Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“

„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.

„Šis savitas spektaklis pasižymi nepaprastai paveikia šokio kalba, meistrišku atlikimu, iki smulkmenų išdirbta scenografija. Ypatingi komplimentai spektaklio kompozitoriams! Modernių kūrybinių formų visuma organiškai perkelia praeitį į šiandieną ir nejučia įtikina – mes visi (ne tik visos) esame šiek tiek Žemaitė. Su šiuo spektakliu ir kitais moderniais kūriniais Žemaitė vėl persitransformuoja, įgauna naują rūbą, išlaiko ir stiprina savo kūrybos aktualumą – man, kaip šeimos narei, tai be galo svarbu. Ačiū kūrėjams ir atlikėjams už tai“, – įspūdžiais dalinasi Vaida, premjerą stebėjusi sausakimšoje Vilniaus Šokio teatro salėje.

Specialiai Žemaitės metams skirta programa, kaip pažintinė edukacija, patraukė ir vyresnių moksleivių dėmesį – jie kviečiami atsigręžti ne tik į skaitomą kūrybą, bet ir pačią autorės asmenybę, dramatiškai susiklosčiusią gyvenimo istoriją ar vis dar gajus lyčių stereotipus, kuriuos ši moteris įkvepia griauti. Kadangi bilietai į papildomus spektaklius Vilniuje jau išparduoti, paskelbtas dar vienas „Žemaitė N.18(0)“ parodymas gruodžio 6 d. „Compensa“ koncertų salėje. 

Sumanymas atspindi dabartį

V. Račiūnaitė-Čepkienė svarsto, kad šis „Lietuvos“ spektaklis atspindi tiek modernaus laikmečio filtrą, tiek pačios režisierės Aušros Krasauskaitės asmeninį matymą, kas finale nuoširdžiai pradžiugino. 

„Manau, kad Aušrai labai gražiai ir išraiškingai pavyko sudėlioti Žemaitės gyvenimo chronologiją. Tačiau Žemaitės vidiniai išgyvenimai yra interpretuojami jau iš šiuolaikinio žmogaus pozicijų. Natūralu, kad kitu laiku gimusių, augusių ir formavusių žmonių filtras pilnai neatitinka tų pačių „kraštinių“. Šiaip jau, ir neturėtų jų atitikti. Ką galvotų pati Žemaitė, tikriausiai nėra prasmės spėlioti – ir dėl to, kad neįlįsime į kito žmogaus sielą, ir dėl tolimo istorinio laikmečio, kurio žmogumi buvo Žemaitė. Ir dar dėl to, kad 30-metė Žemaitė skyrėsi nuo tos, kuriai buvo septyniasdešimt. Visgi, mano asmenine nuomone, Žemaitė išsiskyrė savo neeiliniu kūrybiškumu, jautrumu aplinkai, drąsa ir aštriu įžvalgumu. Todėl spėju, kad tokius pačius bruožus ji vertintų ir šiuolaikinių menininkų kūriniuose.“ 

Paklausus, kaip įprastai tokius meno kūrinius bei interpretacijas vertina rašytojos artimieji, Žemaitės proproproanūkė atvira – skirtingos kartos neišvengiamai turi savo matymą. 

„Šeimoje, ypač su vyresnių kartų nariais, vis pasikalbame, kad esame matę tiek daug skirtingų, netgi prieštaringų Žemaitės interpretacijų, kad mūsų iš esmės nebeįmanoma nustebinti (šypsosi). Palyginkime vien Žemaitės įvaizdžius 1930-aisiais, 1970-aisiais, 2000-aisiais ir dabar – gali atrodyti, kad kalbėtume apie skirtingas asmenybes. Iš kitos pusės, toks Žemaitės „lankstumas“ ir leidžia jai vis dar aktualiai ir paveikiai gyventi savo gyvenimą, net ir prabėgus šimtui metų po mirties. 

Įdomu tai, kad mūsų šeimoje skirtingų kartų nariai labiau tapatinasi su tomis Žemaitės asmenybės interpretacijomis, kurios artimesnės jų pačių gyvenimo laikotarpiui. Dar įdomiau, kad kiekviena karta turi labai svarių ir sunkiai nuginčijamų faktų ar atsiminimų, pagrindžiančių, kodėl Žemaitė buvo būtent tokia, kaip jie įsivaizduoja, o ne kitokia. Tai irgi tikriausiai natūralu, nes juk visada kitus žmones (tiek istorines asmenybes, tiek aplinkinius) mes matome per savo asmeninį pasaulėžiūros, vertybių ir savasties filtrą“, – teigia V. Račiūnaitė-Čepkienė. 

Nesustabdoma asmenybė – per šokį 

Šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ režisierė A. Krasauskaitė sako, kad perteikti tokią unikalią asmenybę būtent judesio pasakojimu – atsakinga užduotis. Tam įgyvendinti prireikė ilgo pasiruošimo, pradedant gilumine analize ir baigiant kūrybiniu pajautimu. 

„Skaitydama, analizuodama Žemaitės kūrybą ir biografiją pajaučiau, kad tai labai pilna moteris – pilna aistros gyvenimui, kūrybai, žmonėms. Be galo plati jausmų, įvykių amplitudė. Kaip žinia, tuometinė visuomenė dar ne viską leido taip atvirai transliuoti, Žemaitė viską perdavė savo knygose, per tam tikrus simbolius. Todėl priešingai – spektaklio scenas dėliojau visiškai savęs nevaržydama, pagal vidinį pojūtį. Nesinorėjo jos vaizduoti asketiškos ar kaip moters, suvargusios kaimo – nemanau, kad ji tokia buvo. Šokyje taip pat daviau sau laisvę kurti ir daryt taip, kaip jaučiau širdimi. Choreografija daugiau moderni, momentais statiška, momentais laisva. Kaip kažkas pastebėjo salėje, Žemaitė „voliojosi ant grindų“ (šypsosi). Labai norėčiau, kad visos moterys gyventų taip kaip jos trokšta, kad niekas jų neribotų, nespraustų į jokius rėmus, tarsi kažkam privalėtume būti teisingos“, – pasakoja ansamblio „Lietuva“ vyr. choreografė, pastačiusi daugelį šokio spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose.

„Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šis pasakojimas yra apie moterį, kuri klausėsi savo balso, ir ji, kaip būtų galima teigti, viena pirmųjų Lietuvos feminisčių – ir mama, ir kūrėja, ir visuomenės veikėja, gynusi moterų teises. Todėl tas įvairiapusiškumas, kuris atsispindi Žemaitės biografijoje, tie vaidmenys, kuriuos pati Žemaitė drąsiai prisiėmė, būdingas ir choreografijai. Šokis atliepia jos, kaip moters, vaidmenis“, – priduria režisierės asistentė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė. 

Premjeroje žiūrovai atpažins tam tikrus Žemaitės gyvenimo etapus ar įvykius, padariusius įtaką rašytojos kūrybai.

„Nuosekliai nesekiau biografijos, tačiau talkinant komandai atsirinkau kelis momentus: kelionė į Ameriką, moters gyvenimas kaime, atvykimas į Vilnių, santykis su jos pačios šeima, su vaikais, sūnumis, kurie buvo išvykę į Ameriką. Be abejo, pikantiška detalė, kuri visus intriguoja: Žemaitė mylėjo už save 30 metų jaunesnį vyrą, kuris vėliau vedė jos dukrą, o pats buvo įsižiūrėjęs anūkę. Toks meilės keturkampis atsispindi Žemaitės kūrinyje „Trys mylimos“, – teigia A. Krasauskaitė.  

Šokio spektaklį atlieka ansamblio „Lietuva“ šokio trupė. Pagrindinį Žemaitės vaidmenį pakaitomis įkūnija Gintarė Vaitiekūnaitė ir Kristina Tarasevičiūtė, dukrą Juzę – Eiva Dobilaitė ir Vesta Gineitytė, anūkę Elzę – Goda Mikuckytė ir Alina Jazdauskytė pakaitomis. Žemaitės mylimąjį Konstantiną vaidina Danielius Voinovas, sūnų Antaną – Simonas Laukaitis ir Antanas Striganavičius pakaitomis, Žemaitės bendramintę Unę Babickaitę – Greta Frolovaitė. 

Dramaturgijos autorė Kristina Steiblytė, scenografė ir kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitoriai – Silvija Miliūnaitė, Nijolė Sinkevičiūtė, Faustas Latėnas, Vidmantas Bartulis ir Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Pijus Vasiliauskas.

„Žemaitė N.18(0)“ toliau bus rodoma kovo 14 d. Jonavoje, kovo 19 d. Kretingoje, kovo 21 d. Marijampolėje, kovo 26 d. Pasvalyje, balandžio 2 d. Kaune, balandžio 4 d. Klaipėdoje, balandžio 9 d. Šiauliuose, balandžio 11 d. Ukmergėje, balandžio 15 d. Vilniuje, balandžio 16 d. Utenoje, birželio 4 d. Plungėje ir gruodžio 6 d. pakartotinai Vilniuje. 

Valstybinio ansamblio „Lietuva“ premjera skirta rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (slapyvardžiu Žemaitė) šimtas aštuoniasdešimtosioms gimimo metinėms paminėti. Projektą iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija. 

Reklama