Sta­sys Lu­kaus­kis – to­le­ran­tas, drą­siai kė­lęs bal­są gin­da­mas nu­skriaus­tuo­sius

Ki­tą­met mi­nė­si­me Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­čio su­kak­tį, to­dėl itin svar­bu pri­si­min­ti, ką Šiau­liai, Šiau­lių re­gio­nas da­vė vals­ty­bei, mū­sų tau­tai. Su mies­to is­to­ri­ja su­si­ju­si ne vie­no to me­to ra­šy­to­jo ar poe­to li­te­ra­tū­ri­nė ir vi­suo­me­ni­nė veik­la. No­rint iš­var­dy­ti šio laik­me­čio Šiau­lių in­te­li­gen­ti­jos žie­do žmo­nių pa­var­des, rei­kė­tų il­go­ko są­ra­šo, nes Šiau­liai gar­sė­jo gau­sia ir kū­ry­bin­ga in­te­li­gen­ti­ja. Vie­nas jų – Sta­sys Lu­kaus­kis.

Už lie­tu­viš­kų kny­gų pla­ti­ni­mą su šei­ma iš­trem­tas į Sa­ra­to­vą

S. Lu­kaus­kio var­du pa­va­din­ta gat­vė Šiauliuose, ta­čiau re­tas ži­no, kas ir koks jis bu­vo, ko­kio­je ap­lin­ko­je for­ma­vo­si jo po­li­ti­nės pa­žiū­ros. Jis gi­mė 1869 m. rug­sė­jo 8 d. Var­ka­liuo­se (Ra­sei­nių r.), o mi­rė 1925 m. ge­gu­žės 22 d. Šiau­liuo­se su­lau­kęs vos 55-erių.

Sta­sys mo­kė­si Ši­lu­vos pra­džios mo­kyk­lo­je, 1885 m. įsto­jo į Lie­po­jos gim­na­zi­ją, kur su­si­pa­ži­no ir iki mir­ties bend­ra­dar­bia­vo su Pau­liu Kal­ni­niu, bū­si­muo­ju Lat­vi­jos Saei­mos ir LSDSP (Lat­vi­jos so­cial­de­mok­ra­tų dar­bi­nin­kų par­ti­ja) pir­mi­nin­ku. Įta­kos jo po­li­ti­nėms pa­žiū­roms la­biau­siai tu­rė­jo dė­dė in­ži­nie­rius Jo­nas Biels­kis, pas ku­rį gy­ve­no Lie­po­jo­je.

1890 m. S. Lu­kaus­kis bai­gė Šiau­lių gim­na­zi­ją. Bu­vo iš­vy­kęs į JAV mo­ky­tis in­ži­nie­riu­mi, bet nu­si­vy­lęs grį­žo ir įsto­jo į Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to Tei­sės fa­kul­te­tą, ku­rį bai­gė 1899 m. Nuo 1900 m. ad­vo­ka­ta­vo Šiau­liuo­se. 1902–1904 m. už lie­tu­viš­kų kny­gų pla­ti­ni­mą bu­vo su šei­ma iš­trem­tas į Sa­ra­to­vą.

1904 m. su Jo­nu Jab­lons­kiu, Vla­di­mi­ru Zu­bo­vu ir Pet­ru Vi­lei­šiu sten­gė­si gau­ti lei­di­mą leis­ti Šiau­liuo­se lie­tu­viš­ką dien­raš­tį. 1912 m. su Ka­zi­mie­ru Venc­laus­kiu ir Vac­lo­vu Biels­kiu bu­vo iš­rink­tas į Šiau­lių mies­to Dū­mą. Da­ly­va­vo įvai­rių drau­gi­jų ir or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je, bu­vo ren­ka­mas jų val­dy­bų na­riu.

Pa­sit­rau­kęs nuo Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro fron­tų 1915–1918 m. dir­bo Pet­ra­pi­ly­je Pu­ti­lo­vo lai­vų sta­tyk­los rei­ka­lų ve­dė­ju, vė­liau – Mask­vo­je San­do­na­to pla­ti­nos ka­syk­lų bend­ro­vės ju­ris­kon­sul­tu.

1918 m. bir­že­lio mėn., grį­žęs iš Ru­si­jos, stei­gė ko­ope­ra­ty­vus Šiau­liuo­se, bu­vo Ka­li­nių glo­bos, „Var­po“ ir „Kul­tū­ros“ drau­gi­jų na­rys.

1918–1925 m. S. Lu­kaus­kis bu­vo Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys ir pri­si­dė­jo prie Šiau­lių mies­to tvar­ky­mo. Su žmo­na Ele­na Zia­bic­kai­te-Lu­kaus­kie­ne, ku­ri bu­vo dan­tų gy­dy­to­ja, užau­gi­no dvi duk­ras: ag­ro­no­mę So­fi­ją Ja­sai­tie­nę ir poe­tę Oną Lu­kaus­kai­tę-Poš­kie­nę.

Bos­to­ne iš­leis­to­je en­cik­lo­pe­di­jo­je ra­šo­ma, kad S. Lu­kaus­kis bu­vo di­de­lis to­le­ran­tas, drą­siai kė­lė bal­są gin­da­mas nu­skriaus­tuo­sius. Ad­vo­ka­tas bu­vo vi­siems priei­na­mas ir pa­si­žy­mė­jo kaip ko­vin­gas sa­vo klien­tų gy­nė­jas, ypa­tin­gai po­li­ti­nė­se by­lo­se, dar ru­sų lai­kais vals­tie­čiams be­si­by­li­nė­jant dėl že­mės su dva­ri­nin­kais.

So­cial­de­mok­ra­tų ju­dė­ji­mo Šiau­liuo­se pra­džia

S. Lu­kaus­kis bu­vo so­cia­lis­tas ir jo veik­la glau­džiai su­si­ju­si su so­cial­de­mok­ra­ti­nės min­ties or­ga­ni­za­ci­ja.

Pir­mo­ji slap­ta so­cial­de­mok­ra­ti­nės min­ties or­ga­ni­za­ci­ja Šiau­liuo­se, įsteig­ta 1884 m. Tai bu­vo V. Biels­kio, vė­liau ki­tų va­do­vau­ja­mas Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos moks­lei­vių sa­viš­vie­tos bū­re­lis, vei­kęs iki 1905 m., tu­rė­jęs bib­lio­te­kė­lę Zu­bo­vų dva­re. Jam pri­klau­sė Vin­cas Če­pins­kis, And­rius Do­ma­še­vi­čius, Au­gus­ti­nas Ja­nu­lai­tis, Ste­po­nas Kai­rys, Vla­das Si­ru­ta­vi­čius ir ki­ti. Vė­liau įsi­stei­gė ir ki­ti bū­re­liai, stu­di­ja­vę vo­kie­čių so­cial­de­mok­ra­tų ir ru­sų na­rod­nin­kų teo­ri­jas.

Or­ga­ni­za­ci­jai di­de­lę įta­ką pa­da­rė „Pro­le­ta­ria­to“ par­ti­jos vei­kė­jas Liud­vi­kas Ja­na­vi­čius, Šiau­liuo­se su­bū­ręs gru­pę, ku­riai pri­klau­sė V. Biels­kis, F. Ru­bi­nas, Mi­chai­las Voi­ni­čius, V. Zu­bo­vas.

1895 m. at­si­ra­do pir­mo­sios dar­bi­nin­kų kuo­pe­lės bro­lių Ka­ga­nų sal­dai­nių fab­ri­ke, 1897 m. – bat­siu­vių, 1898 m. odi­nin­kų ir ki­tos or­ga­ni­za­ci­jos, ta­čiau jų ry­šys su 1896 m. įsi­kū­ru­sia LSDP bu­vo silp­nas.

1899 m. Šiau­liuo­se bu­vo su­reng­tas pir­ma­sis Ge­gu­žės 1-osios mi­tin­gas, pra­dė­tos or­ga­ni­zuo­ti ge­gu­ži­nės, ku­rio­se da­ly­va­vo ir ki­tų po­li­ti­nių sro­vių at­sto­vai – tiek auš­ri­nin­kai, tiek var­pi­nin­kai.

To­kia veik­la ne­li­ko ne­pas­te­bė­ta, tad 1899 m. pa­bai­go­je dau­ge­lis so­cial­de­mok­ra­ti­nių gru­pių na­rių bu­vo suim­ti ir iš­trem­ti.

So­cial­de­mok­ra­tai re­vo­liu­ci­jų me­tais

LSDP sky­rius įkur­tas iš nau­jo 1902 m. Be S. Lu­kaus­kio jam pri­klau­sė J. Še­pe­tys, Pra­nas Ma­žy­lis, Jo­nas Amb­ro­zai­tis (Pu­pų dė­dė), Ste­po­nas Žiups­nys, K. Venc­laus­kis, Sta­nis­la­va Jak­še­vi­čiū­tė-Venc­laus­kie­nė, V. Biels­kis, Jo­nas Bi­liū­nas, An­ta­nas Po­vy­lius ir ki­ti.

1905–1907 m. su­si­kū­rė dau­giau dar­bi­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jų įmo­nė­se. Sa­vo par­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją 1905 m. įstei­gė 30 Ch. Fren­ke­lio ir bro­lių Nu­ro­kų odų fab­ri­kų dar­bi­nin­kų.

1905 m. sau­sio 18–20 d. bu­vo or­ga­ni­zuo­tas vi­suo­ti­nis strei­kas, ku­ria­me da­ly­va­vo apie 2 tūkst. žmo­nių. Tais pa­čiais me­tais Šiau­liuo­se veik­lą iš­plė­tė „Drau­go“ or­ga­ni­za­ci­ja, su­ren­gu­si dar vie­ną vi­suo­ti­nį strei­ką
1905 m. ge­gu­žės 3–5 d.

Bir­že­lį jau vy­ko ma­si­nės de­monst­ra­ci­jos, pra­si­dė­ju­sios ka­zo­kų nu­žu­dy­to LSDP na­rio J. Iva­naus­ko lai­do­tu­vė­mis. Spa­lio 21 d. vi­suo­ti­nia­me strei­ke mies­to so­cial­de­mok­ra­tai iš­rei­ka­la­vo pa­leis­ti po­li­ti­nius ka­li­nius.

Iki tol su­si­skal­džiu­sios tau­ti­niu prin­ci­pu, re­vo­liu­ci­jos me­tais vi­sos mies­to so­cial­de­mok­ra­tų or­ga­ni­za­ci­jos su­da­rė jung­ti­nį ko­mi­te­tą. 1907 m. mies­to LSDP or­ga­ni­za­ci­jo­je bu­vo 100 na­rių.

1907 m. ko­vo mėn. rin­ki­muo­se į Ru­si­jos Vals­ty­bės dū­mą šiau­lie­čių at­sto­vu bu­vo iš­rink­tas A. Po­vy­lius. 1908 m. bu­vo areš­tuo­ta ir iš­trem­ta 200 LSDP na­rių, mies­te jų li­ko 31.

1910 m. sky­rius fak­tiš­kai nu­trau­kė veik­lą, li­kę lais­vė­je jo va­do­vai bu­vo pri­vers­ti iš­vyk­ti, ki­ti įsi­jun­gė į kul­tū­ri­nę švie­čia­mą­ją veik­lą. Jų įkur­ta drau­gi­ja „Var­pas“ ren­gė ge­gu­ži­nes, teat­ro spek­tak­lius, pla­ti­no žur­na­lą „Vi­suo­me­nė“. Mark­sis­ti­nės pa­krai­pos gru­pė su­si­for­ma­vo ir auš­ri­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jo­je.

Gy­nė dar­bi­nin­kų tei­ses

1912 m. rin­ki­muo­se į IV Vals­ty­bės dū­mą sky­riaus veik­la at­nau­jin­ta, jam pri­klau­sė Pet­ras Avi­žo­nis, Vin­cas Du­de­lis, Ig­nas Au­gus­ti­na­vi­čius, An­ta­nas Ma­ciū­nas, Jad­vy­ga Ne­tups­kai­tė. Tik sky­riaus kan­di­da­to areš­tas su­truk­dė pa­siek­ti žy­mes­nių re­zul­ta­tų.

1913 m. so­cial­de­mok­ra­tai, ypač jų at­sto­vai mies­to dū­mo­je, dar­bi­nin­kams pa­dė­jo pa­siek­ti, kad bū­tų įkur­tos li­go­nių ka­sos stam­biau­sio­se įmo­nė­se – bro­lių Nu­ro­kų, Ch. Fren­ke­lio, bro­lių Ka­ga­nų fab­ri­kuo­se ir bend­ra Zu­bo­vo alaus da­ryk­los, A. Za­bors­kio bei P. Plia­te­rio-Zi­ber­go įmo­nių li­go­nių ka­sa.

1914 m. suak­ty­vė­jo prof­są­jun­gos, su­ren­gu­sios vi­suo­ti­nį odos dar­bi­nin­kų strei­ką, ku­ria­me da­ly­va­vo 800 dar­bi­nin­kų.

Iš nau­jo LSDP sky­rius or­ga­ni­zuo­tas 1918 m. lapk­ri­čio mėn., jo pir­mi­nin­ku iš­rink­tas K. Venc­laus­kis. Šiau­lie­čiai ak­ty­viai da­ly­va­vo stei­giant sa­vi­val­dy­bes Šiau­lių ap­skri­ty­je. 1918 m. lapk­ri­čio 24 d. bu­vo iš­rink­ta Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba, gruo­džio 7 d. ap­skri­ties ta­ry­ba, ku­rių pir­mi­nin­ku bu­vo iš­rink­tas K. Venc­laus­kis.

Vyk­do­mo­sios ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ku bu­vo iš­rink­tas K. Venc­laus­kis, pa­va­duo­to­ju S. Lu­kaus­kis, sek­re­to­riu­mi Ra­po­las Ski­pi­tis.

Pra­si­dė­jus ko­voms su bol­še­vi­kais, vo­kie­čiais ir ber­mon­ti­nin­kais, Šiau­lių so­cial­de­mok­ra­tai or­ga­ni­za­vo par­ti­za­nų bū­rius, jų šta­bui va­do­va­vo V. Biels­kis, Vla­das Po­že­la ir So­fi­ja Lu­kaus­kai­tė.

Prieš mir­tį kal­tin­tas pri­klau­sius re­vo­liu­ci­nių so­cia­lis­tų par­ti­jai

1925-ųjų ge­gu­žės 22 d. S. Lau­kaus­kį iš­ti­ko stai­gi mir­tis. Sa­vait­raš­tis „Šiau­lių nau­jie­nos“, ra­šy­da­mas straips­nį apie lai­do­tu­ves, ad­vo­ka­tą pri­sta­tė kaip idė­jos žmo­gų ir nu­ro­dė, kad už­ra­šy­tų vai­ni­kų nuo įvai­rių as­me­nų, or­ga­ni­za­ci­jų – teis­mų, kon­to­rų, mo­kyk­lų, ad­vo­ka­tū­rų, koo­pe­ra­ty­vų ir kt. bu­vo 30, o ke­tu­ri vai­ni­kai bu­vo rau­do­ni.
Straips­ny­je taip pat ra­šo­ma, kad prieš mir­tį S. Lu­kaus­kis bu­vo pri­vers­tas im­tis ki­to dar­bo. Jam be­si­rū­pi­nant gau­ti no­ta­ro vie­tą, „sker­sai ke­lio sto­jo po­li­ti­nė „Že­mės ir lais­vės“ or­ga­ni­za­ci­jos by­la, 1924 m. iš­kel­ta prieš jį kar­tu su ki­tais, kal­ti­nant jį pri­klau­sius re­vo­liu­ci­nių so­cia­lis­tų par­ti­jai“.

„Te­bū­na ve­lio­nies dar­bai ir jo gy­ve­ni­mas pa­vyz­džiu gy­vie­siems, ypač gi jau­na­jai kar­tai, pa­sta­rą­jį lai­ką taip at­ša­lu­siai ir nu­to­lu­siai nuo idea­liz­mo ir vi­suo­me­ni­nio pa­rei­gin­gu­mo“, – ra­šo­ma straips­ny­je, ku­rį pa­si­ra­šė „Gk“.