So­cia­li­nė­se dirb­tu­vė­se pra­žy­do: Kris­ti­nos šyp­se­na ir ran­kų dar­bo ga­mi­niai ne­pa­lie­ka abe­jin­gų

Šiau­lie­tė Kris­ti­na – ne tik auk­si­nės šir­dies, bet ir auk­si­nių ran­kų sa­vi­nin­kė. Taip apie ją at­si­lie­pia „Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų“ so­cia­li­nių dirb­tu­vių dar­buo­to­jai ir da­ly­viai. Dirb­tu­vių pro­jek­to rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tė To­ma Pet­ke­vi­čiū­tė pa­me­na, kad pra­džia dirb­tu­vė­se Kris­ti­nai bu­vo ne­leng­va, ta­čiau per me­tus mo­te­ris at­si­sklei­dė kaip po­zi­ty­vi, darbš­ti ir pa­ti­ki­ma as­me­ny­bė. Dirb­tu­vė­se Kris­ti­na pel­nė „Me­tų sim­pa­ti­jos“ ti­tu­lą, o jos kur­tos po­zi­ty­vu­mą sklei­džian­čios apy­ran­kės kiek­vie­nam su­tei­kia ge­rų emo­ci­jų.
 

Tikslo link – mažais žingsniais

Jau dveji metai, kai Šiauliuose veikia „Motinos Teresės šeimų namų“ socialinės dirbtuvės. Dirbtuvėse žmonės, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią, mokosi rankdarbių gamybos, lauko darbų, čia ugdomi nauji socialiniai gebėjimai ir padedama atgauti prarastus, žmonės mokosi planuoti laiką, laikytis įsipareigojimų, tinkamai vertinti savo galimybes. Tikslas – paruošti socialinių dirbtuvių dalyvius būsimiems santykiams su darbdaviais. Socialinių dirbtuvių paslauga teikiama vykdant institucinės globos pertvarką.

T. Petkevičiūtė, prisimindama prabėgusius metus, džiaugiasi: laikas buvo kupinas naujų atradimų ir talentų atsiskleidimų. Ir nors link kiekvieno pasiekimo, sako ji, reikia judėti mažais žingsneliais, galutinis rezultatas įrodo, kad stengtis tikrai verta.

Labiausiai T. Petkevičiūtę džiugina, kad žmonės, anksčiau patyrę įvairių negandų, praradę pasitikėjimą kitais, kankinami įvairių baimių, čia išmoko pasitikėti, nebebijo atsiverti, išdrįsta paprašyti pagalbos. Vieni dirbtuvių dalyviai jau įsidarbino, o kiti vis dar laukia savo didžiojo šanso.

Pastebėjo potencialą gyventi savarankiškai

Negalią turinti Kristina – viena iš socialinių dirbtuvių dalyvių. Lanko jas jau metus. T. Petkevičiūtė pasakoja, kad iš pradžių Kristina čia ėjo ne itin noriai, į veiklas įsitraukdavo nedrąsiai.

„Matyt, buvo pavargusi nuo visų institucijų, kurios ją prižiūri, galvojo, kad ir čia bus kažkas panašaus. Nenoriai jungdavosi į darbus, nedrąsiai kalbėdavo ir mažai bendraudavo. Dabar dar juokais pavadiname ją tiesiog „Neee“, – pasakoja T. Petkevičiūtė.

Lankyti socialines dirbtuves Kristinai buvo pasiūlyta po to, kai ji su vaikučiais apsigyveno „Motinos Teresės šeimų namuose“, o specialistai pastebėjo jos potencialą gyventi savarankiškai. Ankstesnis Kristinos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas: negalia, problemiški giminaičiai, tad socialinės dirbtuvės jai tapo tarsi tramplinu į kitokį – savarankiškesnį, laimingesnį – gyvenimą.

Pasak pašnekovės, Kristinos patirtis puikiai iliustruoja daugelio kitų socialinių dirbtuvių dalyvių patirtį: žmonės, iš kurių buvo atimtas savarankiškumas ir teisė spręsti, paprastai būna paradę viltį, kad galėtų imtis atsakomybės už savo gyvenimą, todėl reikia nemažai laiko, kad viltis ir pasitikėjimas savimi sugrįžtų.

Svajoja apie visišką savarankiškumą

Paklausta, kada jaučia didžiausią pasitenkinimą savo darbu, T. Petkevičiūtė sako, jog prasmę mato stebėdama socialinių dirbtuvių dalyvių virsmą. „Nedrąsi, motyvacijos stokojanti Kristina, praėjus maždaug metams nuo prisijungimo į dirbtuves, labai pasikeitė ir atsiskleidė. Tapo viena kruopščiausių dalyvių, kuria galime pasitikėti ir pavesti svarbias užduotis. Kristina puikiai susitvarko ir su lauko darbais, ir su rankdarbiais. Susibendravo su dalyviais ir mokytojais, pasipasakoja, paatvirauja. Domisi ir kitais, nepamiršta gimtadienių, visada paruošia staigmenų“, – gražių žodžių negaili T. Petkevičiūtė. Dėl šių savybių, minint socialinių dirbtuvių dvejų metų gimtadienį, Kristina buvo apdovanota „Metų simpatijos“ diplomu.

Socialinėse dirbtuvėse Kristina atrado ir naują pomėgį: verti sėkmės apyrankes. Pati susirado, kaip pagaminti sudėtingą užsegimą, reikalaujantį kantrybės ir kruopštumo, ir vienintelė iš visų dirbtuvių lankytojų tai išmoko.

Kristinos gyvenimo pokytis šioje vietoje nesustoja. Moteriai pradėta teikti dar viena institucinės globos pertvarkos paslauga – apsaugotas būstas: ten ji jau įsikūrė su vyru ir vaikais. Nors vaikai dar labai maži, Kristina svajoja ateityje įsidarbinti ir tapti visiškai savarankiška. „Palaikome, labai mylime ir linkime jai sėkmės“, – šypsosi T. Petkevičūtė.