Šokantis stalius Karolis savo gyvenimo žuvies dar nepagavo

Jei jums akimirkai reikėtų įsivaizduoti stalių, turbūt prieš akis iškiltų ramioje dirbtuvėlėje kaltais, plaktuku ir obliumi medieną apdirbinėjantis, kažką drožinėjantis žmogus. Tačiau šiaulietis stalius Karolis Legačinskas šio paveikslo visai neprimena. 34-erių vyras šokio žingsneliu sukasi įmonės, kurioje dirba, gamybos ceche, mikliai darbuojasi prie modernių, kompiuterizuotų medžio apdirbimo staklių, yra visada gerai nusiteikęs ir pasiruošęs padėti kolegoms.

Darbo metu Karolis – nagingas stalius, o štai po darbo valandų jis aunasi šokėjo batus ir sukasi šokių aikštelėje arba laiką leidžia gamtoje su meškere rankose, traukdamas įspūdingus laimikius.

Po pagrindinės – tiesiai į profesinę mokyklą

Karolis yra šiaulietis iki kaulų smegenų. Čia gimė, čia užaugo, čia ir šeimą sukūrė. Jaunas vyras su žmona augina dvejų ir ketverių metų amžiaus vaikučius. Šiauliuose, tuomet dar paauglys, jis krimto mokslus ir pradėjo profesinį kelią. Karolis prisipažįsta, kad mokykloje nebuvo pats pavyzdingiausias vaikas. Ne, jis nebuvo chuliganas, nebuvo ir negabus, galvą ant pečių turėjo nuo pat vaikystės, tačiau mokykloje nuolat kalamos teorinės žinios varė jį į neviltį.

„Niekada nebuvau tinginys, bet negalėdavau suprasti, kam į galvą turiu sukišti tiek sausos teorijos, kuri man niekada realiame gyvenime net nebus naudinga. Šiais laikais bendrojo ugdymo įstaigose tvarka jau šiek tiek kitokia, atsižvelgiama į vaiko gabumus, į jo stipriąsias puses, bet mano laikais privalėjai iškalti programą ir viskas, jokių klausimų. Todėl, baigęs 10 klasių, nusprendžiau, kad stoju į profesinę mokyklą ir vienu šūviu nušaunu du zuikius – įgysiu ir vidurinį išsilavinimą, ir specialybę“, – pasakoja šiaulietis.

Karolis sako, kad specialybę rinkosi tokią, kuri, jo galva, būtų paklausi ir nebūtų sudėtinga susirasti darbą. Iš pradžių norėjo būti apdailininku, bet galiausiai Šiaulių profesinio rengimo centre pradėjo mokytis staliaus amato. Ką tik iš mokyklos suolo čia atėjusį paauglį gerąja to žodžio prasme šokiravo tvarka ir požiūris profesinio mokymo įstaigoje.

„Ten viskas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Mane labiausiai nustebino, kad nebuvo tokių pasakymų, kaip „Aš tuoj tavo tėvams paskambinsiu“, „Kodėl neišmokai to, neišmokai ano, gausi dvejetą“. Mokytojų požiūris buvo toks, kad pats turi ugdyti atsakomybę už save ir savo veiksmus. Nenori į pamoką, tai neik, net n raidės nerašysime. Bet nepamiršk, kad atsiskaityme dalyvauti turėsi. Ir ta laisvė kaip tik paskatino uoliai mokytis, nes į tave buvo žiūrima kaip į suaugusį žmogų, asmenybę“, – prisimena Karolis.

Ekonominės krizės akivaizdoje

Karolis tikina, kad, besimokydamas profesijos, nekūrė jokių konkrečių planų, ką veiks ir kur dirbs, baigęs mokslus. Buvo įsitikinęs, kad tikrai neprapuls. Tačiau nutiko taip, jog profesinę mokyklą jis pabaigė 2008-aisiais – kaip tik tais metais, kai visą Lietuvą sukaustė didžiulė ekonominė krizė.

„Aš net šiek tiek pavydžiu šiuolaikiniam jaunimui. Mieste ir aplink jį kuriasi naujos didžiulės įmonės, neretai tarptautinio kapitalo, darbdaviai net konkuruoja tarpusavyje dėl kvalifikuotų darbuotojų. Todėl, pasirinkus paklausią specialybę, darbo vietą užsitikrini praktiškai dar besimokydamas. Mano atveju buvo sudėtingiau. Prasidėjo krizė, verslai bankrutavo, įmonės užsidarinėjo, tokiu sunkiu laikotarpiu darbą rasti buvo tikrai nelengva“, – kalba jaunas vyras.

Tačiau net ir krizės akivaizdoje Karolis sugebėjo įsidarbinti. Įgijus patirties, jaunam staliui atsivėrė dar daugiau galimybių. Šiandien jis dirba stambioje amerikiečių kapitalo įmonėje, gaminančioje langų konstrukcijas.

Karolis neslepia, kad vienu metu buvo pagalvojęs apie gyvenimą ir darbą sostinėje, tačiau jo fantazija „atšoko“ vos po kelių pokalbių su potencialiais darbdaviais.

„Čia ne pramanas ir ne koks anekdotas – pirmas jų klausimas būdavo, ar moku lenkų ir rusų kalbas. Jei ne, tuomet tu mums nereikalingas. Bet palaukite, pirma, tai aš stalius, ne koks nors tarptautinių pardavimų vadybininkas. Antra, darbo ieškau Lietuvoje, ne Rusijoje ar Lenkijoje, kodėl privalau mokėti svetimas kalbas?“ – retoriškai klausia Karolis.

Po ne itin malonios patirties vyras galutinai apsisprendė, kad savo ateitį toliau kurs gimtajame Šiaulių mieste.

Šokantis stalius praskaidrina kolegoms nuotaiką

Karolis sako, kad šokių aikštelėje niekada nebuvo visiškas „medis“, bet kad šoks su kolektyvu, važinės į konkursus, skins prizines vietas – apie tai jis niekada net negalvojo. Tačiau likimas jam iškrėtė pokštą ir šiandien savo gyvenimo be šokių darbštusis stalius neįsivaizduoja.

„Tais laikais, kai aš dar mokiausi profesinėje, šokiai buvo, kaip čia pasakius, labai nevyriškas reikalas. Dabar šokėjai vyrai nieko nebestebina, vyksta įvairūs šokių projektai, kur net žymūs vyrukai kojas ant parketo kilnoja. Bet aš visada maniau, kad šokiai yra merginų, moterų užsiėmimas“, – šypsosi Karolis.

Karolio grupėje merginos buvo vos kelios, o štai kitame Šiaulių profesinio rengimo centro padalinyje, kur mokėsi siuvėjai, floristai, kirpėjai, rasti vaikiną buvo tikras iššūkis. Ten kaip tik buvo buriama šokių grupė ir vaikinų dairytasi tuose skyriuose, kur jų mokosi daugiausia. Karolis tikrai nemanė jungtis ir mokytis šokti, bet jo geriausias draugas ir bendramokslis netikėtai pareiškė, kad eina užsirašyti. Truputį pasvarstęs, Karolis ryžosi avantiūrai ir nusprendė irgi prisijungti. Jei nepatiks, bet kada galės išeiti, manė jis.

Nuo to laiko praėjo daugiau kaip dešimtmetis, bet Karolis, ir baigęs profesinę mokyklą, ne tik šokių nemetė, tačiau be jų negali nė vienos dienos. Pramoginiai, linijiniai, gatvės, tautiniai – šiaulietis šoka įvairių stilių šokius ir net negalėtų išskirti vieno, kuris jam labiausiai patinka.

Gamybos ceche, kuriame jis dirba, įprasta nešioti nuo aplinkos triukšmo saugančias ausines. Karolio ausinėse dažniausiai skamba muzika ir kolegų jau nebestebina šokio žingsneliu po patalpas judantis ritmo pagautas stalius. Karolio šokiai dažnai sukelia kolegoms šypseną ir praskaidrina darbo dieną.

Į naktinę žvejybą – su pusantrų metukų vaiku

Dar viena didelė Karolio aistra ir pomėgis – žvejyba. Vyras sako, kad tai drauge ir atpalaiduojantis, ir daug azarto suteikiantis užsiėmimas. Žvejoja jis ne tik aplink Šiaulius esančiuose vandens telkiniuose, keliauja po visą Lietuvą, net iki Baltijos jūros.

O sykį gerokai šokiravo draugus, kai į naktinę žvejybą pasiėmė vos pusantrų metukų savo vaiką.

„Buvo šilta naktis, automobilio bagažinėje padėjau gultuką ir puikiausiai išmiegojo visą naktį, aš žvejojau, šalia automobilio kėdutę pasistatęs“, – juokiasi Karolis. Vyras sako, kad gamta ir grynas oras labai naudingi mažiems vaikams, jų raidai ir pasaulio pažinimui. Kai mažyliai jau galės rankose išlaikyti meškerę, tėtis ketina juos, jei tik šie norės, pamokyti žvejoti.

Paklaustas, kaip žmona reaguoja į šį nemažai laiko ir lėšų reikalaujantį pomėgį, Karolis šypteli: „Žmona jau susitaikė, nėra jai daugiau ką daryti.“

Įspūdingiausias laimikis, kurį vyrui pavyko sužvejoti, buvo net 9 kilogramus svėręs karpis. Šį milžiną Karolis sugavo prieš pusantrų metų ir turėjo nemenkai pasigalynėti, kol ištraukė į krantą. Šio savo rekordo jam nepavyko pagerinti iki šiol.

„Didžiausia mano gyvenimo žuvis dar nepagauta, bet žinau, kad ji manęs laukia“, – ryžtingai sako šiaulietis.

Paklaustas, ar džiaugiasi, kad liko Šiauliuose, Karolis tikina, kad tai buvo geriausias sprendimas jo gyvenime.

„Kitur savęs net nematau. Čia turiu viską – savo šeimą, mėgstamą darbą, draugus, puikius kolegas. Čia patogu gyventi, ypač su vaikais, nes miestas kompaktiškas, greitai galima pasiekti bet kokį jo tašką. Esu laimingas žmogus“, – teigia Karolis.