Šokis su velniu: kaip buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė tapo „V. Putino paklode“

Austrijos buvusi užsienio reikalų ministrė Karin Kneissl pateko į pasaulio naujienų antraštes, kai 2018 m. į savo vestuves pakvietė Vladimirą Putiną. Po penkerių metų ji persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą. Skandalas atskleidė tamsią tiesą apie Austrijos ir Rusijos ryšius, rašo „The Guardian“.

Kai 2017 m. K. Kneissl tapo Austrijos užsienio reikalų ministre, tai buvo netikėtas paskyrimas. Ji labiausiai žinoma dėl to, kad 2018 m. pakvietė V. Putiną į savo vestuves, kur su juo šoko valsą. Iki tol, per metus, kai ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, K. Kneissl buvo laikoma gana nereikšminga figūra. O kai buvo nufilmuota šokanti su diktatoriumi, ji tapo tarptautine gėda.

Kitų metų viduryje ji paliko pareigas, netrukus persikėlė į Prancūziją, vėliau – į Libaną, o galiausiai apsigyveno Rusijoje, kur dabar vadovauja Sankt Peterburgo universiteto Geopolitinių Rusijos klausimų observatorijai. Ji reguliariai pasirodo Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje, kur teigia, kad ES kenčia nuo „visos teisinės valstybės žlugimo“, o neseniai – kad Rusija laimėjo karą Ukrainoje. Ji yra V. Putino gerbėja, jį 2023 m. interviu BBC apibūdino kaip „protingiausią džentelmeną, pabrėždama žodį „džentelmenas“ – o aš esu sutikusi keletą“.

Viena priežasčių, kodėl K. Kneissl istorija Austrijai tokia gėdinga, yra tai, kad ji atkreipia dėmesį į ilgalaikius ir labai pelningus šalies santykius su Rusija, kurie net praėjus trejiems metams po visa apimančios agresijos prieš Ukrainą lieka artimesni, nei daugelis pašaliečių galėtų tikėtis, pažymi „The Guardian“. 9 milijonų gyventojų turinti Alpių šalis, kurios konstitucija įpareigoja ją laikytis neutraliteto tarptautiniuose santykiuose, mėgsta save laikyti tarpininku tarp Rytų ir Vakarų. Kritikai tai laiko pretekstu siekti savo interesų.

„Jie nesupranta, kodėl turėtų ką nors keisti, nes jiems viskas puikiai veikia, – sakė Antonas Šechovcovas, Austrijos Demokratinės vientisybės centro, stebinčio autoritarinių šalių įtaką, direktorius. – Jie laukia, kol karas baigsis, kad galėtų grįžti prie įprastų santykių su rusais.“

Nors Austrija parėmė ES sankcijas, pagal 2024 m. duomenis Rusija tebėra antra pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų šalis. Austrijos įmonės, tokios kaip „Raiffeisen Bank International“, tik neseniai pradėjo mažinti savo veiklą Rusijoje, atsilikdamos nuo konkurentų, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės HSBC ir Prancūzijos „Société Générale“, kurios, reaguodamos į invaziją, greitai pasitraukė iš Rusijos rinkos.

Vis dėlto K. Kneissl persikėlimas į Rusiją nebuvo neišvengiamas ir, atrodo, yra susijęs tiek su jos charakterio ypatumais, tiek su didžiule ideologine simpatija Kremliui, rašo „The Guardian“. Per visą savo karjerą K. Kneissl save laikė nesuprasta, neįvertinta asmenybe, persekiojama dėl savo nepriklausomybės. Rusijoje ji rado pagarbą, kurios, atrodo, ilgai jautė esanti verta.

Buvęs K. Kneissl draugas „The Guardian“ pasakojo, kad jie vis dar ją vertina palankiai, prisimindami ambicingą asmenybę, kokia ji buvo, kai 1990 m. jie kartu pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. „Ji atrodo labai liūdna, nepatenkinta savo gyvenimu, – sakė jis. – Ji norėjo būti puiki asmenybė, kurią visi mėgsta, kuri kviečiama skaityti paskaitų svarbiuose universitetuose. Nemanau, kad ji norėjo būti atstumta.“

Kai „The Guardian“ kreipėsi į šaltinius Austrijoje ir už jos ribų, dauguma atsakė nenoriai. „Ji daro mus juokingus“, – sakė buvęs draugas ir užsienio politikos ekspertas. Tačiau kai žmonės įsijautė į pokalbį, jie dažnai pasinerdavo į prisiminimus. K. Kneissl didžiulis pasitikėjimas savimi, nepaprastas tikėjimas savo jėgomis ir nesugebėjimas susigėsti dėl savo elgesio vis dar stebino žmones.

1990 m. kovą pirmą kartą įžengusi į Austrijos užsienio reikalų ministeriją kaip jaunesnioji diplomatė, K. Kneissl turėjo didelių ambicijų. Piloto dukra, dalį savo vaikystės ji praleido Jordanijoje, kur jos tėvas skraidino karalių. Grįžusi į Austriją, ji svajojo apie ateitį, kai bus pakankamai vyresnė, kad galėtų grįžti į tą regioną.

K. Kneissl vaikystė nebuvo lengva, bet ji rado paguodą meilėje gyvūnams. Ji studijavo teisę ir arabų kalbą Vienos universitete. 2014 m. išleistoje knygoje K. Kneissl rašė, kad arabų kalbą išmoko, norėdama suprasti Libaną ir „kodėl Artimuosiuose Rytuose kilo gaisras“. Vėliau ji apgynė daktaro disertaciją apie sienas Artimuosiuose Rytuose. Jos disertacijos vadovas Hanspeteris Neuholdas ją prisimena kaip darbščią ir protingą, taip pat šiek tiek nepalenkiamą.

Tvirtas pasitikėjimas savimi taip pat nustebino kolegas Austrijos užsienio reikalų ministerijoje. K. Kneissl tikėjo, kad Austrija gali atlikti didesnį vaidmenį tarpininkaujant taikos procese Artimuosiuose Rytuose. Jos supratimas apie regioninę politiką ir arabų kalbos žinios (nors K. Kneissl kalbos mokėjimas yra ginčytinas) greitai lėmė jos paaukštinimą ir paskyrimą dirbti Artimųjų Rytų klausimais.

„Ji buvo įdomi, daug keliavusi, juokinga ir, kaip ir visi mes, jauni žmonės ten, šiek tiek keista“, – pasakojo „The Guardian“ kitas buvęs draugas, kuris tebedirba ministerijoje. Buvęs Artimųjų Rytų ir Afrikos departamento vadovas ir buvęs ambasadorius Alexanderis Christiani buvo sužavėtas K. Kneissl intelektu ir rėmė ją, kai ji greitai pradėjo dirbti su tuomečiu užsienio reikalų ministru.

Tačiau šis greitas kilimas ministerijos laiptais K. Kneissl nebuvo pakankamas. 1998 m. ji nusprendė palikti ministeriją. Walteris Gehras, labiau patyręs diplomatas, kuris vėliau tapo K. Kneissl biuro vadovu, sakė, kad ji buvo „nusivylusi žemu savo darbo intelektiniu lygiu“ ir „nejaukiai jautėsi, kai visi vyrai aplink ją jai komandavo“.

Keletą metų ji skaitė paskaitas Austrijos pagrindiniuose akademiniuose institutuose apie Artimųjų Rytų reikalus ir rašė komentarus Austrijos dienraščiui „Die Presse“, tačiau išėjo iš darbo, kai redaktoriai pataisė jos tekstą. Jos įžvalgos kartais buvo abejotinos, tačiau jos kritiškas požiūris į regioną, sutelktas į politinio islamo pavojus, lengvai įsiliejo į konservatyvią šalies politiką. 2007 m. ji išleido knygą „Smurto spiralė: kodėl Rytai ir Vakarai negali susitaikyti“, tačiau pardavimai nebuvo geri. Tuo metu ji turėjo finansinių sunkumų ir privalėjo skolintis iš draugų.

K. Kneissl likimas pasikeitė 2012 m., kai buvo išleista jos knyga „Testosteronas daro politiką“. Knygoje teigiama, kad „gilus seksualinis nepasitenkinimas“ arabų vyrų buvo viena iš Arabų pavasario, protestų bangos, kuri metė iššūkį daugeliui autokratinių režimų regione, priežasčių. Knyga nebuvo gerai sutikta buvusių kolegų ir supykdė kai kuriuos mokslininkus.

„Mažoje Austrijos Artimųjų Rytų ekspertų grupėje K. Kneissl niekada nebuvo vertinama rimtai, – sakė Vienos universiteto politologas ir antropologas Thomas Schmidinger. – Ji viską aiškino kultūra ir religija, labai supaprastintai.“ Tačiau, jo nuomone, būtent tai ir padarė jos idėjas populiarias. Knyga sulaukė žiniasklaidos dėmesio, taip pat užsienyje. Interviu žurnalui „Time“ Kneissl paaiškino: „Tarptautinių santykių srityje biologiniai veiksniai – arba, kalbant apie hormonus, biocheminiai veiksniai – iki šiol buvo šiek tiek nuvertinti.“

Kita K.Kneissl knyga – 2014 m. išleisti memuarai irgi sutikti kritiškai. Kritikai teigė, kad jos požiūris į Artimuosius Rytus yra pernelyg supaprastintas. Knygoje jos komentarai gali būti pernelyg apibendrinti, o jos požiūris į kelionių metu sutiktus žmones kartais labiau primena kolonijinės eros keliautoją nei šiuolaikinę mokslininkę. Tačiau 2015 m., kai milijonai žmonių, bėgdami nuo karo ir persekiojimo, atvyko prie Europos sienų, o migracija iš Artimųjų Rytų tapo aktualiausia Austrijos politikos tema, K. Kneissl tapo vis labiau pastebima figūra. Ji reguliariai pasirodydavo Austrijos nacionalinėje televizijoje ORF ir tapo žinoma dėl kritikos Angelai Merkel, kai ši nusprendė priimti į Vokietiją daugiau nei milijoną prieglobsčio prašytojų. Televizijos prodiuseriams, kurie turėjo pateikti abiejų pusių nuomonę kiekvienu klausimu, K. Kneissl buvo ideali ekspertė. Georgas Renneris, buvęs politikos reporteris Vienoje, kuris keletą kartų darė interviu su K. Kneissl, tai apibūdino taip: „Visi žinojo jos ideologines pažiūras, todėl su ja buvo labai malonu dirbti.“

Maždaug 2006 m. K. Kneissl buvo pristatyta Heinzui-Christianui Strache’ei, kraštutinės dešinės Laisvės partijos lyderiui. H.-Ch. Strache ir K. Kneissl rado bendrą kalbą, ir K. Kneissl pradėjo kalbėti renginiuose kartu su Laisvės partijos nariais, visada pabrėždama, kad ji yra nepriklausoma analitikė, o ne partijos narė.

Nors Laisvės partija nuo 1980-ųjų atlieka svarbų vaidmenį Austrijos politikoje ir yra koalicinių vyriausybių dalis, nesunku suprasti, kodėl K. Kneissl norėjo nuo jos atsiriboti. 1956 m. įkurta partija pradėjo veiklą kaip buvusių nacių politinė buveinė šalyje, kuri garsėjo nesugebėjimu susitaikyti su savo tamsia praeitimi (dar 1990 m. 43 proc. austrų manė, kad nacizmas turėjo „gerų ir blogų pusių). 1986–2000 m. partijos lyderis Jörgas Haideris buvo dviejų atsidavusių nacionalsocialistų vaikas ir pagarsėjęs pareiškimais, kurie, atrodė, menkino nacių nusikaltimus.

Nuo 2005 m. H.-Ch. Strache’ės vadovaujama Laisvės partija bandė atsiriboti nuo antisemitizmo, nors ir toliau buvo susijusi su antisemitinėmis organizacijomis, o savo kampanijose kėlė panašias problemas kaip ir kitos kraštutinės dešiniosios partijos Europoje, puolė imigraciją, islamą ir ES. Kaip ir daugelis Europos kraštutinės dešiniosios lyderių, H.-Ch. Strache puoselėjo šiltus santykius su Maskva. 2016 m. jis vyko į Rusijos sostinę pasirašyti „bendradarbiavimo pakto“ su V. Putino „Vieninga Rusija“. Toje kelionėje H.-Ch. Strache paragino panaikinti tarptautines sankcijas, įvestas po Krymo aneksijos 2014 m.

2017 m. visuotiniuose rinkimuose Laisvės partija pasiekė antrą geriausią rezultatą per visą savo istoriją, kai surinko 26 proc. balsų. Tačiau tą vakarą visų dėmesį atkreipė Sebastianas Kurzas, stebuklingas vaikinas atgal sušukuotais plaukais, kuris Liaudies partiją atvedė į pergalę. Abi partijos susitarė sudaryti koalicinę vyriausybę, kurioje S. Kurzas tapo kancleriu, o H.-Ch. Strache – vicekancleriu.

Laisvė partijai atiteko keletas svarbiausių ministerijų, įskaitant Užsienio reikalų ministeriją. Pirmasis jo pasirinkimas į aukščiausią postą buvo K. Kneissl. „Ji nebuvo nustebinta pasiūlymu, bet nebuvo 100 proc. tikra, ar jį priimti“, – „The Guardian“ pasakojo tuometis artimas K. Kneissl patikėtinis. Jis sakė, kad K. Kneissl neramino labiau ekstremalios Laisvės partijos pažiūros. Galiausiai, pasak jo, ji priėmė postą, norėdama palikti savo pėdsaką Austrijos užsienio politikoje.

„Žinoma, kad ji priėmė, tai buvo pirmasis reguliarus atlyginimas, kurį ji gavo per kelerius metus“, – teigė kitas buvęs kolega.

Eidama diplomatijos vadovo pareigas, K. Kneissl dirbo kitaip. Ji išplatino memorandumą, kuriame paskelbė, kad Užsienio reikalų ministerija dabar yra gyvūnams draugiška zona, ir jos du seilėti bokseriai dažnai lydėdavo ją į darbą. Ji vaikščiodavo po ministeriją ir bendraudavo su visais, nuo stažuotojų iki vidurinio lygio vadovų.

„Ji įsitraukdavo į biurokratinius procesus, kurių ministras niekada neliesdavo, – sakė diplomatinis pareigūnas. – Ji įsigilindavo į atsitiktinio memorandumo detales ir suteikdavo jam daugiau svarbos, nei buvo būtina.“

Kai kuriems K. Kneissl buvo gaivus vėjas. „Iš pradžių buvau laimingas, kad ji grįžo ir sudaužė senųjų biurokratų tinklą ministerijoje“, – pasakojo „The Guardian“ Austrijos diplomatas. Tačiau ji taip pat galėjo būti šiurkšti ir kritiška kolegų atžvilgiu. Diplomatui ji atrodė kitokia nei ta „atvira, liberali“ moteris, kurią jis pažinojo anksčiau. Grįžusi į ministeriją, jie ją laikė „siauraprotiška“ ir susitelkusia į karjeros nesėkmes.

Kancleris S. Kurzas K. Kneissl skyrė mažai laiko. Jo artimiausi bendražygiai žinojo, kad, jei reikės lobuoti Vašingtone ar Briuselyje, jiems nereikės tarpininkės. O K. Kneissl piktinosi, kad ją nustūmė į šalį, ir ėmėsi veiksmų, kurie galėjo įsiutinti jos viršininką. Ji bandė gerinti santykius su Turkija, žinodama, kad S. Kurzas viešai kritikavo prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną.

K. Kneissl labiausiai norėjo, kad ją vertintų rimtai. Po dešimties metų laisvai samdomo darbo, trumpalaikių sutarčių ir menko užmokesčio K. Kneissl manė, kad užsitarnavo teisę būti išklausyta. Ji buvo nusivylusi tuo, ką laikė intelektinio griežtumo trūkumu vyriausybėje, ir dažnai stabdydavo kabineto posėdžius ilgomis paskaitomis apie vidaus ir užsienio politiką.

Šį nusivylimą dar labiau stiprino K. Kneissl jausmas, kad jos kolegos užsienyje jos negerbia. Diplomatinės kelionės į Prancūziją metu Prancūzijos užsienio reikalų ministras jos nepriėmė. Susitikimuose Briuselyje ji jautė, kad žmonės stengiasi jos vengti. Amerikiečiai ją aplenkdavo ir eidavo tiesiai pas S. Kurzą.

Vienintelė vieta, kur K. Kneissl sulaukė trokštamos šilumos, buvo Rytuose. 2018 m. balandį valstybinio vizito į Rusiją metu ji aptarė Rusijos dalyvavimą Sirijoje su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Vizito metu taip pat įvyko susitikimas su V. Putinu, kurį K. Kneissl nuslėpė nuo žurnalistų.

Tuomet Austrijos užsienio reikalų ministrės susitikimas su V. Putinu nebuvo nieko neįprasto, pažymi „The Guardina“. Tačiau K. Kneissl elgesys – slapta vaikščioti po Maskvą, paliekant Austrijos ambasadoriui paaiškinti, kodėl jo užsienio reikalų ministrė neatvyko į numatytą pokylį, – buvo neįprastas. Atrodė, kad ji mėgaujasi tariamos žvaigždės vaidmeniu. Po dviejų mėnesių, kai V. Putinas atvyko su valstybiniu vizitu į Austriją, K. Kneissl per renginį Vienos meno istorijos muziejuje įteikė jam kvietimą į savo vestuves.

K. Kneissl veiksmas buvo neatsakingas ir gėdingas, mano jos kolegos, bet niekas nesitikėjo, kad Rusijos prezidentas iš tiesų atvyks – kol Rusijos ambasadorius neatvyko į K. Kneissl namus Seibersdorfe ir nepranešė, kad V. Putinas priims kvietimą. Laikas buvo ypač nepatogus. Vos keletą mėnesių anksčiau buvęs Rusijos šnipas Sergejus Skripalis ir jo dukra Julija buvo apnuodyti Rusijos agentų Anglijos mieste Solsberyje. Vokietija, Prancūzija ir Lenkija išsiuntė Rusijos diplomatus, o Austrija sulaukė kritikos už tai, kad atsisakė padaryti tą patį.

Vestuvės vyko karštą rugpjūčio dieną kalnų vynuogynuose Pietų Austrijoje. Nuotaka atvyko arklių traukiama karieta, vilkėdama tradicinį dramblio kaulo spalvos apdarą, o jaunikis, Austrijos verslininkas Wolfgangas Meilingeris, vilkėjo patrauklią žalią liemenę. V. Putinas užėmė garbingą vietą civilinėje ceremonijoje, kur sėdėjo prie garbės stalo su laiminga pora ir sakė tostą vokiškai. Jo vestuvių dovanos apėmė kazokų chorą, kurį jis specialiai šiai progai atskraidino lėktuvu.

Per pirmąjį jaunųjų šokį W. Meilinger savo naująją žmoną perdavė V. Putinui. Pora šoko pagal Engelberto Humperdincko dainą „The Last Waltz“. K. Kneissl vyriausybės kolegos nervingai stebėjo Austrijos spaudos agentūros fotožurnalistą, kuris nušvietė šį renginį.

„[Šokis] buvo beveik geras iki pat pabaigos, bet kai ji nusilenkė, aš pagalvojau, kad mes visiškai pakliuvome“, – „The Guardian“ pasakojo vienas K. Kneissl buvusių kolegų.

Per kelias valandas nuotrauka pasirodė naujienų agentūrose. Ukrainos politikai buvo įsiutę ir ėmė abejoti, ar Austrija turėtų toliau ginti neutralų vaidmenį taikos derybose su Rusija. Austrijos socialdemokratų partija pasmerkė incidentą kaip „galintį padaryti ilgalaikę žalą Austrijos užsienio politikai“. „Der Standard“ išspausdino antraštę: „Kneissl klaupimas prieš Putiną yra gėda.“

K. Kneissl nesigailėjo. „Tie, kurie mane pažįsta, labai gerai žino, kad aš niekam nesu paklusni“, – sakė ji BBC. Ne pirmą kartą jai buvo sunku suprasti, kodėl kiti nemato to, ką mato ji. Ji sakė, kad tai buvo privatus renginys. Nusilenkimas – natūralus moters veiksmas valso pabaigoje. 50 tūkst. eurų vertės auskarai, kuriuos jai padovanojo V. Putinas, – dosnus gestas, ji, žinoma, juos turėtų pasilikti.

Mažiau nei po metų K. Kneissl neteko pareigų dėl kito skandalo, susijusio su Rusijos įtaka Austrijoje. Šį kartą jis buvo susijęs su Laisvės partijos lyderiu. 2019 m. žiniasklaidai buvo nutekintas slaptas H.-Ch. Strache’ės vaizdo įrašas, kuriame jis sėdėjo viloje Ibizoje su moterimi, prisistačiusia Rusijos oligarcho dukterėčia. Įraše moteris teigė, kad ji yra suinteresuota įsigyti Austrijos pagrindinį bulvarinį laikraštį ir jį panaudoti Laisvės partijai remti artėjant šalies rinkimams. H.-Ch. Strache ją išklausė ir pasakė, kad mainais jis gali jai pasiūlyti pelningus viešuosius pirkimus.

Ši istorija buvo didelis smūgis S. Kurzo vyriausybei, o H.-Ch. Strache greitai atsistatydino. Kai S. Kurzas atleido iš pareigų vidaus reikalų ministrą, priklausantį Laisvės partijai, siekdamas užtikrinti tinkamą skandalo tyrimą, visi vyriausybės Laisvės partijos ministrai atsistatydino. K. Kneissl, nors ir paskirta Laisvės partijos, pakartojo, kad techniškai ji yra nepriklausoma. Ji trumpai išsilaikė poste: po mėnesio nepasitikėjimo balsavimas baigė S. Kurzo vyriausybės kadenciją, o K. Kneissl neteko darbo.

Po vyriausybės žlugimo K. Kneissl užsidarė. „Ji tapo labai izoliuota ir vis liūdnesnė“, – sakė Margarete Schorn, viena K. Kneissl kaimynių Seibersdorfe. Pinigai taip pat buvo problema. K. Kneissl ryšiai su Laisvės partija ir V. Putinu trukdė jai grįžti į mokymo ir žurnalistikos pasaulį. Dėl trumpo darbo laikotarpio K. Kneissl neturėjo teisės gauti ministro pensijos. Kai prasidėjo pandemija, ji vos galėjo išsilaikyti. Ji kreipėsi į Austrijos COVID-19 sunkumų fondą, bet nieko negavo, nes jos ankstesnės pajamos buvo per didelės.

Pradėjo blogėti ir K. Kneissl asmeniniai santykiai. Pasak žiniasklaidos, K. Kneissl apkaltino sutuoktinį smurtu šeimoje, tačiau jis tai neigė.

Anot „The Guradian“, K. Kneissl savo nelaimes laikė nežinomo asmens keršto rezultatu. 2020 m. ji galutinai paliko Austriją ir apsigyveno Nime, Pietų Prancūzijoje, o vėliau persikėlė į Libaną, kur pragyveno iš atsitiktinių paskaitų.

Tais metais, kai paliko Austriją, K. Kneissl pradėjo rašyti nuomonės straipsnius Rusijos propagandiniam kanalui „Russia Today“, kuriuose nagrinėjo Artimųjų Rytų, energetikos ir tarptautinių santykių klausimus. Po metų ji buvo paskirta į pelningą pareigybę Rusijos naftos milžinės „Rosneft“ valdyboje. Ten ji prisijungė prie kito žinomo politiko – buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio. 2022 m., kai Rusija pradėjo visa apimančią invaziją į Ukrainą, K. Kneissl atsisakė atsistatydinti iš „Rosneft“ valdybos, kol buvo teisiškai įpareigota tai padaryti, kai Rusija užblokavo ES piliečiams galimybę eiti vadovaujamas pareigas ar dirbti valdyboje.

Jos lojalumas Rusijai netrukus sulaukė atlygio. 2023 m. ji priėmė kvietimą vadovauti rusiškam institutui ir išskrido į Sankt Peterburgą. Jos naujieji šeimininkai netgi ėmėsi peradresuoti karinį lėktuvą iš Sirijos į Libaną, kad galėtų pervežti K. Kneissl ponius į Rusiją.

Kaip pažymi „The Guardian“, K. Kneissl toli gražu nėra pirmoji Austrijos politikė, kuri palaiko draugiškus santykius su V. Putino Rusija. Kaip vienas rašytojas juokavo, „Austrijoje yra ne vienas Gerhardas Schröderis, o daug“. Buvęs Austrijos kancleris Wolfgangas Schüsselis buvo Rusijos energetikos milžino „Lukoil“ valdybos narys. Kitas buvęs kancleris Christianas Kernas buvo Rusijos geležinkelių valdybos narys. Tačiau tiek W. Schüsselis, tiek Ch. Kern atsistatydino iš pareigų po invazijos į Ukrainą. O K. Kneiss kitąmet persikėlė gyventi į Rusiją.

Rusijos patrauklumas K. Kneissl yra akivaizdus: ji siūlo saugumą ir prestižą, kurių ji negalėjo rasti kitur, pažymi „The Guardian“. Sunkiau suprasti, ką iš to gauna Rusija. „Daugelis Europos politikų, kurie tampa Rusijos struktūrų dalimi, atsineša draugų ar įtakingų žmonių tinklą, bet K. Kneissl, palikusi pareigas, buvo niekas, – sakė man A. Šechovcovas. – Mano hipotezė yra tokia: remdami K. Kneissl, rusai nusiuntė žinią kitiems Europos pareigūnams: net jei savo šalyje nesi labai naudingas, čia tau gali būti vieta.“

Rusijoje K. Kneissl rado sau vietą. 2024 m. birželį ji valstybinei naujienų agentūrai sakė, kad Vakarai planuoja suskaidyti Rusiją, „kaip buvo suskaidyta Jugoslavijos Federacija“. Nors Europoje šis pareiškimas beveik nepastebėtas, Rusijoje jis buvo pateiktas kaip rimtas įspėjimas iš tikros politinės vidaus informacijos šaltinio. „Buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė Kneissl patvirtina Vakarų planus suskaidyti Rusiją“, – skelbė antraštės. Kremliaus propaganda šaukė: „Putinas buvo teisus dėl 2023 m. ekonomikos – buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė“ ir „Buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė ragina rusus atsisakyti romantiškų įsivaizdavimų apie Vakarų Europą“. Praėjusią vasarą ji pasirodė Jungtinėse Tautose, kad įspėtų apie ginklų tiekimą Ukrainai.

Buvę draugai ir kolegos mano, kad santykiai su K. Kneissl yra nestabilūs. „Nenustebčiau, jei ji susipyktų su rusais ir atsidurtų Pekine, Karakase ar kur nors kitur“, – sakė vienas jų. Tačiau kol kas K. Kneissl atrodo patenkinta.

Praėjusių metų pabaigoje ji pradėjo eiti naujas pareigas – tapo Sibiro tigrų išsaugojimo ambasadore, o tai yra V. Putino ir K. Kneissl širdžiai artima tema. Rusijos propaganda gruodį pranešė, kad ji neseniai nacionaliniame parke pamatė tigrą. Trumpame interviu ji pasinaudojo proga nepalankiai palyginti Europos ir Rusijos požiūrį į tokius plėšrūnus. Rusijoje „lokiai, vilkai, tigrai nėra vadinami „probleminiais lokiais, probleminiais vilkais“, – sakė ji. – Jie yra gyvenimo dalis. Tai aš vadinu „taip“ gyvenimui Rusijoje.“