Socialiniai tinklai – ne tik galimybė bičiuliautis, bet ir rizika tapti tarptautinių sukčių taikiniu

Daugelis mūsų jau seniai žinome, koks didelis stebuklas yra kompiuteris, informacinės technologijos, virtualioje erdvėje klestintys naujienų, prekybos, pažinčių, skelbimų ir t. t. portalai ir, žinoma, socialiniai tinklai. Deja, tos naujovės, didelės bendravimo galimybės ir superišmanios technologijos turi ir mums visai nepageidaujamą grįžtamąjį ryšį. Į mūsų kompiuterius braunasi išmanių vyrukų sukurti virusai, naujienų portaluose vietoj aktualios informacijos „netikėtai“ iššoka reklamos ir kiti pasiūlymai, o elektroninio pašto dėžutės užkimštos mums visiškai neaktualiais ir nepageidaujamais paslaugų teikėjų ir prekybininkų pasiūlymais. Negana to, ieškodami potencialių aukų mus įvairiais būdais – siųsdami elektroninius laiškus apie galimybes paveldėtimilijoninius fondus arba siūlydamiesi tapti „Facebook“ draugais bando atakuoti užsienio šalių sukčiai.

Nukentėjo psichologiškai ir finansiškai

„Suvalkietyje“ pasakojome du atvejus, kai mūsų krašto gyventojos, patikėjusios, kad virtualioje erdvėje sutikti užsieniečiai tapo jų asmeninio gyvenimo dalimi, nukentėjo ir morališkai bei psichologiškai, ir finansiškai. Patikėjusioms, kad joms nusišypsojo laimė sutikti malonų, mielą, užjaučiantį ir kone iš pusės žodžio jas suprantantį išvaizdų užsienietį, kuris, be to, dar yra turtingas ir dėl joms puoselėjamų šiltų jausmų artimiausiu metu – tuoj tuoj – atvyks į Lietuvą kurti bendro gyvenimo, šioms moterims teko išgyventi skaudų išdavystės, apgavystės ir atsisveikinimo su rožinėmis svajonėmis smūgį. Be to, jos nukentėjo ir finansiškai.

54 metų Marijampolės gyventoja su JAV piliečiu Nelsonu jai prisistačiusiu vyru susipažino socialiniame tinkle „Facebook“. Marijampolietė su juo bendravo minėto socialinio tinklo paskyroje, taip pat naudodamasi programa „Skype“ ir dėmesingas vyras įgijo didelį moters pasitikėjimą. Maždaug per pusę metų nuo pažinties pradžios jam pavyko iš marijampolietės išvilioti apie 15 tūkst. Eur. Po to sukčius dingo kaip į vandenį ir jų bendravimas nutrūko. Tuomet moteris ėmė įtarinėti, kad ji galėjo tapti užsienio šalyse veikiančių sukčių auka ir kone po trijų mėnesių ryžosi kreiptis į pareigūnus.

Panaši istorija pernai nutiko ir vienai pusamžei vilkaviškietei. Ji su JAV piliečiu prisistačiusiu vyru susipažino viename kelionių tinklapyje veikiančiame pažinčių skyrelyje. „Amerikietis“ nurodė esantis tarnybą Afganistane baigiantis kariškis, taip pat netruko įgyti vilkaviškietės pasitikėjimą. Tad kai „buvęs kariškis“ pasiteiravo, ar galėtų jos adresu išsiųsti siuntinį su įspūdinga pinigų suma, moteris nedvejodama pasakė „taip“, o po kelių dienų gavo daugelio užsienio šalių kriminalistams jau seniai žinomos, realiai neegzistuojančios kompanijos „International trust security company“, kurios vardu naudojasi Nigerijos sukčiai, pranešimą. Moteris buvo informuota, kad jos vardu buvo išsiųstas siuntinys, kurį ji esą privalo apdrausti ir sumokėti 2300 Eur. Vilkaviškietė tą ir padarė – pinigus pervedė į nurodytą sąskaitą, kaip paaiškėjo, Turkijoje. Deja, siuntinio su įspūdinga pinigų suma ji taip ir nesulaukė, kaip ir pas ją atvykti žadėjusio „buvusio kariškio“. Tuomet įtardama, kad buvo apgauta, moteris kreipėsi į policijos pareigūnus. Šie, kaip ir marijampolietės atveju, pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuris po kiek laiko buvo nutrauktas.

Šių tyrimų metu, kaip paaiškino Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, nebuvo nustatyta, kad tuos nusikaltimus būtų padarę Lietuvos piliečiai. Tyrimų gijos vedė į Ganą ir Nigeriją, su kuriomis Lietuva nėra pasirašiusi dvišalių ar trišalių teisinio bendradarbiavimo sutarčių, todėl mūsų pareigūnai neturėjo kam tas bylas perduoti tirti užsienio šalyse.

Atskirti tarptautinius sukčius nėra sunku

Domėdamasi, kaip užsienio šalių sukčiams pavyksta įgyti moterų pasitikėjimą ir užliūliuoti jų budrumą, šių eilučių autorė savo „Facebook“ paskyroje nutarė į draugus priimti vieną iš tokių veikėjų. Beje, identifikuoti juos, kaip potencialius sukčius, tikrai nesudėtinga. Paprastai fiktyviose jų paskyrose būna vos kelios, nežinia iš kur pavogtos nuotraukos, atnaujintos kreipimosi priimti į draugus išvakarėse. Be to, jie dažniausiai skelbiasi esantys medikai, statybininkai, JAV kariškiai, Didžiosios Britanijos jūreiviai ar tiesiog JAV ar Anglijoje gyvenantys našliai ar išsituokę vyrai. Charakteringa, kad tokių asmenų, be abejo, išgalvotiems vardams ir pavardėms naudojami skambūs, žinomų asmenybių ar net karališkųjų šeimų narių vardai, pavyzdžiui, Viljamas Patrikas, Rolinas Kelvinas ar Markas Viljamas. Vis dėlto jei nepatingėsite ir dar pasmalsausite, kuo tie žmonės domisi, dažniausiai pamatysite juodaodžių Afrikos atlikėjų ir sportininkų pavardes.

Žurnalistinis tyrimas

Taigi šių eilučių autorės į „Facebook“ draugus priimtas neaiškus veikėjas buvo pasivadinęs Robertu Onajumi ir savo paskyroje įsidėjęs gana simpatiško, mūsų politikos apžvalgininką Marių Laurinavičių kažkuo primenančio vyro nuotrauką. Vėliau, tyrimo metu, paaiškėjo, kad vadinamasis Robertas buvo "pasiskolinęs" Belgijoje gerai žinomo politiko atvaizdą.

Vos gavęs žinią, kad buvo priimtas į draugus, „Robertas Onajus“ parašė laiškelį, domėdamasis, kokioje šalyje gyvenu (?!) ir kuo užsiimu. Pasisakiau, kad esu lietuvė, dirbanti socialinėje srityje. Tuojau pat atskriejęs „Roberto“ atsakymas buvo jau „informatyvesnis“. Jis nurodė, kad yra amerikietis, bebaigiąs tarnybą Afganistane, Kandahare, ir kad mėgsta skaityti bei keliauti. Be to, pasidomėjo, ar seniai naudojuosi „Facebooku“ ir ar jau buvau susidūrusi su JAV kariškiais.

Teko apsimesti naivia ir nusistebėti, kad sulaukiu daugybės JAV kariškių, bebaigiančių tarnybą misijose Afganistane, kvietimų tapti draugais. Kartu paaiškinau, kad tai man kelia įtarimų, todėl ankstesnius kvietimus atmečiau įtardama, kad juos galėjo siųsti fiktyvias paskyras susikūrę sukčiai. Be to, pasiteiravau, ar jis kartais nepažįsta konkrečių JAV kariškių, kurie tebetarnauja JAV pajėgose Afganistane.

„Robertas“ atsakė, kad nepažįsta, nes jie tarnauja skirtingose karinėse bazėse. O štai į mano klausimą, ar jis nemano, kad mane galėjo atakuoti JAV kariškiais apsimetę Nigerijos sukčiai, atsakė taip: „O kaip aš tai galėčiau žinoti?“.

Tęsdama „katės ir pelės“ žaidimą „Roberto“ pasiteiravau, kuo jis planuoja užsiimti po misijos grįžęs į namus JAV. Na, ir ką manote? Mano naujasis bičiulis parašė, kad vos baigęs tarnybą atvyks tiesiai į Lietuvą, nes apie mūsų šalį yra girdėjęs daug gražių atsiliepimų.

Žinoma, aš pasmalsavau, ar „amerikietis karys“ Lietuvoje turi draugų ar bent pažįstamų žmonių, galbūt Lietuvos kariškių.

Koks buvo atsakymas, manau, nesunku numanyti: „Ne, nieko nepažįstu, bet viliuosi, kad atvirai bendraudami, diskutuodami ir dalindamiesi idėjomis mudu rasime sąlyčio taškų kurdami bendrus gražios ateities planus. Draugystė yra kaip medis, kurį reikia puoselėti, prižiūrėti, laistyti, kad jis užaugtų...“

„Amerikietis karys“ dėmesį demonstravo labai aktyviai – kasdien virtualios gėlių puokštės, virtuali kava puodeliuose, o kur dar štai tokie laiškeliai: „Visi rytai – tarsi paveikslai, o jums tereikia šiek tiek įkvėpimo, kad eidama šypsotumėtės, gavusi žinutę iš žmogaus, kuris stengiasi nuspalvinti jūsų dieną... Gero ryto!“

Tačiau kai „Robertas“ pranešė, kad po misijos ketina atvykti į Lietuvą kurti gražaus gyvenimo su manimi, nutariau, kad iš jo atėmiau jau gana nemažai laiko, kurį jis būtų skyręs kitai moteriai, tikėdamasis susukti jai galvelę, o paskui paprašyti nemažos pinigų sumos neva jam vykstant iš Afganistano į Lietuvą nutikusioms problemoms išspręsti.

Žodžiu, sukčiaus pavardę ištryniau iš draugų sąrašo ir galvoje ėmiau dėlioti straipsnio apie tarptautinius sukčius mintis, tačiau „Robertui“ tokia istorijos baigtis, matyt, buvo visai neplanuota ir jo malonė baigėsi. Mano adresu iš jo paskyros atskriejo pranešimas: „Būsi susprogdinta!“, o tuomet jo paskyra visiškai dingo iš virtualios erdvės. Po to mane vėl užgriuvo lavina užsienyje gyvenančių vyriškių kvietimų draugauti. Aš juos paprasčiausiai ištryniau ir tebetrinu, be to, dar pažymiu kaip šlamštą – kad jūrininkais ar JAV kariais misionieriais apsimetę sukčiai daugiau negalėtų manęs trukdyti. Vis dėlto akivaizdu, kad jų yra be galo daug. Nenustebčiau, jog veikia net tam tikros komandos, kuriose sukčiai pasiskirstę vaidmenimis: vieni naršo virtualioje erdvėje, ieškodami neseniai „Facebook“ paskyras susikūrusių vienišų moterų, kiti siunčia kvietimus ir budi laukdami, ar bus nuspaustas mygtukas kvietimui patvirtinti, treti studijuoja kalbas, taip pat ir lietuvių, kad galėtų bent pasisveikinti lietuviškai.

Virtualioje erdvėje gerai pažinti žmogų yra sudėtinga

Manipuliavimas jausmais – draugyste, meile, pagalba ištikus bėdai, viliojimas bendro verslo kūrimu yra keli iš gerai žmonių psichologiją išstudijavusių sukčių metodų. Tad net bendraujant internetu būtinas atsargumas ir sveikas įtarumas. Nuo tarptautinių sukčių nukentėjusių asmenų prašymus tiriantys policijos pareigūnai teigia, kad virtualios pažintys, internetas ar mobiliosios programėlės suteikia daug mažiau galimybių pažinti kitą žmogų ir apie jį susidaryti objektyvią nuomonę. Taigi pareigūnai pataria nesižavėti tokiomis pažintimis, o gavus prašymų arba bet kokių užuominų apie pinigų pervedimą mažai pažįstamiems asmenims būtina neskubėti ir kritiškai bei atsakingai įvertinti didelę tokio poelgio riziką.