Sniego ir žmonių siautuliai

Savaitė baigėsi rinkimais į Euroviziją. Rinkome tą patį pačiausią, patį balsingiausią bei originaliausią. Šį kartą, kaip ir praėjusiais metais, tikrai laimėjo pats pačiausias – grupė „The Roop“. Ką tai reiškia, neišmanau, „googl“ vertėjas neįveikia šio pavadinimo. Taigi, brangieji, lai nugali tas rup… Eurovizijoje ir dienos prašviesės.

Visą savaitę tai ten, tai šen kažkoks sujudimas vyko. Pavargo žmogeliai namuose uždaryti tupėti it žvėrys zoologijos sodų narvuose. Štai Rusijoje pasaulio pabaiga ateis anksčiau nei visame kitame pasaulyje. Mat, tik žmonės nusprendė parodyti valdžiai, kad jie dar neišmirė nuo bado ir koronos, jųjų didžioji meška pradėjo grasinti atjungti visus nuo pasaulio. Tai yra išjungti internetą ir kvit. Tas medvedius labai drąsiai teigia, kad į rusų gyvenimą per daug kišasi Amerika, o jau Europos Sąjunga apskritai nepatikima. Todėl atsijungimas nuo pasaulio yra pats geriausias sprendimas nieko nedaryti, kad būtų geriau tautai gyventi. Ir kas dabar bus, kaip man reiks mano numylėtųjų dainininkų gyvenimus sekti, jei jie bus nukirsti, oi išjungti, atkirsti… Ai tiek tos – izoliuoti. Neduokdie, kuris nusibaigs be laiko nuo koronos ar sputniko, sužinosiu pati paskutinė per kelintąjį liežuvio galą. Jau ir pati sėdau rašyti laišką tam pačiam turtingiausiam pasaulyje putinui raudonajam, kurio turtai didesni net už arabų šeichų, kartu sudėjus. Galvoju, paprašysiu aš išleisti tą žmogelį iš kalėjimo ir bus baigta su tomis riaušėmis. Rusai – tauta labai ištverminga. Tokius turtus jei sukrovė vadui, tai padvigubins juos be mat, kai pamatys, kad jųjų „caras“ ir maloningas kartais gali būti.

Tiek tos tų kaimynų. Mūsuose šią savaitę ne ką ramiau buvo. Štai mūsų karūnuotoji nerimsta. Siautėja iš įniršio, kad ne mūsų savivaldybė žaliuoja, o kitų. Kaip čia taip gali būti. Pradėjo aiškintis mūsų valdovė ir še tau kad nori. Rado baisių netikslumų. Pasirodo, mūsų rajone visai ne pusantro šimto sergančiųjų, o tik pusšimtis priskaičiuojamas. Jei tai tiesa, tai tikrai žaliuoti turėtume pradėti, o ne tarp raudonųjų spindėti. Mūsų brangiausioji valdovė užsimojo teisybės ieškot, jei tik reiks, po visą Lietuvą. Jei tik kas duotų tokią valią, visų savivaldybių sergančius perskaičiuotų ir išsiaiškintų, ar karantinas ne veltui įvestas. Deja, deja, niekas mūsų karūnuotajai valios tokios neduoda, tai bent jau savo karalystėje, tikėkimės, ras teisybę. Pavargo žmonės nuo suvaržymų.

Anądien rinkosi Lietuvos verslininkai į piketą. Vainiką su juodžiausiu kryžiumi nešė, Prezidentą kalbino. Sakėsi per žinias, kad juos mūsų aukščiausioji galva išklausė, sakosi, kad net ir išgirdo, bet ar ką pakeis – nepažadėjo. Iš ties nūdnos dienos atėjo tiems mūsų nabagams smulkiesiems verslininkams. Tokia, kaip čia tiksliau išsireiškus, priespauda ant jųjų galvų užgriuvo. Jei rusai žada savus nuo pasaulio interneto atjungti, tai mūsuose savus atjungė nuo darbo, o interneto jie jau patys atsisakys negalėdami susimokėti. Ir vėl akivaizdu – kur nelaimi pinigai, ten laimi dideli pinigai. Mūsų mama „Maxima“, tėvas „Rimi“, sesulė „Norfa“, kaimynas „Lidl‘as“ ir rankele mojuojantis dėdė „Iki“ išlups iš mūsų kailį paskutinį. Jei dar už dvidešimtinę bent panešt iš parduotuvės buvo ką, tai dabar terbelė ženkliai palengvėjo. O suokia toji mūsų gigantų kompanija, kad niekas nepabrango. Pirkėjams tik vaidenasi. Betrūko, kad visų akivaizdoje žegnotis patartų, neva kainos mažesnės pradėtų rodytis. Bepigu ir persižegnoti, kad tik mačytų. Deja… Kaip sakoma – pas gigantus nuo batono iki betono įsigyti gali, ar karas šalyje ar maras. O štai mažosios parduotuvės, kuriose per dieną vos vienas kitas teužsukdavo kokios pigesnės dešros ar kvietkų, merdi ir nežino, ar bepajėgs atsigauti. Liūdna, net širdis verkia.

Oi pridarys darbų ta korona mums ir išeis tykiai, kaip ir atėjo. Tik mes jau nebebūsime tokie, kaip buvę, ir negyvensime taip, kaip buvome įpratę.

Jonė Lieponė