Sovietinių paminklų likimą spręs Savivaldybė

Toliau tebesitęsianti brutali karinė Rusijos agresija prieš Ukrainą paskatino didvyriškai besiginančią ukrainiečių tautą paspartinti šalies desovietizacijos ir derusifikacijos procesą. Griaunami iki šiol viešosiose erdvėse stūksoję sovietinių ir rusų stabų paminklai, keičiami „brolišką tautą“ ir jos veikėjus įamžinę aikščių, gatvių pavadinimai.

Kapavietės išliks, o paminklai? 

Žvelgiant į „vaduotojų“ paliktus širdį veriančius genocido pėdsakus – masines kapavietes – Kyjivo priemiesčiuose Bučoje, Berdiankoje, taip pat – Mariupolyje bei kitose vietovėse, visiškai pateisinamas ir suprantamas ukrainiečių ryžtas ir noras kuo greičiau atsikratyti rusiško ir sovietinio paveldo.

Karas netiesiogiai palietė ir mus, nes Ukraina, priešindamasi imperinėms rytų kaimyno užmačioms, gina visą demokratinį Vakarų pasaulį. Tad likusio sovietinio paveldo reikalai aktualūs ir mums. Prieš savaitę kultūros ministras Simonas Kairys pasirašė įsakymą, kuris savivaldybėms suteikė teisę iš kapinių pašalinti sovietinius paminklus – obeliskus, cementinius kareivius su automatais ir kt. Iki šiol juos saugojo kultūros paveldą reglamentuojantys įstatymai. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad savivaldos institucijos, priimdamos atitinkamus sprendimus, visų pirma turi siekti užtikrinti deramą pagarbą žuvusiems (mirusiems) ir jų palaidojimo vietoms bei garantuoti tinkamą šių vietų apsaugą.

„Pakeistas kriterijų aprašas niekaip nepaveiks pačių kapaviečių ar jų antkapių – priešingai nei bando tvirtinti Lietuvai nedraugiškos jėgos. Su mirusiaisiais nekovojame ir gerbiame jų amžinojo poilsio vietas, taip pat privalome paisyti ir Ženevos konvencijos įpareigojimų. Tačiau okupantų palikti monumentai, daug metų darkę mūsų miestų ir miestelių viešąsias erdves, nėra suderinami su šiuolaikinės Lietuvos veidu. Šiandien matome, kokius baisumus Kremliaus režimas vykdo už savo laisvę kovojančioje Ukrainoje. O juk paminklai, tebestovintys Lietuvoje, dažnu atveju skirti šlovinti taip pat besielgusiems okupantams“, – tvirtinama žiniasklaidai išplatintame kultūros ministro S. Kairio komentare.

 Šešerios sovietinių karių ir okupacinės valdžios aktyvistų kapinės 

Apie mūsų rajone esančias sovietinių karių kapines ir jose stovinčių atminimo ženklų tolesnį likimą kalbėjomės su Savivaldybės kultūros paveldo specialistu Gražvydu Balčiūnaičiu. Pirmiausia pašnekovas priminė, kad rajone yra šešerios sovietinių karių kapinės ir tiek pat jose stovinčių paminklų – Pasvalyje, Joniškėlyje, Saločiuose, Pumpėnuose, Pušalote ir Vaškuose. Tiesa, žodžius „sovietinių karių“ čia reikėtų rašyti kabutėse. 1944 m. vasarą vykę mūšiai tarp besitraukiančios nacių Vokietijos ir antrą kartą kraštą okupavusios sovietų kariuomenių grybštelėjo tik Saločių apylinkes, tad šešerių karių kapinių neturėtų būti. Po kritusių sovietinių karių kapinių priedanga palaidoti sovietinės valdžios talkininkai – vadinamieji stribai ir kiti uolūs kolaborantai. Pavyzdžiui, Pušaloto „sovietinių karių kapinėse“ nėra palaidota nė vieno kareivio – lietuviškos pavardės ir žūties datos byloja, kad čia atgulę vien tik sovietinės valdžios kolaborantai. Jų amžinojo poilsio vietų yra ir kitose sovietinių karių kapinėse. 

Prieš porą dešimtmečių visos sovietinių karių kapinės buvo restauruotos Rusijos ambasados lėšomis, net ir tos, kuriose nėra nė vieno kareivio, kaip Pušalote. Tad rusų ir lietuvių kalbomis ant obeliskų uždėtos atminimo lentos ne visada atspindi istorinę tiesą. G. Balčiūnaitis minėjo, kad maždaug prieš penkerius metus rusų ambasada buvo užsimojusi dar kartą tvarkyti karių kapines. Kadangi jos yra įrašytos į kultūros paveldo registrą, Kultūros departamentas greičiausiai nedavė leidimo. 

Komentuodamas minėtą kultūros ministro įsakymą, G. Balčiūnaitis paaiškino, kad šis teisės aktas toli gražu nesuteikia teisės vietos valdžiai tuoj pat griauti sovietinius paminklus. Pirmiausia reikia atlikti tam tikrus biurokratinius veiksmus. Paminklai teisiškai privalo būti išbraukti iš kultūros vertybių registro. O tai gali padaryti tik Kultūros paveldo departamento sukurta kultūros paminklų vertinimo taryba, gavusi Savivaldybės siūlymą. Pašnekovas patikino, kad atitinkamas raštas Kultūros paveldo departamentui jau išsiųstas ir neabejojama, kad bus gautas teigiamas atsakymas. Nelikus teisinės apsaugos, Savivaldybė galės spręsti, ką toliau daryti su sovietiniais reliktais. G. Balčiūnaičio nuomone, greičiausiai bus sudaryta atitinkama komisija, kuri tarsis ir su vietos bendruomene. 

Pašnekovas minėjo, kad iš šešių paminklų išsiskiria esantis Vaškų sovietinių karių kapinėse. „Tai vienintelis paminklas, vaizduojantis sovietų kareivį“, – paaiškino pašnekovas. Tad jei bus nutarta iš kapinių pašalinti paminklus, pirmiausia neliktų šios agresiją skleidžiančios skulptūros. 

Palaidoti miestelio centre 

Iš šešerių sovietinių kareivių ir okupacinės valdžios talkininkų kapinių išsiskiria jų palaidojimo vieta Pumpėnuose. Ji yra pačiame miestelio centre, Ąžuolyno aikštėje. Anot G. Balčiūnaičio, turimais duomenimis, čia palaidota apie 30 karių. Kadangi tikslios jų kapavietės nėra žinomos ir niekaip nepažymėtos, kapinių teritorijos, apjuostos tvora, ribos yra tik teorinės. Teritorijoje pastatytas masyvus betoninis obeliskas.

G. Balčiūnaitis tvirtino ir jo nuomonei turbūt daugelis pritartų, kad miestelio centras, kur vyksta įvairūs renginiai, nėra tinkamiausia amžinojo poilsio vieta. Kovo mėnesį Savivaldybė kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą dėl galimybės sovietinių karių palaikus perkelti į civilines miestelio kapines, išskiriant atskirą teritoriją. Tokią pat nuomonę pareiškė ir Pumpėnų bendruomenės taryba. Atsakymo iš Kultūros paveldo departamento kol kas negauta. 

Tačiau vargu ar jis bus teigiamas. Skirtingai nei obeliskus, paminklus, karių palaidojimo vietas saugo Ženevos konvencija, kurią yra pasirašiusi ir Lietuva. Jei ir būtų padaryta išimtis, palaikų perkėlimas Savivaldybei nepigiai kainuotų, nes pirmiausia reikėtų atlikti archeologinius ir antropologinius tyrimus.

Kultūros paveldo departamento duomenimis, šalyje yra 160 sovietinių karių palaidojimo vietų, apie pusėje iš jų yra paminklų. Praėjusį trečiadienį kalbėdamas Seimo kultūros komitete, Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras sakė: „Labai norėtųsi, kad tai nebūtų vajus (sovietinių paminklų griovimo – aut.) ir mados reikalas. Su didžiule pagarba palaidotiems, kurie daugelis nesuprato turbūt nei už ką kovoja, dažnai, kaip minėjau, nušauti į nugaras ar paguldę galvas dėl savo blogo vadovavimo, ką netgi ir dabar matome Ukrainoje. Pagarbą turime išlaikyti ir visam pasauliui pasakyti: esame tauta, kuri su mirusiaisiais nekovoja, bet tie simboliai, kurie propaguoja ir dabartinį režimą, ir tą buvusį, mūsų, kaip tautos, netenkina.“