Sostinėje duris atveria vis daugiau ukrainietiškų verslų

Nuo karo Ukrainoje pradžios į Lietuvą atvyko dešimtys tūkstančių ukrainiečių, tačiau ne visiems iš jų Lietuva tapo tik laikinu prieglobsčiu: didžiuosiuose miestuose duris atveria vis daugiau ukrainietiškų verslų.   Aplankėme kelis ukrainiečių įsteigtus verslus Vilniuje ir pakalbinome ten dirbančius žmones apie tai, kaip verslas bei kasdienis gyvenimas einasi svečioje šalyje.

Pirmoji mūsų pašnekovė, Alla Frolova, įkūrė mažą, vos dvi darbuotojas turintį manikiūro saloną “Gossip girl nail room” Vilniaus senamiestyje. Tiek Alla, tiek jos kolegė Julia yra iš Ukrainos, tačiau dauguma jų naujų klienčių – lietuvės.

„Aš turėjau savo grožio saloną Odesoje, kur gyvenau, tačiau kai prasidėjo karas – neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik išvykti ir viską palikti. Daug kas mane įspėjo, kad Lietuvoje nebus lengva rasti gyvenamąją vietą ir darbą, bet, iš tikrųjų, darbą radau jau pačią pirmą dieną. Įsidarbinau kitame grožio salone Vilniuje, dirbau nuo ryto iki vakaro, kad užsidirbčiau pakankamai pinigų nuosavam salonui ir man pavyko. Labai norėjau turėti savo saloną. ,,Gossip girl nail room“ atidarėme praeitų metų rugpjūtį – šis pavadinimas kilo iš mano mėgstamo serialo.

Įdomu tai, kad beveik visos mūsų klientės – lietuvės. Matyt, joms patinka mūsų naudojama technika. Klientės rezervuoja apsilankymus pas mus kelias savaites į priekį, nes dažnai neturime laisvų vietų“, - salono sėkme džiaugėsi Alla.

- Ar lietuvių skoniai skirasi nuo ukrainiečių, kai jos renkasi manikiūro stilių?

- Taip, tikrai tą pastebėjau. Lietuvės daug konservatyvesnės – dažniausiai renkasi neutralias spalvas, nesirenka sudėtingų ir ryškių dizainų, kurie labai populiarūs tarp ukrainiečių.

- Ar lengva buvo apsiprasti naujoje šalyje?

- Iš tikrųjų, kai pirmą kartą atvykau į Vilnių, aš jaučiausi, tarsi atvykusi į savo miestą. Aš visiems taip sakau – atvykau namo. Daug kas man sakė, kaip čia bus sunku, bet man pavyko pasiekti savo tikslų.

Kita mūsų pašnekovė, Kateryna Serdiuk, pabėgusi į Lietuvą nuo karo sukūrė unikalią verslo idėją, įkvėptą savo gimtojo krašto tradicijų. Kateryna būtent Vilniuje pradėjo savo mados prekės ženklą ,,Višivanka“. Tai – Ukrainos tautinių drabužių įkvėpti apdarai, kurių jau galima įsigyti net dviejuose Vilniaus prekybos centruose.

,,Kai gyvenau Ukrainoje, nedirbau su drabužiais. Aš buvau pardavimų vadovė vienoje įmonėje. Tačiau kai prasidėjo karas, man teko priimti svarbų sprendimą: pasiėmiau savo 8 metų dukrą ir jau sekančią dieną atvažiavau į Lietuvą be jokio plano, ką čia darysiu. Iš pradžių galvojau, kad pabūsime čia kokią savaitę, kol viskas nurims, nes neįsivaizdavome, kokia situacija rimta. Verslo idėja gimė tada, kai po metų nuo karo pradžios trims dienoms grįžau į Ukrainą patikrinti situacijos – tikėjausi sužinoti, kad jau saugu grįžti. Deja, saugu nebuvo – visas tris dienas virš mūsų galvų skraidė raketos. Prieš grįždama į Lietuvą aš sustojau Lvive ir nusipirkau višivanką (Ukrainos tradicinį apdarą), kaip laimės talismaną. Mano draugės lietuvės ėmė rašyti man, kad parvežčiau tokį ir joms, taigi man kilo idėja. Nusipirkau daug višivankų už visas savo santaupas ir grįžau į Lietuvą.

Iš pradžių pardavinėjau višivankas mugėse, bet vėliau pradėjau rašyti visiems prekybos centrams Vilniuje, kad išnuomotų vietą parduotuvei. Labai džiaugiausi, kai sulaukiau atsakymų iš CUP‘o ir Outlet Park‘o. Dabar turiu net dvi parduotuves“, - pasakoja Kateryna Serdiuk.

- Ar Jūsų drabužiai populiarūs tarp lietuvių, ar dauguma Jūsų klientų vis dar yra ukrainiečiai?

- Iš pradžių daugiau pirko ukrainiečiai, bet per pastaruosius porą mėnesių pastebėjau, kad lietuvių klientų smarkiai padaugėjo. Galima sakyti, kad višivankos populiarėja ir tarp kitataučių.

- Koks buvo Jūsų pirmas įspūdis atvykus į Lietuvą karo pradžioje? Ar buvote sutikta šiltai?

- Taip, labai. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, mes žiūrėdavome rusiškas žinias, todėl visiškai nesupratau, kas dedasi. Žiniose kalbėjo, kad rusai atvyko išgelbėti ukrainiečių, bet realybė buvo visiškai kitokia. Galvojau, kad išprotėsiu. Tik atvykę į Lietuvą iškart supratome, kokia situacija yra iš tikrųjų: čia visur buvo Ukrainos vėliavos, žmonės kalbėjo, kad mus palaiko ir mums padės. Norėjau verkti. Negalėjau patikėti, kad žmonės gali būti tokie geri.

Kitas mūsų pašnekovas, Tarasas Maselko, susitiko su mumis vaizdo skambučiu tiesiai iš Lvivo. Jis priklauso naujo ukrainietiško baro Vilniuje „Piana Vyshnia“ (liet. „Girta vyšnia“) viešųjų ryšių komandai. Nors „Piana Vyshnia“ atvers savo duris lankytojams tik po kelių savaičių, Vilniaus gatvėje jau galima pamatyti akį traukiančią baro iškabą.

„Iš tiesų, Vilnius nėra pirmoji ,,Piana Vyshnia“ lokacija už Ukrainos ribų. Šis baras atsidarė Rygoje dar 2022-ųjų metų gruodį, ir ten susilaukėme didelės sėkmės. Latviai netgi laukė, kada atsidarysime, kas mus labai džiugino. Tikimės tokios pačios sėkmės sulaukti ir Vilniuje“, - pasakojo Tarasas.

- Kas padaro šį barą išskirtiniu?

- Šio verslo idėja kilo dar 2015-aisis, Lvive. Mes norėjome sukurti tradicinį ukrainietišką vyšnių likerį pagal originalų jo receptą. Ukraina garsėja savo vyšniomis. Mūsų baras išskirtinis tuo, kad klientams siūlome tik vieną produktą: vyšnių likerį.

- Ar manote, kad lietuviams patiks Jūsų vyšnių likeris?

- Manau, kad taip. Labai to tikimės. Žinome, kad lietuviai jau spėjo pamėgti Ukrainos kultūrą ir tai, ką ji gali pasiūlyti – tikimės, kad patiks ir vyšnių likeris.

Šie trys verslininkai – toli gražu ne vieninteliai, sėkmingai pradėję savo naujus gyvenimus Vilniuje nuo karo pradžios. Sostinėje bei kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra dar daug įstaigų, įkurtų ukrainos karo pabėgėlių. Nors dauguma ukrainiečių vis dar neslepia noro grįžti į gimtinę atsiradus galimybei, dalis jų žada likti naujuosiuose namuose. Pasak Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vien pernai Lietuvoje dirbantys ukrainiečiai valstybei sumokėjo daugiau kaip 58 mln. eurų mokesčių, taip prisidėdami prie Lietuvos ekonomikos.