Startuojam į politiką

Jei jus stebina skandalų ir korupcijos krečiamas Lietuvos politinis gyvenimas, greičiausiai jūs esate ne Lietuvos respublikos pilietis arba esate toks jaunas, kad visų trijų, kitąmet vyksiančių, rinkimų metu būsite "bebalsis". Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas jaučia pareigą piktintis politika ir politikais, tačiau keiksnojami politikai seniai įgavo imunitetą piktoms ir pašaipioms kalboms. Dažnu atveju ir pareikšti įtarimai jiems "kaip nuo žąsies vanduo".

Politinė karjera turėtų prasidėti būtent taryboje

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos "Baltijos tyrimai" 2017 metais rugpjūčio 29 – rugsėjo 9 dienomis atliktos apklausos duomenimis, labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu – 63 proc. ir 53 - Vyriausybe. Būtent šio nepasitenkinimo fone vis garsesnės tampa kalbos apie tai, kad situacija galėtų imti keistis į gera iš esmės, jei tik į politiką ateitų nauji, jauni, ambicingi, sovietinės praeities nemenantys žmonės.

Paradoksalu, kad esame linkę savo vaikus ir anūkus siųsti ten, kur link patys nuolat laidome įvairius negatyvo ir nepasitenkinimo kupinus signalus. Ir nors prognozuojama, kad teisės aktų leidėjų, vyresniųjų valstybės tarnautojų ir vadovų poreikis 2020 metais bus apie šimtą dvidešimčiai tūkstančių gyventojų, tačiau statistika byloja, kad jaunimas atsiliepia ne į statistinius rodiklius, o būtent į šiuos visuomenės lūkesčius ir politikos studijas renkasi vis daugiau jaunų žmonių.

Statistikos departamento duomenimis, tarp 10 populiariausių (stojančiųjų įrašytų pirmuoju pageidavimu) bendrojo priėmimo universitetinių studijų programų puikuojasi ir politikos mokslai. Ir šis skaičius vis auga. Jei 2014 metais VU politikos mokslai pagal populiarumą buvo 11 vietoje, tai 2015 metais, jie jau pakilo į 7 vietą.

Natūralu, kad dalis aktyvaus ir motyvuoto Lietuvos jaunimo ne tik save identifikuoja kaip perspektyvius politikus, bet ir pačią politiką sieja su geresne gyvenimo kokybe bei gi ištrūkimu iš provincijos, gyvenimu sostinėje ar bent viename iš didesnių Lietuvos miestų. Pažangios valstybės kūrimas, žinoma, priklauso ir nuo to kiek pažangūs yra jos piliečiai, o ypač jaunimas. Pažangūs politine prasme. Tačiau šiandien situacija nėra tokia džiuginanti - daugiausia narių savivaldybių tarybose vis tik yra vyresnio amžiaus. Vyresni nei 50-ies metų sudaro 69.00%, o vyresni nei 40-ies - 89% savivaldybių tarybų narių.

Žinoma, nyki tarybos nario dalia jaunimo nevilioja, o teoriškai politinė karjera turėtų prasidėti būtent čia. Nuosekliai ir, susipažinus su tarybos nario darbo specifika, galima tikėtis didesnės sėkmės, kopiant politinės karjeros laiptais.

Tai kas ta politika jaunų žmonių gyvenime?

Jauni žmonės politiką vertina nevienareikšmiškai. Motyvuoti, labiau savimi pasitikintys, linkę tikėti, kad jų dalyvavimas politikoje gali iš pagrindų keisti Lietuvos politinį žemėlapį.

Panevėžio jaunimo organizacijų sąjungos valdybos narys, iniciatyvos "Žinau, ką renku" narys Domantas Katelė, pasiteirautas apie jaunimo vaidmenį politikoje, sako: "Politika domėjausi labai seniai. Mane ji traukė nuo vaikystės. Rinkimai, balsadėžės, ir agitacinės reklamos man labai patiko. Tačiau kur kas įdėmiau ir giliau politika domėtis pradėjau nuo 16 metų. Nuo to laiko savo ateitį sieju tik su politika. Studijavau Vilniaus universitete istoriją. Mečiau, nes tai nebuvo kažkas, ko aš noriu, tai neišpildė mano lūkesčių, likau nepatenkintas studijų programa. Šiais metais vėl planuoju stoti ir mano tikslas yra vienas – Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Nesu tikras, kad politiką keisti gali tik jauni žmonės. Pažiūrėkite, kaip Lietuvos politiką pakeičia iš stažuočių vakarietiškose, iniciatyviose šalyse grįžę žmonės. Jie turi naujų idėjų, pamatę pasaulio, žino naujausias vyraujančias tendencijas politikos padangėse. Šie grįžę žmonės ir keičia mūsų visų politiką į gera. Panevėžys yra labai stipraus charakterio miestas, mes turime be galo talentingų žmonių įvairiose srityse, todėl esu tikras, kad yra jaunų žmonių, kurie vėliau galėtų tapti neįtikėtinai gerais politikais. Galiu paminėti Teresę Škutaitę, Tomą Bilevičių – jeigu tik jie pasirinks politiko kelią".

O štai Panevėžio atvirame jaunimo centre besilankantys jaunuoliai pakalbinti tvirtina, kad politika jų visai nedomina, tačiau pripažįsta, kad, jų nuomone, miesto meras – būtent tas žmogus, kuris gali (ir turi) padėti miestiečiams spręsti problemas.

"Turėjome problemų mokykloje. Kadangi savivaldybė šalia, ėmėme ir nuėjome su klasiokais. Aš nekalbėjau, neprisimenu ir ko ten ėjome, bet meras mus priėmė ir mano draugai galėjo jam išsakyti kas yra negerai. Aš ir politika? Ne. Laukiu, kad greičiau baigčiau mokslus ir išvažiuočiau. Į užsienį. Dirbti", - teigia čia besilankantis Karolis. Kartu su Karoliu savanoriaujanti Žydrūnė purtosi vien išgirdusi žodį "politika". Ji teigia nieko nežinanti apie tai, kas yra miesto taryba, kuo ji užsiima ir jai tai esą visai neįdomu. Pasiteirauti apie Seimą, jaunuoliai ima kikenti ir sutartinai teigia, kad žino, jog ten dirba Gražulis. Jie puikiai prisimena ir "tą Petrauskienę", kuri prailgino mokslo metus. Jie taip pat yra girdėję apie Maldeikienę, nes tėvai namuose yra kalbėję apie tai, kad ji miega Seime. Nežiūrint į tai, jie dalinasi savo nuomone, kad ji esą "daug domisi, daug knygų skaito ir yra ekonomistė". "Dar žinau, kad Putinas yra Rusijos Prezidentas, Donaldas Trumpas irgi kažkokios šalies", sako Karolina ir čia pat pasidomi "O gal jūs žinote, kas yra lenkų ir romų Prezidentai?".

Ar turėtų jaunimui ateityje rūpėti čia liekantys draugais, tėvai ir seneliai? Lietuva?

Lietuvos politologas, Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Algis Krupavičius akcentuoja, kad daugelyje svarbiausių Lietuvos partijų šiuo metu vyksta kartų kaita. Ji taip pat ir toliau bus artimiausioje politinėje darbotvarkėje. Vieni pirmųjų, įtraukusių nemažai jaunų žmonių, buvo liberalai, šiuo metu "atsijaunina" Tėvynės sąjunga, laipsniškai, nežiūrint vidinių konfliktų, – LSDP.

Nors kartų kaita Lietuvos politikoje tik į naudą, tačiau ji atneša ir tam tikrus iššūkius. Politinės komunikacijos prasme kyla pavojus prarasti tradicinius ryšius su rinkėjais. Senosios kartos atstovai su rinkėjais bendraudavo tiesiogiai. Jaunieji politikai tam naudoja socialines medijas, kurios pasiekia tik tam tikras, bet uždaras rinkėjų grupes, o bendravimas vyksta savotiškame panašiai mąstančių sekėjų burbule, prarandamas ryšys su realiu gyvenimu, o politikai tampa "patys sau gražūs".

Ryškėja ir naujų idėjų badas. Jaunimas linkęs daug komunikuoti apie pasikeitimus, tačiau naujų, nešančių pokytį, idėjų, per mažai. Politika, pasak politologo, yra viešųjų reikalų tvarkymas, tačiau jauni žmonės yra pragmatiški politikos atžvilgiu. Nors ir turėtų būti pasiryžę tarnauti visuomenei, tačiau jiems neretai tai labiau saviraiška ir asmeninės naudos paieškos. Ką rinks "į valdžią" pasyvūs jaunimo atstovai?

"Rinks panašius į save. Dalis jų nedalyvaus rinkimuose, o dalis su amžiumi – keisis, nes net ir pasyvi visuomenės grupė tapdama vyresne ne tik prieš rinkimus atsisuka į politiką, vyresni žmonės tampa aktyvesni, įsitraukia į politiką" – optimistiškai nusiteikęs pašnekovas. "Neturiu baimių dėl naujos politinės kartos, bet klausimas kokias vertybes ir idėjas ji kels. Neoliberali banga, panašu, kad išsikvepia, todėl, matyt, jai teks atsigręžti į labiau socialiai orientuotas vertybes".

Deja, Lietuvos "nuomonės formuotojai" nėra tokie pozityvūs jaunimo atžvilgiu. Štai A. Užkalnis Defi portale konstatuoja, kad "Išauginome apsiverkusių ir snarglėtų zyzlių kartą", A. Tapinas smogia į paširdžius dar stipriau: "O Tado Langaičio niekšybė yra smulki ir paprasta – jis taps idealiu pavyzdžiu, kaip neveikia "jaunoji politika", kokie nepatikimi, savanaudžiai ir oportunistai yra į politiką ateinantys jauni žmonės. Ir storu teptuko dryžiu jis perbraukia visus jaunus žmones, visus idealistus, tikinčius skaidria ir moralia politika ir norinčius tarnauti, o ne ūkio ministro aureolės, įtakos ir krėslo, aptraukto kokybiška oda."

Lietuvoje ir vėl artėja rinkimų metai. Norėtųsi, kad jie būtų įsimintini ir išskirtiniai tiek jaunimo, renkančio vietos valdžią, aktyvumu, tiek politinių partijų ir judėjimų sąrašus papildžiusiais jaunais, pažangiais, politikos mokslus krimtusiais ir sėkmingai juos baigusiais naujos politikos formuotojais.

"Nepergyvenkim, išmoks"

Mindaugas Lapinskas, rinkimų kampanijų konsultantas, pateikia savo nuomonę apie artėjančius rinkimus ir juose (ne)dalyvaujančius jaunus žmones.

"Amžius, žinoma, turi reikšmę, tik labai sunku pasakyti, kada ir kokią. Jei kalbame apie rinkimus, tai rinkėjų pasirinkimą nulemia gausybė faktorių – kokie apskritai yra kandidatai, koks pasitenkinimas ar nepasitenkinimas valdžia, ekonomine situacija ar pagrindinių problemų sprendimu. Jei jie mano, kad reikalai krypsta į gerąją pusę, rinksis tęstinumą, ir, todėl, galbūt, ir vyresnius žmones, o jei norės pokyčių – gali pasirinkti ir radikalesnius, jaunesnius. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad amžius pats savaime yra privalumas ar trūkumas.

Natūralu, kad jaunimas žmonėms gali atrodyti galintis nuveikti daugiau – jis mažiau pririštas prie status quo, mažiau įsipareigojęs ankstesniems (nebūtinai geriems) projektams, todėl ir keisti situaciją gali lengviau. Iš kitos pusės, rinkėjams reikia ne tik gebėjimo veikti, bet ir gebėjimo įsijausti į jų situaciją – štai čia jauniems žmonėms patirties trūkumas gali kišti koją, juk iš kur trisdešimtmečiui suprasti, kaip bijo penkiasdešimtmečiai prarasti darbą ar kaip jie krapšto centus sumokėti už komunalines. Jei atsisietume nuo asmeninio skonio, tikriausiai visos kaitos (tame tarpe ir tarp kartų) yra gerai – viena nepakankamo Lietuvos progreso priežasčių, tikriausiai, ir yra tam tikras sustabarėjimas ir metų metus besitęsiantis elitų dominavimas.

Jei kalbėtume apie reformų vykdymą vykdomojoje valdžioje – Vyriausybėje, ministerijose ar savivaldybėse, jaunimo dalykinės patirties trūkumo nepervertinčiau. Biurokratinė sistema tam ir yra sukurta, kad nepasiduotų pokyčiams – teigiamiems ar neigiamiems. Klaidų daro visi, nepriklausomai nuo amžiaus. O ienas žmogus, net ir užimantis aukštas pareigas negali visko spręsti vienasmeniškai – sprendimai turi būti derinami, kampai šlifuojami. Jei koks Šiaurės Korėjos diktatorius dėl nepatyrimo ir gali pykštelti atominę raketą į Japoniją, tai Panevėžio savivaldybėje net departamento direktorius negalėtų vienasmeniškai atleisti kiemsargio. Čia, tikriausiai, vėl galiotų ta pati "atvirumo pokyčiams" taisyklė.

Lietuvai pokyčių, tikriausiai, reikia labiau, nei esamo kurso išlaikymo. Todėl sistema, kuri įleistų daugiau žmonių, nebijančių juos daryti, kurtų gyvybiškesnę, dinamiškesnę šalį. Ir dar viena, lietuviška vyresnės kartos dominavimo priežasčių yra emigracija. Emigruojantys jaunesni ir ir vidutinio amžiaus žmonės palieka daugiau erdvės vyresniems, nesudaro natūralaus spaudimo jiems konkuruoti ir stengtis. Būtent todėl vertėtų šiek tiek kompensuoti šį spaudimo ir konkurencijos trūkumą ir skatinti jaunesnius imti vėliavą į savo rankas. Net jei jie iš pradžių klys, nepergyvenkim, išmoks."

Kažkada garsi Lietuvoje politikė, dėstanti tarptautinių santykių ir politikos institute, privataus pokalbio metu pajuokavo – "Atidarau auditorijos duris, o prieš mane - 100 ambasadorių sėdi". Belieka tikėtis, kad ne tik sėdi.