Spektakliu „Mindaugas“ duris vėl atveria atnaujinta Šiaulių teatro didžioji salė (vaizdo reportažas)

Rugsėjo 28 ir 29 dienomis Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – ypatinga premjera. Jauna ir ambicinga teatro kūrėjų komanda iš Vokietijos publikai pristatys spektaklį „Mindaugas“, sukurtą pagal to paties pavadinimo Justino Marcinkevičiaus dramą-poemą (režisierius NikolasDarnstädt). Šiuo spektakliu po metų pertraukos žiūrovams duris atvers atnaujinta Valstybinio Šiaulių dramos teatro Didžioji salė.

Nuo Justino Marcinkevičiaus draminės poemos „Mindaugas“ pasirodymo praėjo lygiai penkiasdešimt metų. Per tą laiką radikaliai pasikeitė ne tik politinis kontekstas, bet ir teatro kalba, šiandien leidžianti atverti naujus šio mums gerai žinomo ir svarbaus kūrinio prasminius klodus. J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ daugybę kartų statytas įvairių teatrų scenose. Su kiekvienu nauju „Mindaugo“ pastatymu, akistatoje su savo istorija ir žmogiškąja prigimtimi, tarsi iš naujo atgyja vis dar „tebekraujuojančios“ mūsų istorijos žaizdos.

Pasak J. Marcinkevičiaus kūrybos tyrinėtojos V. Daujotytės, „Mindaugas“buvo „parašytas iš įkvėpimo ir iš pasiryžimo kalbėti apie Lietuvą kaip istorijos dalyvę, kaip valstybingumo kūrėją. Mindaugas, vienintelis Lietuvos karalius, yra raktinė figūra istorijoje. Prie jos vis grįžtama, nes daugelis klausimų grąžina ir prie valstybės pradžios.<...> Dabartį aiškina praeitis. Praeities reikia dabarčiai – savęs pačios supratimui.“

Režisierius Nikolas Darnstädt, įkvėptas „Mindaugo“, ieško šios istorinės reikšmės dramos atgarsių šiuolaikinėje Lietuvoje: kur link eina šiandieninė Lietuva ir kas tūlam lietuviui yra tėvynė? Iš kur kyla stipraus lyderio ilgesys? Ką šiandien išgyvena ir jaučia eilinis žmogus?

Režisierius teigia, kad J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ jį sudomino ne tiek savo siužetine linija, bet idėjiniu pagrindu, tapusiu pretekstu kalbėti apie šiandieninę Lietuvą: tautos lyderio statusą, nacionalizmo ir tautos mitų gajumą. Taigi, šis „Mindaugo“ pastatymas nėra tik įprasta šiuolaikinė sceninė interpretacija, o veikiau drąsi dviejų skirtingomis sąlygomis ir laikmečiu brendusių ideologijų akistata. Spektaklyje J. Marcinkevičiaus tekstas naudojamas visiškai laisvai, kūrybiškai į jį įpinant autentiškus su įvairiais Lietuvos žmonėmis darytų interviu fragmentus. Spektaklio stiprybė slypi tame, jog kūrėjų komanda iš Vokietijos į mums visiems taip svarbų klasikos kūrinį žvelgia nevaržoma išankstinių nuostatų, autoritetų ir stereotipų.

„Mindaugą“ galima traktuoti kaip spektaklį-komentarą, diskusiją, ar net kaip ginčą su mūsų tautos istorine praeitimi, dramos teksto kanonu, lietuvių teatro tradicija, tautos mitologija ir ateities iliuzijomis. O taip pat – kaip šiuolaikinės kartos bandymą mesti iššūkį nusistovėjusioms estetikos ir etikos normoms.

Pasak režisieriaus Nikolo Darnstädto, tai bus spektaklis, veikiantis žiūrovą visais jutiminiais kanalais. Savo gigantiška scenografija, mistiška atmosfera, ekspresionistiniu atlikimu, muzikos ir vaizdo derme „Mindaugas“ nuo pat pirmųjų scenų įtrauks į pirmapradį, uždarą ir nenuspėjamą teatro magijos pasaulį.

Artėjant premjerai, kalbinome režisierių Nikolą Darnstädt.

Ką žinojote apie Lietuvos teatrą prieš atvykdamas į Lietuvą statyti „Mindaugo“?

Iš tiesų, nedaug žinojau, koks yra lietuviškas teatras, bet dėl to galėjau būti visiškai atviras skaitomos dramos, jos atmosferos, charakterių ir siužeto atžvilgiu. Mane sužavėjo pjesė ir ypač joje gvildenama tema – tautiškumo idėja. Tema, be abejo, šiandien labai aktuali, bet Vokietijoje apie tai beveik nekalbama. „Mindaugo“ dėka galėjau atrasti ir panagrinėti „tautos dvasią“ tarsi iš šalies.

At tikite tautinės kultūros išlikimu globaliame pasaulyje?

Labai sudėtinga atsakyti, ypač galvojant apie tai, kas dabar vyksta su nacionalizmo idėja visoje Europoje, kur stipriai išreikštas nacionalizmas vis dažniau virsta didžiuliu nusivylimu ar net katastrofa. Aš manau, kad „Mindaugo“ pastatymas suteikė bent jau galimybę svarstyti apie nacionalinę kultūrą kaip galimybę išvengti globalaus kapitalizmo.

Koks buvo svarbiausia repetuojant spektaklį?

Kaip minėjau, spektaklio kūrimo procesas suteikė unikalią galimybę užčiuopti man mažai pažįstamos tautos dvasią, žvelgiant pašaliečio akimis. Ką aš supratau, ir ko daugelis jaunų žmonių, deja, iki galo nesuvokia – tai mums visiems egzistuojanti galimybė prisiimti asmeninę atsakomybę už žemės kampelį, kuriame gyvename. Esu tikras, kad jei mes deramai įvertintumėm faktą, kad visi esame susieti, kad visi dalijamės vienu pasauliu, šalimi, miestu – daug kas pasikeistų. Būtent ši idėja ir yra spektaklio idėjinis pamatas.

Repeticijų laikotarpiu mes diskutavome su profesionalais – literatūros tyrinėtojais ir istorikais – ir tie pokalbiai tik sustiprino mano nuojautą, kad Mindaugas visai nepažinojo Lietuvos žmonių ir šalies, kurią valdė. Jis matė tik savo paties sukurtą mažytį molinį Lietuvos modelį, o tardamas „Lietuva“, jis dažniausiai omenyje turėjo patį save. Mano akimis, bent jau šioje pjesėje Mindaugas yra absoliučiai narciziškas lyderis.

Tačiau mūsų kūrybinei grupei, priešingai, labiausiai rūpėjo, kaip savo šalį šiandien mato patys lietuviai. Mes pakalbinome skirtingų socialinių sluoksnių žmones ir iš jų išsakytų minčių sudėliojome spektaklio chorų tekstus. Dėl panašių priežasčių spektaklyje atsirado ir epizodas apie Sausio 13-ąją.

Tai apie ką bus šis spektaklis?

Spektaklis nebus apie karalių Mindaugą, bet apie MINDAUGĄ – simbolinę figūrą, tautos vadą, apie pirmąjį tikrąjį lietuvį, kuris nacionalistine šviesa vis dar uždega stiprios tėvynės tebeieškančių lietuvių svajas. Spektaklis – ne apie pirmąjį ir paskutinį Lietuvos karalių, kuris, kaip teigia šaltiniai, ne mažiau nei visuomeninės troško ir asmeninės galios. Spektaklyje bus kalbama apie Mindaugą kaip tautiško idealo ir nacionalinių vizijų projekciją. Mindaugas yra daug kas, bet visų pirma jis yra idėja. Šią idėją mes ir norime pristatyti.

Kas įkvėpė būtent tokį režisūrinį sprendimą?

Trumpai tariant – įkvėpė laikas, kuriame gyvename. O gyvename individualizmo laikais. Tai narciziškų lyderių laikmetis. Neoliberalizmo klestėjimas. Mindaugas taip pat buvo narciziškas tautos lyderis, kuriam pati tauta visai nerūpėjo. Šiandien didžioji Europos dalis kenčia nuo kažko panašaus kaip „Mindaugo sindromas“. Tad gimė idėja – Marcinkevičiaus Mindaugą priešpastatyti šiandieninės lietuvių tautos balsui. Iš interviu, kuriuos padarėme su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis , sudėliojome tekstus, kurie dabar sudaro didelę dalį viso spektaklio teksto. Lietuva juk turi tokią unikalią istoriją ir, panašu, dar ne vėlu jos žmonėms apsispręsti, reikia jiems vieno stipraus lyderio, ar ne. Susidarė įspūdis, kad jūs stovite kryžkelėje ir neapsisprendžiate, kuriuo keliu eiti.

Kaip apibūdintum savo „darbą“ su literatūros tekstu?

Visada šį klausimą sau užduodu, prieš imdamasis statyti bet kurį literatūros kūrinį. Kodėl jį norėčiau statyti teatre? Ką naujo be to, kas jau tekste parašyta, galiu pasakyti. Manau nėra jokios prasmės statyti „Mindaugo“, jei nesuteiki tekstui to, kas jį padarytų svarbų žmonėms, gyvenantiems 2018 metais. Visi gali pjesę perskaityti, dėl to nereikia eiti į teatrą.

Susidarė įspūdis, kad visa kūrybinė komanda dirbo tarsi kolektyviniu principu. Koks režisieriaus vaidmuo tokiame kūrybos procese? Ar jis išlieka kūrybiniu lyderiu?

Aš tikiu teatro kolektyviškumu. Čia kiekvienas yra lygiavertis autorius. Bet tai nereiškia, kad aš, kaip režisierius, turėčiau vengti prisiimti atsakomybę už rezultatą. Kiekvienas dirba savo srityje ir kiekvienas už ją atsakingas. Mano sritis – režisūra ir aš tai darau. Turiu aiškią viziją ir didžiulį troškimą tai įgyvendinti, kitaip apskritai nematyčiau prasmės to daryti. Man labai patiko dirbti su talentinga komanda ir puikiais aktoriais. Visa tai priimu kaip didžiulę gyvenimo palaimą – dirbti su gerais žmonėmis. Kiekvienas dirbantis „Mindauge“ yra puikus tame, ką jis daro. Iš jų darbo ir susideda spektaklio visuma. Tai, ką matote scenoje yra daugelio žmonių, turinčių skirtingą, savaip nuostabią vaizduotę, rezultatas.

Jūsų kūrybos principai „Mindauge“, man atrodo, artimi „Totalinio teatro“ idėjai? Gal tai tampa tendencija Vokietijoje? Ar tau įdomus, tarkim, dokumentinis ar įtraukiantis teatras?

Žinoma, teatro kūrėjai neateina šiaip iš niekur, mus įtakoja senovės graikų teatras, Commedia dell‘arte, Artaud... milijonai dalykų. Bet mes nesekame jokia kryptimi, gyvuojančia Vokietijoje ar kitur Europoje. Berlyne, kaip ir Lietuvoje, egzistuoja daugybė skirtingų stiliaus teatrų, jų tarpe – ir man nuobodus realistinis. Tik pastebėjau, kad Vokietijoje mes turime daugiau įtakos iš Bertoldo Brechto, kuris išlaisvina mus nuo psichologinės vaidybos, atėjusios pas jus su stipria Stanislavskio mokykla. O šiaip aš mėgstu teatrą, kuris nesižvalgo per petį atgal.

Pasakytit keletą „raktinių“ žodžių, kurie padėtų lengviau „atrakinti“ jūsų sukurtą „Mindaugą“?

Aš nesutinku, kad mes „užrakinome“ Mindaugą“. Priešingai, aš manau, kad mes atvėrėme šią pjesę, atvėrėme temą. Šiuo spektakliu mes siūlome žiūrovams ypatingą patyrimą, užpildytą mintimis, emocijomis, situacijomis ir idėjomis, kurios kiekvienam kažką duos. Aš įsitikinęs, kad mūsų spektaklis anaiptol nėra „užrakintas“, jis kur kas labiau atviras, nei būtų įprastas perpasakojimas senos visiems žinomos istorijos, kurią galima paprasčiausiai perskaityti.

Spektaklio „Mindaugas“ premjera Valstybinio Šiaulių dramos teatro didžiojoje salėje – rugsėjo 28, 29 d.

Režisierius – Nikolas Darnstädt (Vokietija)

Scenografė – Sina Manthey (Vokietija)

Kostiumų dailininkė – Laura Kirst (Vokietija)

Kompozitorius – Lukas Darnstädt (Vokietija)

Video projekcijų autorius – Jannik Schneider (Vokietija)

Šviesų dailininkas – Darius Malinauskas

Vaidina: Inga Jarkova, Lina Gečaitė, Gintarė Ramoškaitė, Monika Šaltytė, Juozas Bindokas, Anupras Jucius, Aidas Matutis.

Projektą finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija