Staklių kokybę parodo tas, kas jose sėdi

Tautodailininkas Zenonas Tomkus kuklinasi pasakodamas apie audimą ir staklių gamybą. Pasak jo, yra labiau nusipelniusių, geriau šį amatą išmanančių tautodailininkų ir meistrų. Jis esąs pynėjas, pamažu prisijaukinęs stakles ir pamėgęs audimą. Bet ir tai padaryti šiais laikais užtrunka – visi nori greitai gaunamo produkto, o kelias savaites sėdėti prie išsvajoto audinio mažai kas beturi laiko.

Netyčia prisijaukino stakles

Zenono dėdė buvo kriaučius. „Tai vienintelis paveldėjimo momentas“, – juokiasi jis, paklaustas, ar polinkio austi kartais nepaveldėjo iš giminaičių.

O buvo kitaip. Audėja R. Kavaliauskienė, kuri kaip ir Zenonas priklauso Tautodailininkų sąjungai, nusprendė baigti kadenciją ir parduoti stakles. Sąjungos Šiaulių skyriui atsirado galimybė jas įsigyti ir pravesti daugiau nei pusę metų trukusius audimo mokymus. Dalyvavusieji gavo audimo teorines ir praktines žinias, nusiaudė po kelis rankšluosčius. Po kurio laiko kai kurios mokymų dalyvės surengė net savo autorines parodas.

„Taip, netyčia, į mano gyvenimą atėjo audimas – reikėjo tas stakles surinkti ir pačiam į jas sėsti“, – šypsosi Zenonas, taip pat dalyvavęs mokymuose.

Bet tai nebuvo pirmasis jo prisilietimas prie audimo siūlų ir staklių. Atgimimo laikotarpiu, važiuojant į Rasos šventes, norėjosi pasipuošti tautinių rūbų elementais, teko austis juostas, jomis apjuosti savo vaikus – taip ir prasidėjo juostų, juostelių, raiščiukų audimas.

Zenonas skaičiuoja, kad nuo pirmos išaustos juostos prabėgo, berods, 20 metų. Bet tie du dešimtmečiai nebuvę nuoseklūs. Pasak tautodailininko, audimas juose pasirodydavo kaip saulė pro debesėlį.

„Mano amatas – pynimas. Kažkuo panašu – tik ten medis, o čia siūlai. Vėliau perėjau prie kitų veiklų, nes iš pynimo šeimos nebebuvo galima išmaitinti. Iš principo esu stalius ir šis amatas yra labai universalus. Taip jau atsitiko, kad atsirado ieškančių, kas pagamins stakles. Pasiūlymas pasirodė įdomus, su iššūkiu. Aš ėmiausi to darbo. Pačiam buvo įdomu, žinių šiek tiek turėjau, bet vienoje Šaukėnų seniūnijos sodyboje įsigijau gerai išsilaikiusias stakles, kaip idėjos etaloną. Tai buvo nebloga proga praplėsti savo žinias apie audimą ir audimo įrankius“, – sako Z. Tomkus.

Unikalūs darbai

Anksčiau žmonės stakles gamindavę iš įvairios medienos: eglės, pušies, uosio, ąžuolo. Kokią medieną žmogus turėjo namuose, iš to ir padarydavo. Vieni stakles gamindavosi patys, kitiems padarydavo stalius.

„Medis nelemia staklių gerumo. Staklių kokybę parodo tas, kas jose sėdi“, – įsitikinęs tautodailininkas.

Pačias elementariausias stakles pagaminti neužtrunka, bet sudėtingesnių staklių gamyba tęsiasi savaitę, o kartais – ir mėnesį. Nors jų schema išlieka daugmaž panaši, pagal norimo austi audinio plotį jas galima siaurinti ar platinti.

„Gali būti suolas staklėse su dėžute audimo smulkmenoms susidėti arba paprasta kėdė; paprasti pedalai arba su kontramaršu; su mediniais arba metaliniais skėtais. Nors medinių niekas nebegamina. Tarp kitko, Gruzdžių miestelis buvo skėtų gamybos lyderis. Jų skėtai buvo geriausi“, – pasakoja Z. Tomkus.

Staklės nebūdavo ypatingai puošiamos. Didžiausia puošyba – staliaus darbas, t. y. užapvalinti kampiukai, užlankstymai, užkaiščiavimai, medinės rankenos.

Z. Tomkus stakles jau yra pagaminęs Joniškio r. Gataučių bendruomenės Amatų centrui, Punsko amatų centrui. Jo rankomis darytos ir mašininės staklės su kortelėmis. Tai, pasak tautodailininko, normalios staklės su senoviniu „kompiuteriu“.

„Yra kortelės su skylutėmis, kaišteliai ant spyruoklėlių, jie arba įlenda į tą skylutę, arba neįlenda ir arba pakelia, arba nepakelia siūlo. Ta kortelė suformuoja raštą ir eidama viena paskui kitą formuoja audimą“, – technines subtilybes aiškina Zenonas.

Su staklėmis reikia susidraugauti

Pamažu keičiasi ne tik audimo raštai, įpročiai, bet ir pačios staklės. Galima aiškiai atskirti senovines ir dabartines stakles. „Jeigu čia stovėtų senovinės staklės, tai mes aplink vos apeitume, – neabejoja tautodailininkas. – Jos yra apie 150 cm pločio, 120 cm ilgio ir apie 150 cm aukščio, o dar įvairūs priedai, pavyzdžiui, mestuvas ar pan. Čia pilnas kambarys būtų.“

Tokių staklių tautodailininkas yra pagaminęs įvairiems centrams, tačiau jose sėdėti žmonėms trūksta laiko ir kantrybės arba dažnas sako, kad kažkas neveikia. O juk prie staklių reikia priprasti, su jomis susidraugauti, pasėdėti ilgiau, išsiaiškinti, kodėl siūlas kliūva, gal reikia kažką pavalyti ar patepti.

„Reikia dirbti ir susidraugauti, bet dabar tam nėra laiko. Anksčiau moterys kai tik gaudavo minutę, sėsdavo į stakles ir ausdavo arba megzdavo, verpdavo, o vyrai suko galvas kaip palengvinti tą darbą“, – teigia Z. Tomkus.

Kad laiko austi atsiranda vis mažiau, pripažįsta ir pats tautodailininkas, ant didžiųjų staklių nusiaudęs tik kelis rankšluosčius.

„Joniškio r. padėjau užmesti stakles, bet irgi iki galo nepadarėme. Kodėl? Nežinau. Kaimo žmonės – jiems reikia ir laiko, ir vaikus auginti, o dar staklės. Seniau turbūt jei ne kiekvienoje, tai kas antroje sodyboje buvo staklės ir žmonės ausdavo“, – teigia Z. Tomkus.

Tradicinės staklės jau gali užleisti savo vietą

Tautodailininko pasiteiravus, ar jo dukros ketina perimti tėvelio amatą, Z. Tomkus nedaugžodžiauja: „Ką mano dukros dabar tose staklėse darys? Bet audimas ateis… Kai buvo mažos, prisilietė prie jo, ateis joms tas audimas. Vaikus augins, reiks parodyti, kaip grožis atsiranda, ir sugrįš.“

Pasak jo, yra jaunų žmonių, kurie susidomi audimu, patys audžia, save puošia. Bet tai yra ilgas procesas – stakles užsimesti užtrunka kelias dienas ir tai – ne vieno žmogaus darbas. „Dabar reikia greito produkto. Paukšt – ir yra. Dirbti savaitę ir turėti produktą už 20 Eur neverta. Geriau ieško kur nusipirkti, o perkant klausia – už ką čia?“ – karčią tiesą dėsto tautodailininkas.

Jo nuomone, nereikėtų įsitvėrus laikytis tų didžiųjų tradicinių staklių – pasaulyje yra begalė audėjų būrelių, kur susirenka žmonės, audžia stalinėmis, mažytėmis staklytėmis ir net paprasčiausiu dvinyčiu audimu, pasitelkę fantaziją, gali nusiausti puikų šaliką. Paprasta, elementaru, bet žmogų pagauna kūrybos procesas, kai rezultatas greitesnis.

Ir raštai, pasak tautodailininko, turi glūdėti širdyje, pirmiausia savyje jų reiktų ieškoti, o ne internete, nes raštai irgi kinta. „Seniau žmogus nuvažiuodavo kažkur, pamatydavo gražų, jam patikusį raštą ar jo dalį, o grįžus prasidėdavo kažko naujo kūryba. Viską reikia perleisti per save. Jei pasiimsiu knygą, taip pat nenukopijuosiu, nes siūlų spalvos skirsis, net ir raštas gal taip pat nepavyks“, – mano tautodailininkas.