytojas pirmiausia išsiaiškina, kiek studentai žino dėstoma tema ir ką nori sužinoti. Ten labai daug kūrybinių bei praktinių darbų. Man buvo keista ir nauja, kad mes labai daug dirbome su realiomis įmonėmis. Magistro studijų metu mes kas ketvirtį turėjome po projektą, susijusį su kokia nors konkrečia įmone. Štai vieną kartą teko dirbti su firma (tokios pasaulyje yra tik dvi), kur gamina saugumo sistemas lėktuvams ir malūnsparniams. Turėjome atlikti analizę, kaip ir kam pardavinėti jų gaminamą įrangą. Tokios patirtys labai praplėtė akiratį.

– O kaip studentavimas?

– Studentai tokie pat visame pasaulyje. Tik jei Lietuvoje įprasta visiems kartu eiti į barus ar renginius, tai Švedijoje žmonės dažniausiai renkasi mažomis kompanijomis kieno nors namuose ir kartu leidžia laiką. Eiti kažkur į miestą – brangu. Alaus bokalas kainuoja maždaug 9 eurus. Už tokią sumą gali kelioms dienoms nusipirkti maisto.

– Viename interviu buvai pavadinta startuolių „karaliene“. Ar lengvas buvo kelias link šio titulo?

– Tai nebuvo tiesus kelias. Rašiau magistro baigiamąjį darbą ir su drauge pradėjome galvoti, ar nebūtų galima iš šio rašymo kaip nors užsidirbti. Susiradome valstybinę Švedijos transporto agentūrą, kuri kaip tik ieškojo žmonių, galinčių atlikti tyrimus. Savo baigiamiesiems darbams pasirinkome agentūrai tinkančią temą. Taip nušovėme du zuikius: apsigynėme magistro darbą ir dar už tai gavome pinigų.

Tuo metu toptelėjo mintis, kad galime kurti įvairius projektus ir iš to užsidirbti. Su draugais nusprendėme organizuoti hakatoną. Tai toks trijų dienų renginys, kurio metu susirinkę skaitmeninių technologijų specialistai bando išvystyti, išgryninti įvairias verslo idėjas. Renginys taip gerai pavyko, kad gavome pasiūlymą prisijungti prie Vienoje esančios kompanijos, kuri hakatonus organizuoja visoje Europoje. Čia užsikrėčiau meile startuoliams ir šiuolaikinėms technologijoms. Iš esmės gyvenau savotiškame burbule, kuriame, išskyrus inovatyvių verslų kūrimą, niekas neegzistavo.

– Kas parašyta tavo vizitinėje kortelėje?

– Tik mano vardas ir pavardė. Po Vienos prisijungiau prie naujai besikuriančio startuolio „Talent Garden“ („Talentų sodas“). Aš su jais jau ketveri metai ir tam tikra prasme tai ir mano kūrinys. Kai dirbi startuolyje, tavo vaidmuo nuolat kinta. Vieną dieną esi valytoja, kitą – projekto vadovė. Šiuo metu „Talent Garden“ dirba daugiau nei šimtas žmonių, o aš esu strategijos vadovė.

– Ką veikia „Talent Garden“?

– Mes siekiame suburti tuos žmones, kurie kuria technologijas ir jomis gyvena, bei padėti tiems, kurie nori apie tai daugiau suprasti. Europoje labai daug žmonių, neturinčių elementarių skaitmeninių žinių. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas vystosi taip greitai, kad tradicinės mokyklos ar universitetai nepajėgūs persiorientuoti ir naujų žinių operatyviai pateikti jauniems žmonėms. „Talent Garden“ populiarina skaitmenines technologijas ir padeda žmonėms prisitaikyti prie tų inovatyvių sprendimų.

– Kaip tai atrodo praktikoje?

– Mes imame senus pastatus ir kuriame ten kūrybiškas, technologiškai sumanias erdves – bendradarbystės centrus (angl. co-working hub), skirtus kūrybinių industrijų atstovams. Čia susirinkę dizaineriai, architektai, renginių organizatoriai, fotografai, žaidimų kūrėjai, komunikacijos specialistai gali išsinuomoti darbo vietą ir kurti. Tai savotiška profesionalų bendruomenė, kuri dirbdama vienoje erdvėje gali operatyviai išspręsti kilusias problemas, pasitelkti reikiamus specialistus įvairiems projektams, tiesiog produktyviai dirbti.

– Ar „Talent Garden“ žemėlapyje yra Lietuva?

– Taip, ir aš tuo labai didžiuojuosi. Iki tol bendradarbystės centrus kūrėme tik Italijoje (esame didžiausi startuoliai šioje šalyje), o 2015 metais atidarytas „Talent Garden Kaunas“ buvo pirmas tarptautinis mūsų kompanijos projektas.

– Ar ateitis yra dabar?

– Ateitis buvo vakar. Kiek iš jūsų žinote apie Europoje sukurtas skraidančias mašinas? O tokios yra kuriamos vieno startuolio Slovakijoje, Bratislavoje. Tenka bendrauti su žmonėmis, kurie kuria programinę įrangą NASA projektams. Mačiau realiai veikiančią programą, kuri nuspėja, kuriame Indijos vandenyno taške laivus gali užpulti piratai. O virtuali realybė? Jau dabar pristatinė- dami savo klientams mūsų siūlomas erdves, mes naudojame virtualius akinius.

– Mūsų gyvenimai vis labiau klimpsta virtualioje realybėje. Ar anapus skaitmeninio ekrano yra vietos sielai?

– Iš tiesų aš pati to labai bijau. Dabar sėdžiu oro uoste, aplink mane daugybė žmonių ir visi jie sukišę nosis į mobiliuosius telefonus. Tai iš tiesų didžiulė problema, tiksliau – iššūkis, kurį turime spręsti. Kartais atrodo, kad virtualūs pokalbiai gali pakeisti „gyvą“ bendravimą, buvimas su žmogumi. Tačiau tikrieji stebuklai gimsta tik tada, kai žmonės yra greta, bendrauja, panašiai mąsto ir kuria. Todėl mes ir vienijame kuriančius žmones po vienu stogu – bendram darbui, bendram ryšiui. Pusiausvyra tarp virtualaus pasaulio ir realybės privalo būti.

– Daugiau negu šimtas skrydžių per metus. Kiekvieną dieną dešimtys susitikimų ir šimtai, jei ne tūkstančiai, naujų veidų. Ar nekyla noras pabėgti į negyvenamą salą?

– Labai dažnai. Kartais pasiimu kelias dienas „Off“ – jokių telefonų, kompiuterių ir interneto. Jokių žmonių ir pokalbių, tik buvimas su savimi. Kai grįžtu į Milaną, stengiuosi pabėgti į kalnus ir pabūti viena.

– Ar dar mokėtum gyventi tokiame mažame miestelyje kaip Joniškėlis?

– Visada gera sugrįžti. Manau užtektų kelių dienų adaptuotis. Tiesiog reikėtų suburti apie save žmonių, su kuriais būtų galima ką nors veikti ir turėti gerą internetą (juokiasi).

– O ar nekyla minčių nusėsti vienoje vietoje?

– Mano planas – turėti „namų bazę“, iš kurios galėčiau reguliariai ištrūkti. Visiškai neatmetu galimybės, kad tai bus Lietuva. Jaučiuosi pasaulio pilietė, jei norite – proeuropietė, kuri turi labai stiprias lietuviškas šaknis ir tuo labai didžiuojasi. Man čia patinka. Mūsų šalis sparčiai auga ir turi labai daug potencialo. Tačiau, net ir gyvendama čia, nepraleisiu progos keliauti. Aš įsivaizduoju, kad per metus 7–8 mėnesius galėčiau gyventi Lietuvoje, o kitą laiką skirčiau kelionėms. Tai yra būtina. Keliaudamas išmoksti naujų dalykų, parsiveži naujų idėjų. Tai padeda „neužvirti“ savo sultyse. Juolab kad dabar galima gauti lėktuvo bilietų, kurie kainuoja pigiau nei kelionė autobusu iš Panevėžio į Vilnių.

– Pažįstu tave kaip ramų, nuoširdų ir labai pozityvų žmogų. Tačiau tu dirbi verslo pasaulyje, kuris yra negailestingas, kur reikia lipti per kitų galvas norint ko nors pasiekti. Ar nesunku?

– Nėra lengva. Tai yra veikla, kuri tau ant pečių užkelia didžiulį atsakomybės akmenį ir dažnai verčia daryti tai, ko tu nenori. Kartais pagalvoju, kad būtų faina išsikraustyti į kokį atokų miestelį, turėti mažą parduotuvę ar kavinukę ir gyventi ramų gyvenimą bei nesivelti į visokias velniavas, kurios atneša tik galvos skausmą…

Aš keliu sau labai daug tikslų, dėl kurių po to tenka verstis per galvą bei kažkam kažką įrodinėti. Galutinis tikslas reikalauja žiauriai daug pastangų ir kuo labiau stengiesi, tuo viskas darosi tik dar sudėtingiau. Tačiau galutinis tikslas ir yra svarbiausias motyvatorius. Žinodamas, ko sieki, supranti, jog kartais verta verstis per galvą.

– Esi perfekcionistė?

– Taip, ir tai mane labai graužia. Pagrindinė „Talent Garden“ taisyklė – padaryta yra geriau negu tobula. Jos stengiuosi laikytis. Siekdami tobulumo perfekcionistai pamirš- ta mėgavęsi pačiu procesu. Užuot mėgautųsi bendravimu, žmonėmis, jie visą laiką skiria galvojimui, kad kažkas yra negerai. Kažkada galvojau, kad būti perfekcionistu yra smagu, tačiau dabar suprantu, jog tai yra yda.

– „Talentų sodas“ – tavo gyvenimo Everestas?

– Anaiptol. Jei tai būtų koks darbo interviu, sakytume, kad labai blogai, jei žmogus neturi 10 metų vizijos. Bet jei atvirai, aš nežinau, ką veiksiu po metų ar dvejų. Viena, ko tikrai išmokau – gyvenime patys geriausi dalykai atsitinka tada, kai nesitiki ir neplanuoji. Gyvenime norėčiau kurti dalykus, erdves, projektus (žodžiais tai sunkiai nusakoma), kurie galėtų padėti jauniems žmonėms realizuoti savo sumanymus.

– Gyveni šia diena. Kaip tokią gyvenimo filosofiją priima aplinkiniai?

– Geras klausimas. Dažnai diskutuoju su savo močiute. Ji vis ragina mane sustoti, nebelėkti, įsigyti mašiną, būstą, apsistoti vienoje vietoje. Aš nesiekiu pakeisti jos nuomonės, gal ji ir yra teisi. Suprantu, kad yra dvi nuomonės, dvi sampratos ir to nekvestionuoju. Tiesiog bandau parodyti, kad galima gyventi kitaip, ne pagal standartą ir būti laiminga. Jei staiga viskas sugriūtų, tikrai žinočiau, ką daryti. Mes tikrai turime gerokai daugiau galimybių nei mūsų tėvai ar seneliai savo laiku.

Nenoriu kaupti, nenoriu apsikrauti daiktais. Kai supranti, jog viskas yra laikina, pradedi atrasti ir siekti kitų, prasmingesnių dalykų.

– Ar po pasaulį išsiblaškę ir kitokio gyvenimo skonio paragavę lietuviai dar kada nors sugrįš į tėviškę?

– Man regis, jau dabar imigracija po truputį viršija emigraciją. Klausiu savęs, kodėl? Man atrodo, kad kai mūsų šalis tapo laisva, staiga visi suprato, jog gali savo gyvenimus kurti Airijoje, Norvegijoje, Italijoje. Bet būdamas ten, labai greitai supranti, jog esi svetimas, neturi nieko savo. Gauni didesnę nei tėviškėje algą, bet ir išleidi daugiau. Kažkuriuo momentu suvoki, jog tai, ką išmokai – naujos idėjos, patirtis – visa tai gali būti pritaikyta ir Lietuvoje. Taip atsiranda ryšys su savo kraštu, todėl manau, kad grįžtančiųjų skaičius tik didės.

– O kokia yra Rasa, kai nuo savęs nusiima tarptautinės kompanijos strategijos vadovės kaukę?

– Būnu tingi naminė panda, kuri mezga, bendrauja su šeima ir mėgaujasi ramybe. Tokių akimirkų nebūna daug, bet aš stengiuosi pati jas susikurti.

Mėgstu rytietišką virtuvę, tad, pasitaikius progai, mielai ką nors gaminu. Nors valgau viską, patinka užsukti į vieną iš daugelio Milano veganiškų kavinių ir paragauti ko nors naujo.

Patinka ateities maistas. Bendraujame su startuoliais, kurie dirba maisto technologijų srityje. Neseniai teko ragauti kirmėlytėmis pagardintą humusą bei vabzdžius šokolade.

Ir, žinoma, kelionės (ne darbinės)! Tai didžiausias mano hobis. Ir net kai būnu kur nors išvykusi darbo reikalais, stengiuosi surasti laisvo laiko. Aš vaikštau po nepažįstamą miestą, geriu kavą ir bandau įsivaizduoti, kaip būtų, jei čia gyvenčiau.

– Viename interviu esi sakiusi „gyvenu tuo, kuo tikiu“. O kuo tu tiki?

– Tikiu žmonėmis. Tikiu, kad reikia gyventi taip, kaip nori pats. Be stereotipų, be socialinių normų, nurodinėjančių kaip ir ką reikia daryti. Tik bendros sutartos taisyklės, vertybės, kurių reikia laikytis visuomenėje.

Visgi, norint būti laimingam, reikia žiauriai daug drąsos (jos man kartais pritrūksta). Drąsos išdrįsti laužyti stereotipus, daryti ne tai, ko iš tavęs tikisi visuomenė, o ko nori pats. Reikia tikėti savo svajonėmis, vertybėmis, idealais ir gyventi taip, kaip norime.

Mes labai dažnai linkę pasmerkti žmogų, kuris elgiasi neįprastai. Manau, reikia ne teisti, o stengtis suprasti. Galvoti apie tai, kad būdamas kitoks jis jaučiasi laimingas.

– O kas tau yra laimė?

– Atsikelti šeštadienio rytą ir nepriklausomai nuo to – šviečia saulė ar ne, suvokti, kad gali daryti tai, ką nori.

– Vėl norėčiau grįžti prie tavo darbo. Tarptautinės kompanijos strategijos vadovės pareigos skamba solidžiai. Įsivaizduoju, jog tai pareigos, kurioms būtinas griežtumas, racionalumas ir savitvarda. Ar tavo atviraširdiškumas bei optimizmas nekiša kojos?

– Kartais. Optimizmas duoda žmogui šiek tiek naivumo. Būna tokių situacijų, kai nesiseka ir kartais aš, užuot kažką dariusi, sukryžiuoju pirštus ir tikiuosi, kad viskas išsispręs savaime. Ir visgi, kai būna kas nors negerai, peržiūrėjus visus variantus, paskutinis būna optimistinė viltis, jog sprendimas bus rastas. Optimizmas man padeda išvengti depresijos. Tai mano ginklas.

– Ačiū už pokalbį!