Spaudos fotografas Andrius Ufartas: „Būtina atsitraukti, kad išties įvertintum“

Kidulių dvare projekto „Sėkmės istorijos“ pasikalbėjimai tęsiasi. Šįkart apie savo darbą pasakojo iš Kidulių kilęs profesionalus spaudos fotografas Andrius Ufartas – vienas iš tų žmonių, kurie nepamiršta tėviškės ir puošia ją savo kūrybiniais darbais.

Pirmoje eilėje sėdėję Andriaus tėvai kartu juokėsi ir leido sūnui „meluoti“, kad pirmai „muilinei“ susitaupė pats. Aišku, tėvų pritarimo nepakako – norėjo būti ir kulinaru, domino ir elektronika. „Tik ne laidotuvių fotografu“, – linkėjo tada tėvas, išgirdęs vyriausio sūnaus norą ir įvertinęs perspektyvas. Ilgą laiką brandintą norą fotografuoti padėjo įgyvendinti fotoaparatą padovanojęs kaimynas, o profesionaliais pagyrimais paskatino jurbarkietis fotografas Kęstutis Skuja.
„Piešiau tragiškai“, – prisipažįsta A. Ufartas, tad iki šiol dėkingas, jog dailės mokytoja Julija Macijauskienė, pirmoji pastebėjusi jo talentą, leido vietoj piešinių nešti nuotraukas. Andrius tikina, kad 11-oje klasėje galutinai apsisprendė studijuoti fotografiją ir būtent Vilniuje, kur susitelkusi nacionalinė spauda.
Nors dabar jau išsprūsta žodis „atgyvena“, tuomet turėti net trys fotoaparatai „Zenit“ ir vėliau įsigyta „Minolta“, juostinis „Canon“ – ištikimi studijų Vilniaus kolegijoje palydovai. Mokslus Andrius baigė kaip tik tuo metu, kai juostinius fotoaparatus pakeitė skaitmeniniai. Andrius teigia, kad jo profesijai techniniai pokyčiai išėjo į naudą. Daugiau susikaupimo ir taupumo reikalaujanti juosta varžė, o skaitmena leido susitelkti į veiksmą ir reaguoti žymiai greičiau. Sako, kad net per eilinį reportažą padaro bent 300–400 kadrų, o viešumą išvysta tik mažesnė dalis. Fotografas prisipažįsta, kad norėtųsi būtent daugiau laiko fotografijai, kad geriau atskleistų herojus bei aplinkybes, tačiau šiuolaikinė paklausa reikalauja greičio. Kūryba lieka tik laisvalaikiui.
Iš karto po studijų dirbęs fotoagentūrai, dabar portalui delfi.lt, jau pripratęs prie neįprastų darbo sąlygų, skirtingų įvykių visoje Lietuvoje diktuojamos dienotvarkės ir būtinybės visada būti pasiruošusiam. Sportas, vieši ir uždari renginiai, teismai, architektūra, portretai, avarijos... – Andrius nuolat sukasi ten, kur sutelktas spaudos dėmesys. Kiekvienai situacijai – skirtinga strategija, skirtingi techniniai sprendimai. Paminėjęs, kad Vilniaus fotografai labai kolegiški, neslėpdamas pasakojo įvairiausias nuotraukų „išgavimo“ taktikas. Juokėsi tvirtindamas, kad Lietuvoje paparaciams rinkos nėra – įžymybės dažniausiai noriai fotografuojasi, o kartais ir pačios sukuria naujienas spaudai. Darbo su daugybe matomų žmonių nesureikšmina. Tiesa, draugiškas pop žvaigždutes ir stengiamasi fotografuoti dailiai, o štai politikams, kaip įvardija Andrius, ieškoma įdomesnių kampų, iš pusiausvyros išmušančių provokacijų – taip tiesiog įdomiau, nors „prigautieji“ dažnai bamba, ir tik jaunesni geba iš savęs pasijuokti, taip socialiniuose tinkluose pelnydami dar daugiau simpatijų už tai, kad tikri, o ne kaip reklaminiuose plakatuose.
Nors susirinkusieji galbūt tikėjosi daugiau išgirsti apie ekranuose šmėžuojančius veidus, Andriui aktualūs visai kiti dalykai. Karjeros pradžioje vos 45 minutes trukęs vizitas į Kariotiškių šiukšlyną ir dabar atmintyje sukasi kaip siurrealistinis filmas: kvapas, žmonės, jų nenoras fotografuotis ir į horizontą besiremiantys šiukšlių toliai. Andrius viską nupasakojo taip, kad ir be nuotraukų aišku. Buvo pristatytos archyve ilgai ieškotos 2009-ųjų sausio 9-osios riaušių Vilniuje prie Seimo nuotraukos. Tai buvo bene didžiausias protestas prieš valdžią. A. Ufartas pasakojo, kad į įvykio vietą žurnalistai vyko be specialaus pasiregimo – elementariai trūko patirties. Visiems. Fotografijos ekrane parodė tik dalį istorijos, kad ir kokie ūmūs vaizdai užfiksuoti. Tikros guminės kulkos, tikros ašarinės dujos, kurių paragauti teko visiems. Užtat ir patirtis nepamirštama, padedanti suprasti kolegas karštuosiuose pasaulio taškuose. Andrius tokio adrenalino nesivaiko, džiaugiasi pagaliau turintis daugiau laiko šeimai ir, nors vestuvių fotografijai paskirtas vasaras prisimena su malonumu, dabar vis rečiau fotografuoja privačias šventes.
Anksčiau ir darbas, ir hobis, ir pramoga buvo fotografija. Dabar dviračių sportu nuo kolegos užsikrėtęs fotografas prisipažįsta netikėjęs, jog užsiėmimas toks įtraukiantis ir atpalaiduojantis. Nors abu vaikai savaime kopijuoja tėtį, tokiai karjerai neruošia nė vieno – stengiasi, kad jie patys atrastų savo aistrą, kad kuo daugiau dalykų išbandytų. Šeimos fotografavimu taip pat nepiktnaudžiauja – neskuba viešinti buitinių akimirkų ir su malonumu prisimena popierinių nuotraukų albumus, o žmoną, esą, fotografuoja tik kartą per metus.
Kadangi svarbiausi kovos ginklai tarp žiniasklaidos banginių – operatyvumas, tikslumas ir aktualumas, į darbą pasitelkti tenka ne tik telefoną, bet ir vaizdo įrašus. Publika su pasimėgavimu klausėsi ne tik apie naujausius sprendimus spaudoje, bet ir apie nuotraukų vagystes bei teisę fotografuoti į nelabai aiškias įstatymų ribas vedančias tiek komiškas, tiek nemalonias situacijas.
Dabar grįždamas į Kidulius fotografas stebisi, kad pirmą kartą išvykdamas net negalvojo, kad čia kažkas keistis, o dabar apgailestauja, kiek daug visko neužfiksavo. Nors emigracija ir liūdnas reiškinys, Andriaus išlavinta akis mato grožį ir socialinėse dramose. Jis prisipažino, kad dar viliasi užfiksuoti ne vieną griūvantį pastatą bei kitas realijas Kiduliuose, kurios tuometiniam studentui atrodė visiškai nesvarbios ir tik pajutus atstumą tapo vertingomis: vietiniai žmonės, Nemunas, tradicijos ir įpročiai. Pasak jo, būtina atsitraukti nuo viso to, kad išties pamatytum. Užtat vertina ir savo archyvą, kuris jau dabar siekia 4 terabaitus, mat yra nuotraukų, kurios tik laikui bėgant įgauna vertę.
Paklaustas, ar išties visi fotografai nemėgsta fotografuotis, ėmė juoktis, kad ir jų gretose pasitaiko narcizų, tačiau nejaukumą jaučia dauguma. Žinoma, prieš spaudos objektyvą nesimuisto – gerbia kolegų darbą. Jau dukart pelnęs Lietuvos spaudos fotografijos Auksinio kadro apdovanojimą A. Ufartas yra patenkintas savo pasirinkimu ir tikina, kad svarbiausia daryti tai, ką nori, – pinigai ateina savaime.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“