Stanislovas Vaitkevičius. Išlikęs šokyje

Solidi, „Printėjoje“ estetiškai sumaketuota ir šiemet išleista knyga „Išėjęs sugrįžti...“, skirta anksti iš gyvenimo išėjusiam šokėjui, choreografui, kolektyvų vadovui Stanislovui Vaitkevičiui, apima 270 puslapių. Juose – visas šio kultūros žmogaus gyvenimas, nuveikti darbai, jį pažinojusių ir mylėjusių prisiminimai. Ir tai, ką randi po kukliu viršeliu, papuoštu dailininko Algimanto Snarskio šaržu, net nepaisant to, jog daugelis S. Vaitkevičiaus darbų ir kūrybos vaisių – žinomi ir pažįstami, nes juos matėme ir jautėme, nepalieka nuostaba, kiek daug gyvenime gali nuveikti vienas žmogus. Gal ne visiems susidomėjusiems ir norintiems pavyks gauti šią 300 egzempliorių tiražu išleistą S. Vaitkevičiaus tėčio Stepono Alfredo Vaitkevičiaus knygą, todėl bent perbėkime jos puslapiais kartu.

KELIAS
„Stanislovą Vaitkevičių pažinojo visi mūsų rajono žmonės. Jo sukurtus sceninius šokius šoko visoje Lietuvoje“, - tai eilutės iš bičiulių šokėjų teksto, parašyto atsisveikinant su šia šviesia asmenybe. Toli gražu ne kiekvienas užsitarnauja tokius žodžius. Knygos skyriuje „Stanislovo Vaitkevičiaus gyvenimo ir kūrybos apžvalga“ žingsnis po žingsnio iš arti susipažįstame su jo gyvenimu – nuo pat žemaitiškų ištakų iki atsisveikinimo.

Be pagražinimų, tiesiai ir atvirai. Kaišiadorių žemėje Stanislovas veiklą pradėjo tuometinėje proftechninėje mokykloje – šviesios atminties rajono kultūros skyriaus vedėjas V. Balčiūnas pasiūlė laikinai vadovauti šios mokyklos šokių būreliui. S. Vaitkevičiaus suburtas tautinių šokių kolektyvas koncertavo ne tik savo mokykloje, bet ir kitose rajono vietose. Po kiek laiko – Žiežmariai, kur vadovaudamas jaunimo šokių kolektyvui Stanislovas subūrė jaunų šeimų šokių kolektyvą, vėliau – moksleivių liaudies šokių kolektyvą Žiežmarių vidurinėje mokykloje. Prasidėjo koncertai ne tik mūsų rajone, bet ir už jo ribų, Stanislovo talentas ir atsidavimas savo pašaukimui neliko be pėdsako.

Vėliau – didysis virsmas: miestelio kultūros namai buvo privatizuoti, saviveiklininkai liko be pastogės. Dirbdamas Žiežmarių seniūnu, be kitų darbų ir rūpesčių, S. Vaitkevičius dėjo daug pastangų, kad miestelis vėl turėtų kultūros namus. Pavyko atgauti apleistą buvusį Rajkooperatyvo pastatą, parengti rekonstrukcijos projektą, kuris S. Vaitkevičiui palikus pareigas, buvo įgyvendintas tik 2003-aisiais.

Tačiau svarbiausia – kad šiandien žiežmariečiai turi kultūros namus. Vėliau savo profesinę karjerą S. Vaitkevičius tęsė tuometiniame Kaišiadorių laisvalaikio organizavimo centre, kur dirbo meno vadovu, Kaišiadorių muzikos mokykloje, kur dar ir vadovavo šokių kolektyvams, kartu dirbo su „Gudobele“, Žiežmarių senjorų šokių kolektyvu. Nuo 1999-ųjų tapo šios mokyklos direktoriumi. Po metų čia atsidarė choreografijos skyrius... Čia, Muzikos mokykloje, Stanislovas Vaitkevičius pradėjo kurti sceninius liaudies šokius. Tai garsusis „Kalniškių kadrilis“ (muzika V. Kratavičiaus), „Meilutė“, „Žalnierius“, „Paparčių kadrilis“, kiti.

Ne vieno jų autorines teises įsigijo Lietuvos liaudies kultūros centras, šiandien Stanislovo šokiai drebina scenas įvairiausiose šalies vietose, šokių kolektyvų koncertuose užsienyje. Knygoje vietos skiriama šokių kolektyvams, kurie Stanislovui Vaitkevičiui buvo ne tik darbas, bet ir jo gyvenimo dalis: tai „Gudobelė“, „Skaisgija“, „Kiementa“. „Skaisgija“- tai ilgą laiką išnešiotas Stanislovo nuostabiausias kūdikis. Jo suburtame kolektyve šoko visas Žiežmarių elitas“, - rašoma leidinyje, kuriame pakankamai plačiai apžvelgti S. Vaitkevičiaus kolektyvų surengti renginiai, dalyvavimas konkursuose, festivaliuose, pelnyti įvertinimai, vaizdingai aprašytas ir puikus jubiliejinis Stanislovo kūrybos koncertas Elektrėnuose. Ir, žinoma, brangiausias įvertinimas – „Aukso paukštė“, kurią choreografas jau priėmė klastingos ligos paženklintomis rankomis... „Žiaurus likimas sugebėjo iš Stanislovo atimti viską, tačiau nepalaužė jo ryžto“, - mirga eilutės iš knygos puslapių, skirtų įspūdingai choreografo veiklai jau sergant Parkinsono liga – tai ir daugybė koncertų, gastrolių, naujai užgimusi „Subatvakario“ ir „Žiežmarių kviestinio“ tradicija, dalyvavimas respublikiniuose renginiuose, kolektyvų jubiliejai, darbas Parkinsono draugijoje.

Net gydydamasis po patirto insulto Santariškių klinikose jis sugebėjo surengti personalui koncertą, kuriam vadovavo sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje... „Išėjęs sugrįžti...“ puslapiuose randi daug gerų žodžių ir tiems žmonėms, su kuriais įvairiais gyvenimo etapais dirbo, bendradarbiavo, draugavo Stanislovas Vaitkevičius, padėkota kiekvienam, prisidėjusiam prie knygos leidimo, parėmusiems kūrinio atsiradimą moraliai ir materialiai.
PRISIMINIMAI
Su meile ir pagarba prisiminimais apie Stanislovą Vaitkevičių dalijasi jį pažinoję žmonės; kolegos, draugai, artimieji. Tai kurso draugė, Jonavos meno mokyklos choreografijos skyriaus vyr. mokytoja Živilė Antanavičienė; tėvo bičiulis inžinierius, mokslinis bendradarbis Kazimieras Dokšus, Bronislavas ir Adelė Girdvainiai (dėdė, krikštatėvis ir diedienė), tautinių šokių kolektyvų nariai, artimesni ir tolimesni giminaičiai.

Pirmoji Stanislovo žmona Modesta Vilija Butkutė-Vaitkevičienė prisimena: „Jo darbo credo buvo žiūrovą uždeganti nuotaika: „Jei šoki prastokai, bet veidas spindi, žmonės visada tave pastebės“, - sakydavo jis“. Juozas Krinickas rašo: „Mano atmintyje jis liks šokio meno fanatikas gerąja prasme“. „Kaip menininkas jis buvo puikus savo srities žinovas, degęs aistra šokiui. Nenuilstantis ir nepralenkiamas koncertų, kelionių organizatorius.

Tai buvo Žmogus, turintis įgimta vadovo talentą“,- vertina buvusi kolegė Kaišiadorių meno mokyklos mokytoja Onutė Kupčiūnienė. „Stanislovas, būdamas itin gabus ir talentingas, sukūrė daugybę šokių, kuriuos šoka tiek mūsų rajono, tiek kaimyninių rajonų šokėjai. Jis buvo tas žmogus, kuris davė geriausias pamokas savo šokėjams ir skatino siekti svajonių. Dalelę širdies paliko savo kūryboje, kuri visiems sukelia daug minčių ir gražių prisiminimų. Ir šiandien jį matau įvairiose situacijose. Jis ir sirgdamas negalvojo, jog gyvenimas yra liūdnas, beprasmiškas. Kūryba padėjo išgyventi sunkiausius metus. Būtent tokio žmogaus praradimas įkvepia daugelį žmonių gyenti“, - prisimena buvusi kolegė Birutė Zubkovienė.
Labai vaizdinga, sodria kalba parašyti tėvo Stepono Alfredo Vaitkevičiaus atsiminimai apie šeimos keliones, kurios, pamėgtos vaikystėje, viliojo ir visą likusį gyvenimą. Apie knygos atsiradimo aplinkybes pasakoja istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentas Mindaugas Tamošaitis: „Paviršutiniškai žvelgiant gali susidaryti įspūdis, kad sumanymas rašyti knygą apie Stanislovą kilo po jo mirties.

Taip tradiciškai elgiamasi siekiant įamžinti mirusio žmogaus atminimą. Tačiau šį kartą pasielgta kitaip... Stanislovui sunkiai susirgus, įsigilinau į šios asmenybės nuveiktus darbus choreografijos srityje, tuomet man kilo idėja jo veiklą įamžinti atskiroje knygoje. Apie tai pranešiau Stasiui (tokiu vardu į jį kreipdavosi artimieji), mano šeimoje kitaip dar vadinamam kūminu (Stanislovas – mano žmonos Lauros kūmas, pasak jos, kuminas), giminaičiams.“

M. Tamošaitis šiltus žodžius skiria ir pačios knygos autoriui: „Knygos apie Stasių autorius – Steponas Alfredas Vaitkevičius, leidinio pagrindinio herojaus tėvas (artimoje aplinkoje jis – „diedukas“, turintis aukštąjį techninį išsilavinimą (save vadina „technariumi“. (...) kaip rašoma knygos pratarmėje, tėvas tekstą rašė nepaisydamas patirto didelio skausmo netekus sūnaus, būdamas garbingo amžiaus, kamuojamas sunkios ligos. Fizines ir kūrybos kančias atpirko stiprus tikėjimas atliekamo darbo prasme ir reikšmingumu. Šiuos žodžius patvirtina dieduko prisipažinimas artimiesiems: „Negaliu mirti, kol knyga nepasirodė“ (...) Norėtųsi palinkėti, kad po šios knygos išleidimo diedukas nugyventų daug metų ir imtųsi plunksnos rašyti naują knygą. Kiek yra žinoma, kitas dieduko nusižiūrėtas tyrinėjimo taikinys – Lietuvos demokratų partija (1989-2001 m.), kurioje keletą metų jis pats aktyviai veikė“. Prisidedame prie šio palinkėjimo.
„Nuo mažens Stasiuką traukė muzika ir šokiai. Jau būdamas kokių penkerių metų bandydavo groti žaisline amonikėle, o grodamas taip įsijausdavo, kad linguodavo į visas šalis“, - rašo Stanislovo teta Adelė Baškienė, kuri savo prisiminimus baigia taip: „Matau jo ryžtą ir užsispyrimą siekiant savo tikslo, matau jo pasiryžimą jokiu būdu nepasiduoti klastingai ligai ir kovoti su ja iki paskutinio atodūsio, matau jo begalinį norą gyventi. Štai to ir reikėtų iš jo mums visiems pasimokyti.“ Tad – skaitykime. Ir mokykimės.
(Pabaiga. Pradžia Nr. 60 (2262)

Romualda Suslavičienė