Socialinių tinklų fenomenas: kodėl kaimynu pasitikima labiau nei žiniasklaida?

Dabartinis žmogus ko gero jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be socialinių tinklų. Tai tapo kasdiene priemone ne tik bendrauti, bet ir dalintis informacija. Tyrimai rodo, kad 30 proc. žmonių socialinį tinklą „TikTok“ naudoja kaip paieškos platformą. Šis faktas atskleidžia vis augantį socialinių tinklų naudojimo mastą. Toks jų populiarumas teikia ne tik naudą, bet ir tampa atvira terpe skleisti dezinformaciją.

Žiniasklaida atsidūrė antrame plane

Informacijos šaltiniu tapę socialiniai tinklai jau kurį laiką stumia žiniasklaidą į antrąjį planą, formuodami kitokias žaidimo taisykles. Daugelis socialinių tinklų naudotojų neretai nėra linkę tikrinti informacijos, vadovaujasi išankstine nuomone, emocijomis. Tuo naudojasi valstybei priešiškos jėgos. Socialiniuose tinkluose plinta įvairios sąmokslo teorijos, skatinančios neapykantą, kurstančios nesantaiką ir pyktį.

Pasak komunikacijos ekspertės Lukos Lesauskaitės, socialinių tinklų populiarumo augimui didelės įtakos turėjo ir pandemija – užsidarėme namuose, negalėjome susitikti su artimaisiais. Gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, daugelis realaus bendravimo trūkumą ėmė kompensuoti socialiniais tinklais.

„Jeigu anksčiau tu galėjai labai aiškiai atskirti savo asmeninį gyvenimą, darbą ir buvimą socialiniuose tinkluose, tai turbūt pandemijos metu, kai ir darbas, ir mokslai, ir laisvalaikis, ir apsipirkimas – viskas persikėlė į socialinius tinklus, ta riba tapo labai plona. Dėl to dažnai net nebekeliame klausimų, ir kartais net nebepagalvojame, kuo dalijamės, ar kas mus stebi“, – teigia L. Lesauskaitė.  

Skaldo visuomenę

Dezinformaciją skleidžiantys botai ir troliai taikosi į tą visuomenės dalį, kuri yra mažiau išsilavinusi, stokoja kritinio mąstymo, yra pažeidžiama, nusivylusi ir nepatenkinta. Manipuliuodami jausmais, taikydami stereotipus, kurdami mitus, jie skaldo visuomenę į skirtingas grupes, klaidina žmones, pasėja abejones ir keičia jų elgesį.

Pasak komunikacijos ekspertės, perdėtas pasitikėjimas socialinėse medijose pateikta informacija kyla dėl greito gyvenimo tempo. Žmonės nuolat skuba ir neturi laiko kokybiškam informacijos ir naujienų ieškojimui.

„Visi skubame, lekiame, dėl to yra daug paprasčiau užmesti akį į feisbuką, ar į kitą  socialinį tinklą, kurį naudojame, arba tik vakare įsijungti žinias, bet ne sėdėti taip nuoširdžiai ir ieškoti informacijos, patikrinti, gilintis ir pan. Turbūt dėl to ta profesionalioji žiniasklaida lieka šiek tiek antrame plane. Tampa svarbi tada, kai įvyksta visiškai kritinis atvejis, kai kankina neapibrėžtumas, ir tenka ieškoti informacijos bet kokia kaina“, – sako L. Lesauskaitė.

Problemų kyla ir dėl to, kad informacijos srautai labai dideli, todėl susigaudyti nėra lengva. Žmonės pasimeta, pasiklysta, perskaitę įvairių naujienų kanalų antraštes, pasidaro savo išvadas ir galvoja, kad jau viską žino. Kita vertus, ir žiniasklaida dažnai gudrauja, parinkdama skambias antraštes, taip tarsi dar labiau pakurstydama visuomenės ir žiniasklaidos konfliktą.

„Mes pykstame ant žiniasklaidos, pastebėję kažkokias negeras antraštes, jeigu matome, kad ji nori dėmesio, sėkmės, bet ne užsiima objektyviu informavimu. O kai žiniasklaida duoda mums turinį, jį kuria, tada mes tiesiog neskaitome. Išeina toks labai užburtas ratas. Bet turbūt tokia bendra tendencija yra visame pasaulyje“, – sakė komunikacijos ekspertė.

Trūksta atsakomybės

L. Lesauskaitės teigimu, šiuo metu nebėra aiškios ribos tarp žiniasklaidos ir socialinės medijos. Visuomenėje dažnai girdimus pasakymus, kad žiniasklaida turi prisiimti daugiau atsakomybės, būti atsakingesnė irgi reikėtų vertinti atsargiai, nes pasak pašnekovės, žmonės tai sakydami patys sumaišo, kur yra profesionalioji žiniasklaida ir žurnalistų darbas ir kur socialinė medija.

„Žmonės neįvertina, kad tai, ką perskaitė feisbuke, tviteryje, instagrame, ar tiktoke, yra visiškai subjektyvi to žmogaus nuomonė. Jis nėra informacijos šaltinis, nėra žiniasklaidos atstovas ir jis neprisiims atsakomybės“, – sako L. Lesauskaitė.

Jos teigimu, pagrindinis dalykas, kurio turbūt neįvertiname, yra tas, kad mes patys dažnu atveju tampame tos dezinformacijos skleidėjais. Dalindamiesi informacija socialiniuose tinkluose, komentuodami, spausdami „Patinka“, ar siųsdami nuorodą draugui, mes patys apie tai nė nepagalvodami platiname dezinformaciją.

„Turime prisiimti atsakomybę. Kaip laikomės Kelių eismo taisyklių ir nekeliame klausimų, taip ir socialiniuose tinkluose tokios pačios taisyklės, galbūt ir nerašytos, turi atsirasti ir galioti. Turi būti aišku, kad aš negaliu užsipulti žmonių be reikalo, negaliu keiktis, vartoti patyčių kalbos. Nes drąsos socialiniuose tinkluose yra atsiradę daug daugiau negu buvo anksčiau. Juk, atrodo, kas čia tokio parašyti blogą komentarą“, – sako L. Lesauskaitė.

Didina atsparumą

Pasak komunikacijos ekspertės, turbūt vienas iš pavojingiausių melagienų skleidimo būdų, kai tiesa sumaišoma su netikrais faktais: iškraipoma statistika, pridedamas savas vertinimas, savaip interpretuojama. Tada dezinformaciją ir atskirti sudėtingiau. Tokių spekuliacijų gausu buvo tiek pandeminiu laikotarpiu, tiek karo Ukrainoje fone.

Kita vertus, egzistuoja ir pozityvioji pusė. Dezinformacija atskleidžia tikrąjį socialiniuose tinkluose besireiškiančio žmogaus veidą, leidžia suprasti, kokios to žmogaus vertybės.

„Pati dezinformacija mus skatina tapti atsparesniais. Mes tada jau aiškiai žinome, kurie žmonės ar naujienų kanalai skleidžia dezinformaciją. Kai žinome, tai ir tokios grėsmės ji nekelia“, – sako L. Lesauskaitė.

Kaip nepasiklysti ir atsirinkti?

Komunikacijos ekspertė pateikia keletą patarimų, kaip atskirti melagienas ir netapti trolių taikiniu:

1. Įvertinkite asmenį, kuris dalijasi informacija. Atkreipkite dėmesį į vardą, pavardę, rašybos klaidas, vartojamus žodžius, sakinio struktūrą. Dažnai po keistais vardais slypi botai ar troliai.
2. Nepatingėkite paspausti ant naujienos ir įeiti giliau, nes pats feisbukas ar tviteris nėra naujienų kanalai. Tai socialiniai tinklai, kuriuose yra dalijamasi naujienomis. Skaityti tik antraštes nėra naujienų sužinojimas.
3. Jeigu skaitome užsienio kalba, reikia nepamiršti, kad gerai nepažįstame tos šalies žiniasklaidos atstovų, nežinome tam tikrų analitinių centrų, tad visuomet reikia patikrinti naujienas. Jeigu žmogus geba, geriausia tai padaryti keliomis kalbomis. Nepatingėkite patikrinti ir šaltinių.
4. Atkreipkite dėmesį į tai, kokiais šaltiniais dalijasi asmuo. Jeigu jis kalba apie kažkokius tyrimus, apklausas, tendencijas, turi būti nurodoma arba tekste, arba po teksto, iš kur ši informacija paimta, kieno, koks tyrimų centras, koks universitetas taip teigia, kokia apklausa daryta ir pan.

Šis straipsnis yra dalis bendro Pilietinio Atsparumo Iniciatyvos bei Vokietijos ambasados Lietuvoje projekto, skirto didinti jaunimo pilietinį aktyvumą ir skaitmeninį atsparumą. Straipsnio turinys nebūtinai atitinka oficialią rėmėjų poziciją.